Ugnis gyvenimui

Gyvenimo su ugnimi būdas

Autorius: krosneles

  • Krosnelių naujienos – plačios stiklinės durelės

    Krosnelių naujienos – plačios stiklinės durelės

    Kartais pagalvojame, o kuo dar gali nustebinti krosnelių gamintojai. Atrodo, kad viena krosnelė gražesnė ir funkcionalesnė už kitą ir rodos jau nieko negalėtumei naujo išrasti. Tačiau kiekvieną kartą, prasidėjus sezonui, naujienos pribloškia taip, kad net atima žadą. Kuo toliau, tuo labiau krosnelės primena juvelyrinius dirbinius į kuriuos malonu žiūrėti ir malonu liesti net tada, kai juose nerusena ugnis. Šį kartą mūsų akiratyje šiauriečių minimalizmo šedevras – Lotus „Jubilee 35“.

    Pirmiausia reikėtų pasakyti, kad Lotus „Jubilee 35“ pasižymi labai plačia degimo kamera – į ją galima sudėti net 50 cm malkas. Vis dėlto, paslaptimi lieka tai, kad padidinus degimo kamerą, pati krosnelė neatrodo gremėzdiška, o kaip tik – labai kompaktiška. Galinė krosnelės sienelė pagaminta iš ketaus, kuris garantuoja krosnelės patvarumą ir stiprumą. Pati technologija – ekonomiška ir ekologiška, nes Lotus krosneles kuria tik vadovaudamasi Ekologiško „žaliojo“ degimo programa.

    Bet kurio vartotojo svajonė – Lotus „Jubilee 35“ – dėl didelių plačių durelių garantuoja mėgavimąsi ugnimi. Atrodo, jog šios krosnelės sukurtos taip, jog matytumėme visą medžio galią ir jo virsmą į kitą pavidalą per ugnį. Visą šio proceso natūralumą dar labiau sustiprina pačios krosnelės medžiaga – natūralus muilo akmuo, kuris, sukaupęs šilumą, ją skleidžia net tuomet, kai krosnelės ar židinio ugnis atvėsta. Daugiau apie šio akmens privalumus galite rasite mūsų ankstesniame straipsnyje „Krosnelių apdaila iš ugnies (muilo) akmens“.

    Lotus „Jubilee 35“ valdymas – patogus ir saugus, o preciziškos detalės beveik nematomos. Jas galima rasti juostoje virš malkų talpyklos, kurią galima ir kitiems tikslams, jei mėgstate laikyti malkas atvirai, pavyzdžiui, susidėti krosnelės aksesuarams. Gamintojas taip pat siūlo variantą su griliu, t. y. virš krosnelės yra įmontuota kamera kepti. Ši papildoma funkcija tikrai praverčia, kai orai atvėsta ir nebėra galimybės piknikauti lauke. Tikimės, jog ši nauja Lotus krosnelė sužavėjo ir Jus, nes mus – tikrų tikriausiai!

  • Krosnelių ir židinių su stiklinėmis durelėmis priežiūra

    Krosnelių ir židinių su stiklinėmis durelėmis priežiūra

    Nenusakomas malonumas mėgautis ugnies liepsna ir kai ji atvirai dega krosnelėje, ir tuomet, kai ji už stiklinių krosnelės durelių. Kartą rašėme, jog šis stiklas ypatingas, specialiai pagamintas taip, kad atlaikytų net aukščiausią temperatūrą (žr. „Stiklo keramika šiuolaikinėse krosnelėse ir židiniuose“). Šį kartą dalinamės su Jumis, kaip prižiūrėti šį stiklą, nes suprantama, kad laikui bėgant jos apsineša suodžiais, kreozotu, pelenų dalelėmis, kurios padengia stiklą pilku apnašų sluoksniu.ir gali užstoti akiai malonų vaizdą.

    Pats ekologiškiausias ir pats paprasčiausias būdas –  tiesiog suvilgyti vienkartinio popierinio rankšluosčio skiautę  vandeniu ir panardinti į šaltus pelenus (pasižyminčius šarminėmis savybėmis). Du kartus per mėnesį (rečiau kitais metų laikais) šia skiaute valykite stiklą, tik nepamirškite pirštinių ir patikrinkite, kad stiklas būtų atvėsęs. Be šio liaudiško būdo yra ir specialių valikli. Be to, kai kai kurie žmonės pirmenybę teikia ir labiau pasitikti specializuotų gamintojų priemonėmis, kurį tereikia išsirinkti. 

    Paprastai durelių stiklui valyti yra naudojamas skystis arba tepalas, pasta, kuriuos užtepus ar užpurškus reikia luktelėti keletą sekundžių. Mes prioritetą teikiame „Easyfire“ skystam valikliui. Kaip patirtis parodė, skystas valiklis turi būti naudojamas atsargiai, saugant stiklo ir durelių tarpines. Skystis gali pakeisti tarpinių elastingumą, dėl kurių po kelerių metų gali įtrūkti stiklas. „Easyfire“ – danų kompaniją, gaminančią krosnelių priedus ir priežiūros priemones, mūsuose atstovauja „Krosnys ir krosnelės“.

     Kitas būdas, kuris tinka tuomet, kai jau būna prisikaupę sunkiai nuvalomų dervų – tai pavalyti kempinėlimis, pavydžiui, taip pat pagamintomis danų kompanijos „Aduro“. Jos nebraižo ir niekaip kitaip nepažeidžia stiklo ir yra daugkartinio naudojimo. Svarbus faktas, jog ši kempinėlė gali būti be jokių priemonių ir su jomis, taigi yra puikus optimalus variantas tiek ekologiškų, natūralių priemonių, tiek cheminių preparatų šalininkams. Vieninteliais „Aduro“ atstovais Lietuvoje yra „Krosnys ir krosnelės“.

     

    Mūsų nuomone, visada geriausia detales ir priežiūros priemones pirkti ten, kur įsigyjame produktą. Taip galime būti tikri, kad tiekėjas ir pardavėjas žino visas produktų subtilybes ir gali nuoširdžiai patarti, kas geriausia, kaip galite prailginti Jūsų įsigyto daikto vartojimo laiką, išlaikyti jo puikią išvaizdą. Krosnelės, židiniai nėra tai, ką perkame kas keletą metų, todėl labai svarbu jais rūpintis atsakingai ir naudojant tik kokybiškas priemones.

  • Ugnies daugiaprasmiškumas poezijoje

    Ugnies daugiaprasmiškumas poezijoje

    Poezija – dar viena sritis, kurioje atsiskleidžia ugnies simbolika ir jos daugiaprasmiškumas. Įdomu tai, kad šioms prasmėms išliekant tokiomis pačiomis, keičiasi išraiškos forma. Literatūros kritikai teigia, jog iš pradžių ugnis literatūroje buvo suvokiama abstrakčiau, tuo tarpu šiuolaikinėje literatūroje ji konkretėja iki labai aiškių ir apčiuopiamų objektų, pavyzdžiui, vietoj ugnies naudojamas židinio, laužo, deglo, degtukų, liepsnų, žvakės (J. Vaičiūnaitė : „Atkasėm koklio žalsvumą / ir žvakės ugnį, / kurią gobsim nuo vėjo delnais“) simbolis. Pastarieji kaip daiktai taip pat turi savo prasmių, tad galiausiai ugnis susimaišiusi su ją simbolizuojančiais objektais atitolsta nuo savo fizinio pavidalo.

    J. Marcinkevičius: „Jau taip tylu, kaip iš kapų parėjus, / kai atodūsiais
    įpučiama ugnis / kalbėti ima. Klausom ir suprantam“;
    „tegu sakau tegu / ne mano manyje / rugelis po dalgiu / ugnis akmenyje“.

    Jeigu pabandytumėme apibendrinti, ugnies simbolis dažniausiai yra naudojamas jausmas, emocijoms arba tam tikram veiksmui perteikti. Daugiau mažiau įprasta, kad jausmo ugningumas žymi asmens veržlumą (S.Nėris: „Aš myliu gyvenimą jauną, ugningą,/ kaip myli pavasarį lauko gėlė“), aistrą, jei kalbame apie stichijas – jų gaivališkumą, pirmapradiškumą. Tradiciška, bet vis dar  populiaru poezijoje naudoti ugnį kaip romantikos simbolį (J. Vaičiūnaitė : „nes glamonė dabar tik laukiniai aistros liežuviai, / tik šiurpi palaiminga gėla, beprotybės karštis,/ ir vis auga tamsoj ta ugnis“). Vakarienė žvakių šviesoje ar ugningos liepsnelės mylimosios akyse – tai sentimentalių jausmų ženklai, kurie skaitytojo gal ir nestebina originalumu, bet jam yra labai aiškiai suprantami.

     

    M. Martinaitis: „Ugnį glostysiu – dar šiltą, / pro langus žiūrėsiu: / kur ta mano – paskutinė /saulelė raudona?“.

    Ugnis poezijoje taip pat naudojama  ap(si)valymui, apsaugai, pakilumui, energingumui (V. Mačernis: „Dangus toks mėlynas, krūtinėj jausmas tyras. /  O akyse – ugnis, o lūpose – daina!“; „O aš einu vėl žemės ilgesy / Regėjimų liepsna liepsnot“), intymumui, jaukumui, sakralumui perteikti, neigiamų jėgų neutralizavimui, taip pat laikinumui, mirčiai, skausmui išreikšti, ypač, kai tekste susitinka ugnis ir vanduo.  Kita vertus, ugnis tai ir gyvenimo, amžinybės, namų simbolio, šeimos, džiaugsmo, kūrybos simbolis. Ugnis taip pat gali asocijuotis su šviesa, spalva, ji glaudžiai susijusi mitologija ir visai kitais objektais, kurie  metaforiškai siejasi su ugnimi savo spalva, forma, karščiu, pavyzdžiui, tai gali būti raudona rožė, boružė, žaizdos, kraujas.

     

    J. Aistis:  Ir tu, atstumtas Dievo ir žmonių,  / Išplėši iš nakties nasrų gyvybės ugnį, /
    Ją neši džiaugsmo liūdesiu švelniu, / Kol atsivers po kojų amžina bedugnė“.

    Sunku pasakyti, kiek autorių ugnies simbolį naudojo ar tebenaudoja kaip vyraujantį leitmotyvą kūryboje. Lietuvių literatūros tyrinėtojai teigia, kad labiausiai „dega“ Leonardas Gutauskas, Kazys Bradūnas, Antanas Kalonavičius, Aidas Marčėnas, Onė Baliukonė, Justinas Marcinkevičius, kurio viena iš knygų pavadinta „Prie rugių ir prie ugnies“ (1992 m.). Vis dėlto pastebima, kad ugnies simbolis naudojamas vis rečiau ir kritikų teigimu, tai byloja apie mūsų dienų nuskurdusią pasaulėjautą. Nutolimas nuo stichijos, nuo pirminių elementų – tai tarsi atitrūkimas nuo savo šaknų, mūsų pačių.

    K. Bradūnas: „Aš gyvenau tarpe ugnies ir vėjo, / Ir man nebuvo jokia staigmena  /
    Klausytis, ką liepsna kalbėjo / Nuogai vidurnaktyje nusirengdama“.

     

  • Stiklo keramika šiuolaikinėse krosnelėse ir židiniuose

    Stiklo keramika šiuolaikinėse krosnelėse ir židiniuose

    Šildydamiesi prie  krosnelės ar židinio, stebėdami ugnies šokį ir klausydamiesi, kaip spragsi malkos, neretai tiesiog nepagalvojome iš kokių medžiagų jie pagaminti ir kas garantuoja kokybę bei saugumą. Ir tai natūralu. Kai gaminys kokybiškas – belieka mėgautis. Daugiau klausimų kyla tiems, kurie ketina pirkti krosnelę ar židinį ir daugiausiai smalsaujama apie iš pirmo žvilgsnio trapiausią detalę – krosnelę ar židinį dengiantį stiklą. Iš tiesų, tai nėra paprastas stiklas, o specialiai židiniams, krosnelėms, jų durelėms pagaminta stiklo keramika, kuri gali atlaikyti 700 laipsnių karštį.

    Būtent stiklo keramika leidžia „uždaryti“ ugnį ir vis dėlto toliau ja mėgautis dėl stiklo skaidrumo. Prisiminkime, jog senovėje ugnis buvo tik atvirame židinyje arba uždaroje krosnyje. Tuo tarpu šiandien šiuolaikinėse krosnelėse ar židiniuose įmontuotos karščiui atsparios stiklo keramikos durelės leidžia mėgautis ugnimi saugiai ir iš arti net tuomet, kai  pakuroje yra apie 300 laipsnių temperatūra. Jos taip pat saugo nuo kibirkščių ir dūmų reikalui esant. Kai kurios krosnelės, pavyzdžiui, kaip belgų gamintojo Stuv 30, turi tris galimybes – atviros ugnies, uždarius stiklo dureles arba tik palikus siaurą plyšį nakčiai.

    Galinti būti bet kokios formos, priklausomai nuo krosnelės ar židinio dizaino, stiklo keramika yra ne tik atspari karščiui, bet ir įbrėžimams, deformacijai, smūgiams, temperatūrų pokyčiams. Būtent stiklo keramika, išrasta tik prieš 60 metų ir šiuo metu gaminama tik dviejose pasaulio šalyse (Vokietijoje ir Japonijoje) leido krosnelių ir židinių gamintojas padidinti degimo temperatūrą ir būti tikriems, kad vartotojas šiluma ir vaizdu mėgausis saugiai.

    Vis dėlto, nors stiklo keramika „neįveikiama“, vidinės stiklo keramikos durelės laikui bėgant apsineša suodžiais, kreozotu, pelenų dalelėmis, kurios padengia stiklą pilku apnašų sluoksniu. Tai ne tik trukdo gėrėtis ugnimi, bet ir mažina šilumos pralaidumą. Paradoksalu, tačiau šią tvirtą medžiagą būtina prižiūrėti labai atsargiai ir tai daryti naudojant specialias priemones ir švelnias šluostes. Arba, kaip teigia, profesionalių priežiūros priemonių gamintojas Aduro, tai galite padaryti drėgna į pelenus pamirkyta šluoste.

  • Stiklo ir ugnies sintezė

    Stiklas – dažniausiai perregimas, „nematomas“, kontraversiškai yra viena populiariausių medžiagų, kurią naudojame buityje, architektūroje, mene. Stiklas pradėtas gaminti 3000-4000 m. pr. m. e. Egipte ir Mesopotamijoje, o stiklo pūtimo technologija žinoma nuo 250-ųjų m. pr. m. e. Vis dėlto, didžiuliais kiekiais stiklas pradėtas gaminti tik XIX amžiuje, kai buvo išrasta Simenso-Martino krosnis ir stiklo tempimas mašininiu būdu. Stiklas natūraliai yra randamas ir gamtoje, tai obsidianas (vulkaninės kilmės stiklininė uoliena), bet masiškai gaminamas buitinis stiklas – tai natrio karbonato, kalcio karbonato ir silicio dioksido (smėlio) mišinys.

    Vis tik, šiandien kalbėsime ne apie stiklo lakštų gamybą, kurioje dalyvauja milžiniškos lydymo krosnys ir didžiuliai agregatai. Šiame procese nematyti to tikrojo stiklo ir ugnies ryšio, kuris atsiskleidžia pučiant stiklą. Stiklo pūtimas – tai technologinis įkaitinto stiklo apdirbimas, norimas jo formas išgaunant pučiant. Kvalifikuotas darbuotojas, pučiantis karštą stiklą, vadinamas stiklapūčiu. Jis dujų ir deguonies degikliais kaitina ir kitomis atitinkamomis priemonėmis pučia ir taip formuoja įvairių formų ir spalvų gaminius. Tai gali būti interjero dirbiniai, suvenyrai, papuošalai: stikliniai karoliai, auskarai, apyrankės.

    Tam, kad stiklo masė virstu meno kūriniu, reikia praeiti keletą etapų. Svarbus elementas čia – didelės dujinės krosnys, kuriose karštis siekia virš 1000 °C ir kuriame „verda“ stiklo masė. Kai stiklapūtys būna pasiruošęs, jis pūtimo vamzdeliu formuoja stiklo burbulą. Tirštėdama masė tampa panaši į medų.  Stiklapūtys norimai spalvai ir formai išgauti naudoja spalvas ir specialius rankinius  įrankius. Tai labai kruopštus ir atsakingas momentas, nes  masė stingsta greitai ir dirbti reikia sparčiai. Kūrėjas tam turi, jei masė ant pūtimo vamzdelio galo yra kaitinama, valandą laiko, o tada  gaminys keliauja į atkaitinimo krosnį, yra šlifuojamas ir poliruojamas.

     

    Be to, kad stiklo pūtimas yra labai gražus ir paslaptingas procesas, jam reikia daug ištvermės; karštis sklindantis nuo krosnių sekina ir vargina. Be to, tai daug kainuojantis užsiėmimas ar verslas, nes nuolat besikūrenančios krosnys naudoja brangiai kainuojančias dujas. Dabar jau galime suprasti, kodėl stiklo dirbiniai kainuoja tiek, kiek kainuoja. O kur dar rankų darbas ir menininko vaizduotė bei galia suvaldyti stiklo masę paverčiant ją skaidriais dirbiniais, kuriuose apsigyvena šviesa ir kuriuose susijungia visi keturi pasaulio elementai, tarp jų – ugnis.

  • Ugnies simboliai ir jų prasmės

    Ugnies simboliai ir jų prasmės

    Ugnis – vienas iš keturių pirminių elementų, kuris lygiai toks pats svarbus pasaulio ir žmogaus atsiradimui, jo egzistavimui, kaip ir vanduo, oras bei žemė. Visų šių elementų pavaizdavimui jau nuo senų senovės buvo naudojama viena iš pagrindinių geometrinių figūrų – trikampis. Ugnies ženklas – tai trikampis su viršūne aukštyn, vanduo – trikampis su viršūne nukreipta žemyn, oras – trikampis su viršūne aukštyn, kuri perbraukta brūkšniu, ir žemė – trikampis su viršūne nukreipta žemyn, kuri taip pat perbraukta brūkšniu.

    Ugnis taip pat dažnai buvo vaizduojama ir kaip kryžius. Manoma, kad šis ženklas dar senesnis už trikampį. Kryžiaus – kaip dviejų sukryžiuotų lazdelių – simbolio ištakos slypi ugnies užkūrimo procese, kai jai įkurti reikėjo trinti lazdeles vieną į kitą.  Šiuo atveju kryžius neturi krikščioniškosios prasmės ir simbolizuoja įrankį ugniai išgauti plačiąja prasme – tai yra įrankis ir dieviškajai, ir žemiškajai ugniai įkurti. Taip pat jis žymi ir keturias pasaulio puses, metų laikus ir žmogaus gyvenimo periodus: šiaurė-žiema-naktis-mirtis, rytai-pavasaris-rytas-gimimas, pietūs-vasara-diena-branda, vakarai-ruduo vakaras-senatvė.

     Šiam ciklui pavaizduoti prie lazdelių galų buvo pridėti brūkšneliai arba lenktos „alkūnės“, žyminčios sukimąsi ratu. Taip gimė svastikos ženklas, kuris baltų kultūroje žymi ne tik ugnį, bet ir saulę, Perkūną, jis buvo siejamas su laime, šviesa, gėriu. Šis simbolis randamas ir kitose senosiose tautose  (Indijos, senovės keltų, germanų, indėnų), kur taip pat žymi saulę, derlingumą, valdžią.  Įdomu tai, kad baltai tikėjo, jog šis besisukantis ratu ženklas, žymintis visatos virsmus, kaitą ir darną, padeda kovoti su blogiu.

    Taigi, archajinis svastikos ženklas tai tarsi mažas pasaulio atvaizdas, kalbantis apie pusiausvyrą ir harmoniją.  Nenuostabu, kad tiek daug reiškiančiais kryžiais, svastikomis  buvo puošiami įvairūs mūsų protėvių buities daiktais, drabužiai, papuošalai, ginklai, tautinės juostos, muzikos instrumentai. Šiais ženklais buvo raižomos namų sienos, lubos, koplytstulpiai. Svastikos ženklas etniniuose papuošaluose naudojamas ir šiandien, tad drąsiai jais puoškitės ir populiarinkite  lietuvių istoriją.

  • Atgimimas ir apsivalymas per ugnį

    Atgimimas ir apsivalymas per ugnį

    Jau ne kartą, ypač rašydami apie ugnies reikšmę tradicinėse mūsų šventėse, esame akcentavę ugnies reikšmę ir pagarbą jai namuose dėl to, kad ji saugo, maitina, šildo, gydo. Mažiau atskleidėme, kokias prasmes savyje talpina Amžinoji ugnis, kurią iki krikščionybės atsiradimo Lietuvoje ąžuolų giraitėse kurstė Vaidilutės.  Ši ugnis, kurstoma iš pagarbos dievams, turėjo ir dar vieną reikšmę. Manyta, kad užgesus Amžinajai Ugniai visą tautą gali ištikti nelaimės, nes ugnis buvo tai, kas užtikrindavo nemirtingumą ir atgimimą, amžino gyvenimo ratą.

    Alkas.lt nuotrauka

    Visos šios prasmės atėjo iš tikėjimo, kad Ugnis leidžia sielai įsikūnyti iš naujo, vadinasi, po mirties – atgimti.  Taigi, užgesinta Ugnis reikštų nutrauktą ciklą ir mirtį, o jei tai buvo Amžinoji ugnis – ir visos tautos pražūtį. Tai paaiškina, kodėl mūsų protėviai taip gindavo savo šventyklas ir tai darydavo drąsiai, be baimės būti nukauti. Jie tikėjo, kad kol Amžinoji ugnis rusena, jų kūnui mirui, siela atgims. Tikėta, kad tai nutiks neužilgo, artimiausią pavasarį, balandžio pabaigoje, per Jorės šventę (Jurgines), nes tuomet esą Perkūnas vėl apvaisindavo Žemę ir gimdavo nauja gyvybė.

    Taip pat manyta, kad Ugnis, kuri buvo traktuojama ir kaip Žemės Motinos širdis, turi apvalymo galią. Štai kodėl mirusieji buvo deginami. Ugniai padedant jų sielos būdavo apvalomos ir naujus savo gyvenimus pradėdavo jau būdamos geresnėmis.  Tai leidžia suprasti, kodėl Ugnyje buvo deginami nusikaltėliai, nedorėliai, šmeižikai. Į sudeginimą visai nebuvo žiūrima, kaip į bausmę, atvirkščiai, kaip į progą  apsivalyti ir grįžti į doros kelią. Mirtis buvo suvokiama kaip trumpas gyvenimo nutraukimas, į kurį grįžtama per Ugnį.

    Turistas.lt nuotrauka

    Šiais laikais niekas Amžinosios ugnies laužų nebekūrena, bet vis dar tebėra gaji nuolatos degančios ugnies tradicija. Šiuolaikinė Amžinoji ugnis, kuri jau bėra specialus degiklis, kuriame dega atitekančios dujos (propanas ar gamtinės dujos), naudojama atminimo memorialuose ir simbolizuoja žuvusių karių atminimą ar kokį kitą reikšmingą valstybei ar tautai įvykį. Savotišku Amžinos ugnies variantu yra Olimpinė ugnis, kuri dega visos olimpiados metu, bet ji jau turi kiek kitokias prasmes – ji simbolizuoja kilnius siekius, taiką, draugystę, vienybę.

    Parengta pagal straipsnį „Apie Ugnies reikšmę atgimimui“.

  • Receptas ant laužo – persikai karamelėje

    Receptas ant laužo – persikai karamelėje

    Gaminimas ant laužo visada džiugina keliais aspektais. Maistas pagamintas gamtoje visuomet skanesnis, malkas išnaudojame dvigubai efektyviau, vadinasi, ir draugiškiau gamtai (ir šildomės, ir gaminame vienu metu) ir dar šalia viso to suburiame draugus arba šeimą pasibuvimui kartu. Ilgai sukome galvas, kokį receptą pasiūlyti šį kartą. Šašlykai, rūkytos dešrelės, sriubos – tai, kas išbandyta kiekvieno ir ne taip jau sudėtinga pagaminti, tereikia tinkamų įrankių (iešmų, grotelių, puodo) ir gerų prieskonių. Kita vertus, pripratusiems prie gaminimo namuose ir modernių orkaičių  ir nesvylančių keptuvių – tai gali pasirodyti tam tikru iššūkiu.

    Kadangi mūsų bendruomenė paremta sveiko, ekologiško gyvenimo būdo propagavimu, pagalvojome, kad visai tiktų, jei receptas būtų vegetariškas. Džiugi žinia ta, kad beveik visus vegetariškus patiekalus, kuriuos gaminame namie, galima pasigaminti ir ant laužo. Patarimas, jei turite mėgstamų daržovių ar vaisių, o jie nei pasmeigiami, nei išsilaiko ant grotelių – naudokite maistinę foliją.

    Taigi, nusprendėme atiduoti duoklę saldumynams. Juos tikrai saugu valgyti gamtoje, nes nereikia baimintis dėl apsinuodijimo. „Persikai karamelėje“, taip skamba mūsų šios vasaros receptas. Tik įsivaizduokite, kaip pakvips Jūsų kiemas arba miškas, pieva gaminant šį desertą! O jį paruošti labai paprasta. Pasiimkite į žygį kelis persikus, truputį karamelės ir pekano riešutų, kuriais papuošite ir pagardinsite desertą. Be to, pekano riešutai labai sveiki, juose yra kalcio, geležies, magnio, fosforo, kalio, vitamino A, vitamino E ir cinko.

    Perpjautus pusiau persikus guldome apatine dalimi į karamele išteptą (jeigu pamiršote arba neturite – galima pakeisti ruduoju cukrumi) ir pekano riešutais nubertą foliją, palikdami tiek folijos, jog galėtume sandariai suvynioti. Tuomet, dedame į žarijas ir kepame apie 20-25 minutes. Po pusvalandžio ištraukiame ir patiekiame kiek pravėsusį, bet vis dar šiltą desertą. Jeigu karamelė skamba per saldžiai, galite pabarstyti arba pagardinti persikus cinamonu. O jei norisi tiesiog dūmais kvepiančio apskrudusio persiko – irgi yra išeitis.. Tiesiog uždėkite ant grotelių ir ragaukite, kai persikas jau bus apkepęs. Taigi, sveiko, švelnaus ir gardaus deserto!

  • Krosnelių apdaila iš ugnies (muilo) akmens

    Krosnelių apdaila iš ugnies (muilo) akmens

    Visai neseniai rašėme apie naujovę piknikų mėgėjams ir sveiko gyvenimo puoselėtojams – muilo akmens kepsnines. Šį kartą į šį ekologišką akmenį pažvelgsime kitu kampu. Muilo akmuo (dar vadinamas ugnies akmeniu) dėl itin gero šiluminio laidumo,  unikalių savybių sugerti šilumą ir atsparumo aukštai temperatūrai, pradėtas naudoti gaminant krosneles, o konkrečiai – kaip pilna arba dalinė apdaila. Kaip netrukus pamatysite, muilo akmuo krosnelėse atlieka keletą funkcijų: kaupia šilumą, vadinasi šildo aplinką, teigiamai veikia sveikatą ir gali būti įdomi interjero detalė.

     

    Didžiausias muilo akmens privalumas tas, kad jis, sukaupęs šilumą, ją skleidžia net tuomet, kai krosnelės ar židinio ugnis atvėsta. Būtent šį savybė ir leidžia pasiekti aukščiausius krosnelių su pilna arba daline muilo akmens apdaila efektyvumo rodiklius ir nenuginčijamą taupumą naudojant kurą. Juk krosnelė ilgiau spinduliuoja šilumą į išorę, tuo mažiau sunaudojame malkų, taigi, ir tausojame savo bei gamtos išteklius – mišką.

     

    Muilo akmens apdailos krosnelės yra perkamos ne tik dėl gerų techninių savybių, bet ir išskirtinio dizaino. Krosnelės, kurios matote paveikslėliuose patrauklios tuo, kad yra neaukštos, cilindro formos, nei per didelės, nei per mažos. Tačiau, jei turite didesnes erdves, gamintojai siūlo ir didesnių išmatavimų variantus, kaip matote pastraipos apačioje. Be to, visos šios krosnelės turi ypatingo plonumo (bet tikrai saugias) dureles iš stiklo, kurios leidžia stebėti ugnį be jokių trukdžių.

    Muilo akmuo būna šviesus (kasamas Suomijos kalnuose) ir tamsus (išgaunamas Indijoje). Tamsus akmuo atsieina brangiau, nes jis rečiau randamas gamtoje. Didesni kaštai atitinkamai daro įtaką ir bendrai krosnelės kainai, todėl neretai perkama pigesnės apdailos krosnelė, bet su muilo akmens plokšte ant viršaus. Toks sprendimas žiūrisi ne mažiau įdomiau – blizgaus paviršiaus ketaus krosnelės paviršius puikiai dera su akmens mase – ir yra toks pat efektyvus.

  • Kilnojamos krosnelės – momentams gryname ore

    Kilnojamos krosnelės – momentams gryname ore

    Gegužė, birželis, liepa, rugpjūtis… mėnesiai, kai norisi kuo ilgiau būti  lauke ir mėgautis pavasariško, vasariško oro momentais. Vėsiais vakarais, o ir dienomis, kai norisi, ko nors pagaminto ant atviros ugnies praverčia laužavietė, o jei tokios neturite – kilnojama lauko krosnelė. Daiktų mobilumas yra didelis privalumas šiais laikais. Priklausomai nuo situacijos – oro, žmonių skaičiaus, pramogų tipo, tokią krosnelę patogu pastatyti taip, kad ji netrukdytų ir būtų saugioje vietoje. Tai aktualu ir tiems, kurie ilgai neužsibūna vienoje vietoje arba tiesiog mėgsta perstumdyti daiktus įvairovės vardan.

     

    Paprastai kilnojamų krosnelių svoris siekia iki 50 kg ir būna 160 cm aukščio. Tai optimaliausi išmatavimai judinamam daiktui.  Būdama tokio dydžio krosnelė neužgožia panoramos, neužgriozdina mažesnio vidinio kiemo, bet ir nepradingsta didesniame. Kadangi šios krosnelės dažniausiai yra skirtos ne tik šilumai, bet ir maisto kepimui, jų mobilumas irgi svarbus. Juk daug mieliau, kai nereikia nuolatos atsiplėšinėti nuo svečių ir bėgioti tikrinti kepsnių vidury pokalbio. Kai krosnelė pastatyta netoli stalo, šalia – daug paprasčiau. Gera šeimininkė vienu metu gali atlikti kelis darbus.

     

    Baigus kepti arba jeigu tai tiesiog popietė su lengvais užkandžiais negaminant, atvirą krosnelės liepsną galima pridengti. Ir vėjas taip nepusto pelenų, ir ramu dėl kibirkščių. Tai svarbu, kai aplink yra vaikų, augintinių arba įsiaudrinusių svečių. Jeigu orai karšti ir veja sausa, dėl papildomo saugumo galima tokias krosneles pastatyti ant pagrindo, beje, tam tinka ir stabiliai suguldyti akmenys.

     

    Kilnojamų krosnelių formų, medžiagų iš kurių jos pagamintos yra įvairiausių. Šį kartą mūsų akį patraukė iš specialaus plieno, kuris po laiko įgauna rūdžių spalvą, sprendimas. Tokios krosnelės ypač dera su mediniu namų fasadu arba terasa iš medžio, nes atrodo natūraliai, harmoningai įsiliejusios į aplinką.  Be visa ko, ši spalva susišaukia su pačia ugnimi. Mūsų nuomone, šiuolaikiška, moderni krosnelės išvaizda, jos mobilumas, galimybė gaminti šią ir visas kitas kilnojamas lauko krosneles paverčia šeimos, draugų traukos šaltiniu.