Ugnis gyvenimui

Gyvenimo su ugnimi būdas

Autorius: krosneles

  • Ugnis Velykų tradicijose

    Ugnis Velykų tradicijose

    Kaip ir dauguma kalendorinių švenčių, taip ir Velykos, neįsivaizduojamos be sakralinę reikšmę turinčių ugnies tradicijų. Labiausiai jos atsiskleidžia per Didįjį šeštadienį. Tądien, apie pietus, bažnyčios šventoriuje iš senų kryžių ir medinių dievukų kuriamas šventas laužas. Anksčiau būta papročio jį užkurti trinant sausas skalas arba titnagu gauta ugnimi (kaip iki krikščionybės). Taigi, pašventinus laužo ugnį, jos liepsna kunigas uždega Velykų žvakę. Šią žvakę įnešus į bažnyčią, pamaldų dalyviai nuo velykinės žvakės užsidega savo žvakes. Nuo jos uždegamos ir žvakės ant altoriaus.  Taip yra išlikę iki šių laikų, o kaip būdavo anksčiau?

    Martyno Ambrazo nuotrauka

    Anksčiau žmonės (dažniausiai jaunimas ir vaikai) „pasiimdavo“  šventą ugnį ir nešdavosi namo, uždegę nuo šventoriaus laužo budę. Budė – tai ant beržo kelmo auganti pintis, kurią nusiskynus mirkydavo pelenų šarme ir gerai išdžiovindavo. Tada kampe pradurdavo skylę ir įverdavo vielos pasaitėlį. Uždegę budę vaikai bėgdavo namo ją sukdami rankoje.  Tas žėravimas, „ugnies ratai“ pabirę į visas puses nuo bažnyčios sukurdavo neįtikėtiną reginį!

    Taip pat būdavo tradicija nešti ir gyvą ugnį. Dažniausiai tai darydavo indelyje arba skardinėje su skylutėmis. Į juos pridėdavo degančių anglių arba nuodėgulių, rečiau – durpių.  Jei namai būdavo toliau, ugnį tekdavo nešti simboliškai — į skarelę suvyniojus anglių ir pašventinus degtukus. Tiesa, kurį laiką kunigai buvo atsisakę juos šventinti, nes  vyrai mėgdavo jais prisidegti pypkes, tačiau antrojoje mūsų amžiaus pusėje ši tradicija į bažnyčias sugrįžo.

    Įdomu tai, kad šventintas vanduo paprastai buvo šeimininko, o ugnis  šeimininkės globoje. Todėl būtent ji laukdavo pareinančiųjų. Ji jau būdavo paruošusi namų krosnį naujai ugniai: senoji – užgesinta, o krosnis iššluota ir naujai pakrauta. Sakoma, kad nauja ugnimi pirmiausia kurdavo pirtį, o tik tada likusius degančios kempinės gabaliukus sumesdavo į krosnį.  Štai ant šios šventintos ugnies šeimininkė imdavosi virti kiaušinius, ruošti velykines vaišes.

    Taip pat šią ugnį tą pačią dieną apnešdavo aplink visus trobesius ir laukus. Manyta, kad tai apsaugos nuo žaibo, nelaimių, atneš geresnį derlių, jog šeimos židinį bus saugus, o namams tai užtikrins palaimą ir tikėjimą. Na, ir galiausiai vakare šventos ugnies žarijos būdavo apžertos pelenais krosnies pakraštyje, jog jomis įkurtų krosnį Velykų rytą.

    Anksčiau tikėtasi, kad gera šeimininkė šventintą ugnį išlaikys iki kitų Velykų, ir didelė negarbė buvo tai, kurios ugnis židinyje užgesdavo. Palaipsniui šis laiko tarpas trumpėjo: velykinę ugnį stengdavosi išlaikyti neužgesusią iki Sekminių, dar vėliau bent iki Velykų pirmos dienos ryto. Viltasi, kad tai visus metus apsaugos namus nuo ugnies ir gaisro. Beje, nuo šios nelaimės buvo ginamasi ir dar kitu papročiu – Velykų dieną ugnis buvo griežtai neskolinama.

  • Muilo akmens kepsninės

    Muilo akmens kepsninės

    Šį kartą mūsų akiratyje – ne židiniai ir krosnys, bet vis viena su ugnimi susijusi medžiaga. Tai muilo akmuo, kuris kartais dėl savo savybių dar yra vadinamas ugnies akmeniu. Tai ypatinga ekologiška gamtos dovana žmonių naudojama nuo seniausių laikų. Jos pritaikymas labai įvairus – iš jos gaminami indai (lėkštės, puodeliai, lentelės pjaustymui, puodai), suvenyrai, skulptūros, pirtys, krosnelės ir židiniai, bet šiandien pristatome naujovę – muilo akmens kepsnines.

    Muilo akmuo pasižymi itin geru šiluminiu laidumu, turi unikalių savybių sugerti šilumą ir yra atsparus aukštai temperatūrai – tobula medžiaga kepsninei. Kaip ji įkaitinama? Vienas iš būdų – padėti kepsninę ant ketaus krosnelės paviršiaus arba pastatyti ją tarp rusenančių anglių. Pastaruoju atveju kepsninė turės specialias kojeles arba ją galima padėti ant grotelių. Ant šių kepsninių galima kepti mėsos gaminius, skrudinti daržoves, išsikepti picą ar kitus miltinius patiekalus. Muilo akmuo yra visiškai švari medžiaga, iš jos net gaminami indai maistui laikyti, todėl gaminkite drąsiai!

    Muilo akmens kepsninių yra įvairiausių formų, bet populiariausios – apvalios, kvadratinės ir stačiakampio formos. Priklausomai nuo to, ką ketinate dažniausiai ant jų kepti, galite rinktis tarp tų, kurios turi lygų ir kurios turi „grilio“ paviršių. Tiems, kuriems svarbu spalvos, pasakysime, kad dažniausiai padui ir rankenėlėms yra naudojamos dvi medžiagos: varis ir geležis. Abi vienodai geros, tačiau galima išsirinkti artimesnę skoniui. Na, o jeigu mėgstate visiškai minimalistinį stilių – yra kepsninių ir be pado bei rankenėlių.

    Tikriausiai nedaugelis žinote, kad gamindami maistą muilo akmens kepsninėse ne tik sveikai pavalgysite, bet ir sveikai pasišildysite. Pasirodo, kad įkaitęs muilo akmuo skleidžia šilumą tokio ilgio bangomis, kurios atitinka saulės ir žmogaus skleidžiamos šilumos bangos ilgį. Tai reiškia, kad muilo akmens skleidžiama šiluma pasiekia net žmogaus vidų – ir tai daro natūraliai,  teigiamai veikdamas žmogaus sveikatą bei bendrą savijautą. Ir kainuoja šios kepsninės nei daug, nei mažai – nuo 350 litų.

  • Poilsis kalnuose su židiniu

    Poilsis kalnuose su židiniu

    Pavasaris – metas, kai kalnų ar laukinės gamtos mylėtojai leidžiasi į keliones, kurios, praėjus sezonui, būna gerokai pigesnės, o be to, kurortai nebūna taip apgulti, kaip sezono įkarštyje. Priklausomai nuo pomėgių, vieni poilsiautojai renkasi atokesnes ir atšiauresnes vietas, kur stūksos tik jų vienų kalnų trobelė, o kiti -pirmenybę teikia „civilizacijai“, pavyzdžiui, kalnų kaimeliui, kur jie bus daugiau ar mažiau apsupti kitų žmonių ir pramogų. Ir vienu, ir kitu atveju, šie namukai turės vienintelį (jei vieta nuošalesnė) arba papildomą šilumos šaltinį – židinį ar krosnelę.

     

    Besidairydami tobulos vietos atostogoms pastebėjome, kad dauguma tokių trobelių būna medinės, mažais langais, todėl – jei ne židinys ir krosnis – tokios vietos atrodytų kiek slegiančios ir niūrokos. Išimtis -šiuolaikinės,  šiame dešimtmetyje pastatytos sodybos, kurios gerokai šviesesnės už anksčiau statytas, net jei joms suręsti buvo naudojami tie patys rąstai ir akmenys. Žinoma, yra ir visiškai modernių variantų, kuomet namelis turi milžiniškus langus pro kuriuos matyti visos apylinkės. Tačiau net ir tokiu atveju – židinys ir krosnis yra neatskiriama interjero dalis.

    Tai rodo, kad ugnis ne tik užpildo erdves šiluma ir šviesa, bet yra ir neatsiejama poilsio dalis.  Panašu, kad ugnis veikia beveik visas mūsų jusles – regą, klausą, lytėjimą ir uoslę. Žiūrėjimas į ugnį (rega), malkų spragsėjimo klausymasis (klausa), degančių malkų kvapas (uoslė), sklindanti šiluma, kurią jaučia oda (lytėjimas) atpalaiduoja visus kūno raumenis ir mažina nervinę įtampą. Vadinasi, ilsėdamiesi vietoje, kurioje yra židinys arba krosnis – saugote save nuo ligų, kurias sukelia stresas ir fizinis bei psichologinis išsekimas.

    Teigiamą ugnies poveikį dar labiau sustiprina malkos. Paprastai tokiose kalnų trobelėse kiekvienas laisvesnis kampas lauke ir namo viduje būna išnaudojamas malkoms laikyti.  Jų skleidžiamas natūralus miško kvapas taip pat šalina nerimą ir valo kvėpavimo takus. Kaip, beje,  ir mintis – juk juslės labai stipriai susijusios su mūsų jausmais ir sielos gyvenimu. Taigi, raskite laiko ir pasirūpinkite savo poilsiu. Tai nebūtinai turi būti kalnų sodyba – židinį ir krosnelę galima įsirengti ir savo namuose.

  • Modulinės akumuliacinės krosnys – naujiena šilumos rinkoje

    Modulinės akumuliacinės krosnys – naujiena šilumos rinkoje

    Galimybė „reguliuoti“ šilumą, o kartu ir planuoti jai skiriamas išlaidas, yra didelis pranašumas visais metų laikais. Pavasarį – taipogi, nes oro temperatūra yra nepastovi, šiltas dienas keičia šaltos, o rytai ir vakarai dar būna pakankamai vėsūs. Krosnelė ar židinys namuose tokiu atveju yra pats optimaliausias sprendimas. Juolab, kad tai natūralūs, fizinį ir psichologinį komfortą garantuojantys šilumos šaltiniai, be to, vieni draugiškiausių aplinkai – malkoms degant išsiskirianti šiluma panaudojama beveik 100 procentų.

    Beje, šildymasis krosnele ar židiniu patrauklus ir tuo, kad, lyginant su centriniu šildymu, jų šiluma namuose pasiskirsto tolygiai ir laikosi ilgiau. Ypač šia savybe pasižymi akumuliaciniu principu veikiančios krosnys. Kitaip nei konvekcinės krosnelės, kurios dėl  dvigubo korpuso sienelių greičiau įkaista, bet ir greičiau atvėsta, akumuliacinių krosnių masė, sugerdama visą kaitrą į savo korpusą, kaista inertiškai ir tolygiai, o paskui taip pat  lėtai ir palaipsniui vėsta.

    Vienintelis akumuliaciniu principu veikiančių krosnių minusas buvo jų iki kelių tonų siekiantis dydis, tačiau šiuo metu yra sukurtų tokių akumuliacinių krosnių, kurios sveria tik 1000 kg ir kurios yra tikras išsigelbėjimas mažų erdvių šeimininkams. Dėl savo ypatingos – modulinės – sistemos šios krosnys išskiria ne ką mažiau šilumos nei jos sunkiasvorės pirmtakės. Paslaptis slypi karkase, kuris yra surenkamas iš specialiai sumodeliuotų tuščiavidurių detalių. Būtent šis sprendimas leidžia ugniai tiesiogiai kaitinti kiekvieną karkaso elementą, kuris vėliau vėsdamas spinduliuoja kaitrą į išorę.

    Šios modulinės krosnys turi ir kitą pavadinimą – „akumuliacinės krosnys iš šamoto“ arba „šamoto keramikos krosnys“, nes ką šių krosnių karkaso dalys (primenančios lego žaidimo detales) yra pagamintos iš šamoto keramikos, kuri specialiai naudojama krosnims dėl itin aukšto šilumos laidumo ir atsparumo ugniai.  Beje, keramika šiose modulinėse akumuliacinėse krosnyse naudoja ne tik vidinėms dalims, bet ir apdailai. Kaip iš šamoto keramika, taip ir keramikinės plytelės, dar labiau sustiprina akumuliaciją krosnyje ir padeda kaupti šilumą, kuri skleidžiasi net kelias paras.

    Be visa ko, keraminių plytelių apdaila vėl madinga ir vilioja savo  spalvų, raštų, formų įvairove, tad kiekvienas ras sprendimą, kaip integruoti šią krosnį į jau esamą ar dar tik kuriamą namų interjero stilių. Taigi, modulinės akumuliacinės krosnys yra ilgai laukta naujiena ir išeitis tiems, kurie ieškojo alternatyvos – stilingo, funkcionalaus ir taupaus šilumos šaltinio namams.

  • Šiluma ir jaukuma kieme, terasoje arba balkone pavasarį

    Šiluma ir jaukuma kieme, terasoje arba balkone pavasarį

    Visą šaltąjį laikotarpį kalbėjome su Jumis apie šilumą ir jaukumą namuose. Tačiau sprogstant pirmiesiems pumpurams norisi vis daugiau laiko praleisti gryname ore, kur vis dar nėra taip šilta, kaip atrodo žiūrint pro langą.  Pirmasis mūsų patarimas būtų apsirengti tinkamais rūbais, o antrasis, jei ketinate ilgėliau pasėdėti lauke – pasirūpinti, kad šalia Jūsų būtų šilumos šaltinis. Jei tai vieša erdvė – idealiausia, jei kavinės atvirame kieme stovėtų krosnelė arba lauko židinys. Deja, tokių kavinių Lietuvoje nedaug, todėl kartais pirmąjį pavasario mėnesį vengiame sėdinėti lauke. Na, o jei tai nuosavas kiemas, terasa ar balkonas?

     

    Išvardintos erdvės gerokai skiriasi viena nuo kitos savo dydžiu, o jis yra lemiantis faktorius kalbant apie  pasirinkimų įvairovę. Jei gyvenate daugiabutyje ir turite kiek didesnį balkoną, mūsų siūlymas būtų apsiriboti maža krosnele – ji neužims daug vietos, be to, nedideles erdves ji sušildys gana greitai. Terasai tiktų ir kiek didesnė krosnelė. Dar vienas tokių krosnelių privalumas, jog, reikalui esant, ją galima perkelti iš vienos vietos į kitą. Kaip pliusą šią jų ypatybę itin vertina tie žmonės, kurie mėgsta kartas nuo karto perstumdyti baldus.

    Tikriausiai laimingiausi yra tie, kurie turi savo nuosavą namą su kiemu. Jie turi daug daugiau variantų, nes, tikėtina, jog jų erdvės daug didesnės už anksčiau įvardintas. Taigi, pats paprasčiausias ir pigiausias būdas būtų  įsirengti laužavietę. Tiesą sakant laužavietę galima įsirengti ir terasoje, tik reikėtų būti tikriems, kad ji įrengta pagal visus priešgaisrinius reikalavimus. Kita galimybė, svarstant, kaip kiemą paversti šilta ir jaukia vieta būti – įsigyti krosnelę, kuri savo išmatavimais gali būti kur kas aukštesnė ir platesnė už tas, kurios skirtos terasoms. Turime pripažinti, kad šios krosnelės rinkoje kur kas paklausesnės, todėl galima rinktis iš  kur kas gausesnės stilių įvairovės.

    Ir trečiasis variantas – kieme įrengti lauko židinį. Be jų neįsivaizduojamas joks namo kiemas šiltuosiuose kraštuose, kur tam kur kas palankesnės sąlygos, bet tai nereiškia, kad jų negalime turėti ir čia, Lietuvoje. Mūsų akimis ypatingai atrodo tie lauko židiniai, kurie yra lauko virtuvės dalis, t. y., kai kieme stūkso ne tik židinys, bet šalia jo įrengtos erdvės pasisėdėjimui ir maisto ruošimui. Kadangi mūsuose orai vėsesni ir lietingesni, reikėtų labai gerai apgalvoti apdailos medžiagas ir tikriausiai labiausiai čia tiktų akmuo.

     

    Na, o jei Jūsų namai maži ir vis viena ieškote būdų, kaip sukurti jaukumą juose, siūlome nepamiršti lauko šviestuvų, aliejinių lempų ir žvakių.  Jos galbūt ir nesušildys, bet aplinkai suteiks išskirtinumo, o šešėlių ir šviesų žaismas ne tik mistifikuos, bet ir išplės erdves. Beje, jei šiuos šviestuvus pasidarysite patys – jie bus dar originalesni ir sulauks aplinkinių dėmesio. Idėjas, kaip juos pasidaryti, aprašysime artimiausiame savo straipsnyje.

  • Kaip iškepti tikrus blynus orkaitėje ar krosnyje?

    Kaip iškepti tikrus blynus orkaitėje ar krosnyje?

    Praėjusiame straipsnyje supažindinome Jus su ugnies vaidmeniu per Užgavėnes. O kaip gi ši žiemos ir pavasario sandūros šventė be blynų. Buvome nusprendę pateikti patį tą tikriausią ir gardžiausią receptą, tačiau pasimetėme įvairovėje ir kuo toliau gilinomės, tuo kiekvienos šeimininkės blynai rodėsi gardeni už kitos ir taip be galo be krašto. Nusprendę, kad Jūs ir taip žinote tą paslaptingąjį ingridientą, kuris kiekvieną Jūsų blyną pavers skaniausiu pasaulyje, pasidomėjome kitais dalykais – kiek blynams metų, kuo skiriasi blynas nuo blynelio ir kaip senovėje blynus šeimininkės kepdavo.

    Manoma, kad blynai pradėti kepti dar lietuviams pagonimis esant. Panašu, kad savo forma ir karštumu blynai asocijuodavosi su saule, todėl jie turėjo būti kepami dideli ir turėti rausvą atspalvį. Tikėtina, kad senovėje, kaip beje ir šiandien, blynai buvo kepami per ypatingas šventes ir buvo vienas iš apeiginių sakralinių valgių. Šaltiniai byloja, kad iš pradžių jie buvo ruošiami ant įkaitintų akmenų, o atsiradus krosnims, – ant skardų ar lentų.

    Beje, straipsnyje prieš tai užsiminėme, kad anglai turi paprotį organizuoti blynų bėgtynes, kurių metu šeimininkės bėga su keptuvėmis rankose ir tuo pačiu „mėto“ jose blynus. Pasirodo, kad toks blynų mėtymas yra labai senas paprotys išlikęs dar nuo baltų laikų. Taip esą žmogus aukoja blyną Saulei ir prašo jos, kad ji savo šiluma, kuo greičiau išgintų Žiemą iš Žemės. Bylojama, kad Lietuvoje netgi būta tradicijos per Užgavėnes medį papuošti blynais, o vėliau – net ir sklindžiais.

    Kaip paruošti keptuvę ir krosnį

    Taigi, blynas yra tuomet blynu, kuomet jis kepamas per visą keptuvės dydį, yra ne mažesnis nei 2 cm storio ir apskrudinamas iš abiejų pusių. Geriausiai blynai iškepa ketinėse keptuvėse, tik jų jokiu būdu negalima plauti. Valoma taip – į įkaitintą keptuvę reikia įberti druskos, pakaitinti minutę kitą, tada švariai išvalyti ir patepti dugną aliejumi ar kokiais kitais riebalais. Be šito – blynų kepimas iš šventė gali virsti tikru galvos skausmu šeimininkei.

    Jei turite galimybę, pabandykite blynus iškepti krosnyje. Tam, kad blynai keptų iš abiejų pusių – padėkite keptuvę ant žarijų, ištrauktų arčiau krosnies durelių iš besikurenančios krosnies. Keptuvė kais ir nuo žarijų, ir nuo krosnies liepsnos. Turint krosnį, blynus be visa ko dar galima pašutinti – pertepus sviestu arba grietine, sudėti vieną ant kito ir trumpam palaikyti.  Beje, taip patroškinti galima ir šiuolaikinėse orkaitėse arba konvekcinėse krosnyse.

    Blynai – tik iš grikinių miltų ir su padažu

    Kaip senovėje, taip ir šiandien, šeimininkės blynus gali kepti iš įvairiausių miltų. Populiariausi nūdien yra kvietiniai, bet blynus galima maišyti iš avižinių, ruginių, miežinių, žirninių, grikinių miltų. Pasirodo, kad pastarieji yra tie patys pačiausi, nes iš jų blynai  būna patys putliausi ir minkščiausi. Ir pabaigai. Ar žinojote, kaip yra valgomi tikrieji blynai? Ogi blynai imami į ranką, atsilaužiami arba susukami ir valgomi prieš tai būtinai padažius į padažą. Gardaus!

    Parengta remiantis V. Sako knygos „Lietuvos kulinarijos paveldas“ ištraukomis.

  • Ugnis Užgavėnių ir Pelenų dienos tradicijose

    Ugnis Užgavėnių ir Pelenų dienos tradicijose

    Kovo 1 d. minėsime paskutinę žiemos šventę – Užgavėnes.  Užgavėnės, anksčiau Lietuvoje vadintos Ragučio švente, skirtos pavasariui prisišaukti. Kadaise buvęs išskirtinai pagoniškas, šiandien Užgavėnių paprotys tvirtai siejamas  ir su krikščionybe, t. y.  iš karto po Užgavėnių prasideda rimties ir pasninkavimo metas – Gavėnia, trunkanti iki pat Velykų. Tiesa, Užgavėnės yra švenčiamos ne tik Lietuvoje, tad dairysimės ne tik  po savo, bet ir kitų šalių kiemus.

    Nuotrauka E. Ovčarenko

     Pagrindinis šventės elementas – vaikštinėjimas po kaimą persirengus ir prisidengus mitines būtybes, gyvulius, paukščius ar „žydus“, „čigonus“ vaizduojančiomis kaukėmis (žiemos demonų įvaizdis) būdingas daugumai Europos šalių – Vokietijai, Rusijai, Čekijai, Jungtinei Karalystei (čia garsios blynų lenktynės). Tuo tarpu Lašininio ir Kanapinio kova bei su ugnies tradicija susijęs Morės deginimas yra retesnis.  Ji, simbolizuojanti vaisingumo dievybę,  ant laužo buvo deginama įsivaizduojant, kad taip bus sunaikinamas joje glūdintis blogis (ir žiema).

    Nuotrauka E. Lukošiaus

    Kita vertus, tikėta, kad Morė atgimsta ir kad pelenai, likę po iškamšos sudeginimo, jau yra teigiami, „apvalyti ugnies“, tad jais būdavo barstomi laukai, manant, kad tuomet bus derlingesnė žemė. Įdomu tai, kad sekančią dieną, vadinamą Pelenų diena, tradicijos ir toliau būdavo susijusios su ugnimi, tik tais pagoniškais laikais būdavo garbinama jau kita dievybė – Gabija ir atliekami ritualai prie namų židinio, kuriais buvo siekiama apsaugoti namus nuo gaisrų. 

    Nuotrauka lrytas.lt

    Kaip ir dauguma kalendorinių švenčių, Užgavėnės turi ne tik apeigas, bet ir maisto papročius.  Kažkada pagrindiniu patiekalu Lietuvoje buvo riebus šiupinys, na, o šiandien šios šventės dauguma Europos šalių neįsivaizduoja be blynų  (rečiau – pyragų). Beje, jei varysite lauk žiemą pagal lietuviškas tradicijas, nepamirškite dar dviejų svarbių dalykų – Užgavėnių dieną nevalia dirbti, nes galima prisišaukti bėdą, ir tai yra paskutinė diena, kai galima iš peties prisivalgyti, prieš Gavėnią.

    Žiema žiema šliūkšt iš kiema!

  • Ar tikrai ugningai reiškia aistringai?

    Ar tikrai ugningai reiškia aistringai?

    „Meilė kaip ugnis – nekurstoma gęsta“  – vienas iš dažniausių liaudies frazeologizmų, kuris skamba kaip receptas  norintiesiems išsaugoti aistringus santykius poroje ir šeimoje. Artėjant Šv.Valentino dienai leidomės į paieškas, kokių dar tautoje posakių esama. O jos tikrai buvo vaisingos, nes atskleidė, jog ugnies ir židinio sąsajos su meile ir aistra tėra nedidelė dalis, ir kad turėti reikalų su židiniu ar ugnimi ne visuomet reiškia teigiama, o, pavyzdžiui, ir gėdą, greitumą, darbštumą ar netikėtą pradingimą.Taigi, ko dar galima prisišaukti židinį ar ugnį bekurstant?

     

    Neretai ugnis visai nereiškia aistros, o atvirkščiai – išbandymus, pavyzdžiui: „aš dėl tavęs galėčiau ugnį ir vandenį pereiti” byloja apie kalbančiojo pasiryžimą viską dėl artimojo padaryti, o  „į ugnį eiti”, vadinasi, savo noru ryžtis sunkumams. O kur dar frazeologizmai kaip „ugnimi spjaudytis“, „ugnimi spirti“, „ugnį užkurti”, kurie reiškia piktai kalbėti, burnoti ir vaidus kelti. Tačiau kontraversiškiausiai skamba frazeologizmas „liko prie ugnies“, kuris reiškia, kad mergina neištekėjo.

    Taigi, ne visuomet ugnies simbolis byloja apie aistrą ir meilę. Kita vertus, tokia frazeologizmų įvairovė rodo, kad žmogaus gyvenime ugnis buvo ypatingai svarbi ir lydėjo kiekviename žingsnyje. Iš čia ir įvairiausi papročiai, prietarai bei ką tik aptarti posakiai. Kaip ten bebūtų, pati iš esmės ugnis turi daugiau teigiamo nei neigiamo ir viskas priklauso nuo ja besirūpinančio žmogaus – tinkamai prižiūrimas židinys yra tikrų tikriausia palaima kiekvienam ir įsimylėjėlių dieną, ir visus metus.

     

    Kaip matote, apie ugnį ir židinius galime kalbėti ir kalbėti, todėl kviečiame pratęsti pokalbius užsukus į mūsų salonus Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir Šiauliuose. Visų, kurie parduotuvės konsultantui pasakys stebuklingą raktažodį „Aš gyvenu su ugnimi“, laukia netikėta saldi ir šilta staigmena. O jei nuspręsite įsigyti krosnelę ar židinį, pasiūlysime asmenines nuolaidas. Kokias? Prisiminkite, kad ugnis visuomet susijusi su prasmėmis „daug“, „stipriai“, „greitai“!

    Mūsų adresus rasite čia. Laukiame Jūsų!

  • Ugnies interpretacija tapyboje

    Ugnies interpretacija tapyboje

    Užsikūrus židinį ir stebint ugnį ne kartą kilo mintis pasidomėti, kaip ugnis vaizduojama tapyboje. Peržiūrėjome daugybę įvairiausių menininkų, žymesnių ir dar tik pradedančių, darbų ir galime pasidalinti pirmaisiais įspūdžiais. Pirmiausia pastebėjome, jog galime skirti keturias grupes menininkų. Vieni ugnį vaizduoja abstrakčiai, pasitelkdami tik ugnies spalvą ir kartais formą, kiti – realistiškai, dar kiti ugnį personifikuoja. Dar viena dalis menininkų ugnį vaizduoja per žmones ir gyvūnus (iš tiesų egzistuojančius arba mitologinius), kurie savo savybėmis yra vienaip ar kitaip susiję su ugnimi.  

     

    Kalbėti apie meną  visuomet šiek tiek pavojinga, nes kiekvieno grožio ir estetikos suvokimas yra individualus. Bet vis dėlto, peržvelgus galybę darbų, kuriose „dega” ugnis, didžiausią įspūdį palieka abstrakcijos. Realistiniai darbai, kuriuose dažniausiai atvaizduojamas degantis miškas, degantis miestas, ugnikalnių įsiveržimas paprastai yra niūrūs ir nepatrauklūs. Tokį darbą ne kiekvienas norėtų turėti pasikabinęs ant sienos, o štai abstrakcijose ugnis dažniau vaizduojama ne taip grėsmingai ir paliekama erdvės interpretacijoms.

     

    Iš vaizduojamų gyvūnų dažniausiai ugnies liepsnų būna apsuptas sfinksas, žirgas, gaidys, drakonas. Kalbant apie žmones, ugniai artimiausia yra moteris. Jei paveikslas realistinis  ir su aliuzija į viduramžius, tai jame dažnai galime pamatyti ant laužo deginamas raganas. Jei paveikslas modernesnis, ugnis perteikiama per moters, įkūnijančios aistrą, vaizdą arba pasitelkiamas melancholiškas moters prie židinio motyvas.

     

    Atskirai reikėtų paminėti, kad paveiksluose ugnis turi daug daugiau spalvų nei raudonos, baltos ir oranžinės deriniai. Beje, dalyje abstrakcijų vyrauja tamsesnės, grėsmingesnės spalvos, įmaišoma juodos, o dalyje – dominuoja balta, ryški raudona ir pozityviai nuteikianti švari apelsinų spalva. Kartais galime pamatyti raudonos ir mėlynos derinius, nes gana populiarūs darbai, kuriuose „susiduria” gamtos stichijos, t. y. ugnis ir vanduo. Vienas toks garsaus amerikiečių tapytojo darbas „Ugnies balsas” buvo įvertintas net 2 milijonais Kanados dolerių.

     

    Turint židinį ar krosnelę ir tikrą ugnį šalia tikriausiai darbų su ugnies motyvais nepasigestumėte, bet jei dar neturite, kuriuo iš paveikslų pasipuoštumėte savo interjerą Jūs?

  • Krosnys – jų istorija ir rūšys

    Krosnys – jų istorija ir rūšys

    Šiandien, kai pagalvojame apie šildymą, pirmosios mintys sukasi apie centrinį šildymą, radiatorius ir didelius mokesčius už šilumą. O ar žinote apie kitus šildymo variantus? Vienas jų – šildymasis krosnimi. Šis būdas, beje, vis aktualėjantis ir dabar, buvo itin populiarus iki XX a. vidurio. Vėliau jį pakeitė centralizuota  šildymo sistema, kuri pastaruoju tiekia tokią brangią šilumą, jog vis dažniau ieškoma sprendimų, kaip šildytis autonomiškai. Na, o kol svarstote šią galimybę, pasmalsaukime, kokiomis krosnimis šildėsi mūsų protėvių protėviai prieš tūkstančius ir dar taip neseniai – 100 metų.

     

    Teigiama, kad krosnies ištakos slypi akmens amžiuje – tai  iš akmenų sukrautos arba į žemę įleistos ugniavietės.  Ilgą laiką krosnys būdavo statomos lauke, jose buvo lydomas metalas, kaitinami moliniai indai. Tik gerokai vėliau (apie XIII a.–XIV a. ) iš akmenų, molio, metalo montuojamos krosnys pradėtos įrenginėti gyvenamosiose patalpose.   Kuo turtingesnė buvo šeima, tuo prašmatnesnę krosnį turėjo. Namų puošmena krosnys tapo renesanso, baroko, klasicizmo ir neogotikinio stiliaus laikotarpiu. Jos buvo puošiamos įvairiais dekoratyviniais elementais: skulptūromis, ornamentais, piliastrais, kolonomis. Beje, šio stiliaus krosnys tarp klasikos gerbėjų populiarios ir šiandien.

    Tiesa, krosnys pagal savo paskirtį yra skirtos ne tik šildyti patalpoms. Jos pagal savo atliekamas funkcijas gali būti skirstomos į dvi pagrindines grupes – buitines ir pramonines. Pastarosiose apdorojami įvairūs gaminiai, medžiagos. Na, o buitinės krosnys gali būti skirtos:

    • Šildymui – patalpų (šildymo krosnis) ir vandens (vonios ar pirties krosnis),
    • Gaminimui – maistui  (viryklė) arba duonai kepti (duonkepė).

    Žinoma, gali būti ir taip, kad viena ir ta pati krosnis atlieka daugiau nei vieną paskirtį.

     

    Gal klausimas, kaip atrodo krosnis ir kuo vienos paskirtis krosnis skiriasi nuo kitos, gali nuskambėti keistokai, tačiau ne visi, ypač jauni žmonės ir miestiečiai yra jas matę. Kadangi šiuo metu vis dėlto populiaresnės yra krosnys skirtos šildymui (maisto gaminimui beveik visi naudojame dujines arba elektrines virykles, o duonai – elektronines duonkepes), joms ir skirsime daugiausiai dėmesio. Taigi, šildymo krosnis dažniausiai būna vertikaliai ištęsto stačiakampio gretasienio formos, rečiau – apvali, daugiakampė ar kitų formų. Šildymo krosnis gali būti stacionari arba kilnojamoji, kūrenama su pertraukomis (periodinė) arba ilgalaikio kūrenimo.

    Kas sudaro šildymo krosnį? Pagrindinės dalys yra kūrykla kurui deginti, peleninė, ardynas, karštų dujų kanalai ir dūmtraukis. Šiluma patalpai perduodama per kūryklos ir kanalų sieneles, o atvėsusios dujos išeina pro dūmtraukį. Krosnys yra daromos iš plytų, plūkto molio, metalo. Kūryklos ir dujų kanalų sienelės daromos iš kaitrai atsparių keraminių plytų (šamoto arba kaitrai atsparaus betono). Išorinis krosnies paviršius gali būti tinkuojamas, aptaisomas kokliais, metalo plokštėmis. Kitos krosnys yra panašios konstrukcijos, tik skiriasi forma, pavyzdžiui, viryklė būna pailga, neaukšta, dengta ketine plokšte su viena ar keliomis apvaliomis skylėmis puodams įleisti, duonkepė krosnis – horizontaliai ištęsta, su didele kūrykla.

     

    Šaltinis: Laisvoji enciklopedija Vikipedija [žiūrėta 2013 m. liepos 24 d.]. Prieiga per internetą: https://lt.wikipedia.org/wiki/Krosnis