Kategorija: Šiltas namukas

Spalis – metas krosnies ar židinio remontui

Kaip artėjant šalčiams ruošiamės keisti automobilio padangas, taip prieš šaltąjį sezoną turime pasirūpinti ir židiniu, krosnele. Tik tvarkinga krosnelė ar židinys yra saugi kūrentis ir šildytis. Sinoptikų duomenimis, ši žiema bus šalčiausia per 100 šimtų metų, todėl užklupsiantiems speigams reikia būti pasirengus ir galvoti apie tai jau dabar. Be to, prognozuojama, kad šalčiai pasitrauks tik balandį, o tai reiškia, kad laukia ilgas šildymo sezonas. Žinia, kad centrinio šildymo kainos baugina visus, o norisi priminti, kad šiluma sklindanti iš krosnelės ar židinio yra pigesnė. Taigi, į ką reikia atkreipti dėmesį, jog galėtumėme ramiai laukti tamsiojo ir šaltojo laikotarpio?

Naujas kūrenimo sezonas prasideda tik tada, kai išvalomas ir patikrinamas kaminas. Tai pirmas dalykas, kuriuo turite pasirūpinti. Ir geriausia – nedelsiant, nes artėjant speigams, kaminkrėtį, dėl užsakymų gausos, bus vis sunkiau išsikviesti. Tik ką įsigijusiems ar ketinantiems įsigyti krosnelę ar židinį, priminsime, kodėl būtina valyti kaminą. Laikui bėgant kaminas iš vidaus apsineša suodžiais, kurie yra degūs, todėl kuo šis sluoksnis ilgiau kaupiasi, tuo didesnė nelaimės tikimybė.

Kaminą būtina valyti ne tik dėl saugumo, bet ir išlaidų – tvarkingas kaminas taupo malkas. Kokį valymo būdą pasirinkti – šepečiais ar cheminėmis priemonėmis, pasirinkite pasitarę su specialistu. Bet žinokite, kad pats seniausias ir vis dar patikimiausias būdas yra valymas šepečiu, o cheminio kamino valymo specialiais milteliais nepakanka, jis tik gali būti naudojamas kaip pagalbinė priemonė, palengvinantį mechaninį valymą.

Taip pat prieš pradedant naudoti krosnelę ar židinį būtina patikrinti kitus elementus, pavyzdžiui, durelių tarpines ar pakuros vidines detales. Židinio durelės atlieka svarbią funkciją – jos užtikriną atviro židinio saugumą, užtikriną ilgesnį degimą, todėl patiems tarpinių, kurios tvirtina durelių stiklą, keisti nerekomenduotume, nes eksperimentuodami galite ką nors sugadinti. Neatsitiktinai sakoma, kad „skūpus“ moka dvigubai, todėl verčiau investuoti į kokybišką aptarnavimą teikiančius ir gamintojų apmokytus meistrus, turinčius jų žinias liudijančius sertifikatus. Juokauti su ugnimi nevalia, todėl kartą metuose patikėkite savo židinį ar krosnelę profesionalų rankoms.

Beje, ar žinojote, kad dažniausiai visas suodinas ir truputį į nelabąjį panašus kaminkrėtys simbolizuoja ne ką kitą, o laimę? Pasak legendos, vienas kaminkrėtys kažkada išgelbėjo karaliaus gyvybę, tad nuo to laiko, karaliaus nurodymu, kaminkrėtys tapo gerbiama profesija. Taigi, jei kada sutiksite kaminkrėtį, palieskite jo sagą – laimė lydės ištisus metus.

2013 16 spalio
Iš Italijos: židinys ar krosnelė turi turėti moteriško žavesio

Šį kartą mus rašyti įkvėpė saulėtoji Italija ir jos turtinga kultūra. Ši šalis – tai daugiau nei skanus maistas ir išskirtinis kraštovaizdis. Juk Italija – tai ir kultūros židinys, o jos indėlis į Europos paveldą yra neįkainojamas. Iš Italijos kilę tokie žymūs menininkai kaip Leonardas da Vinčis, Mikelandželas, Botičelis, Donatelas, Karavadžas, Rafaelis ir daugelis kitų. Čia gimė ir vėliau po visą Europą pasklido Renesanso ir Baroko idėjos. Visa tai – dabartinės Italijos kultūros pamatas, kuris jaučiamas ir šiandienos italų menininkų darbuose, pasaulėžiūroje.

Ši dvasia jaučiama net ir žvelgiant į italų gamintojų židinius ir krosneles. Italijoje sakoma, kad židinys ar krosnelė turi turėti moteriško žavesio ir vilioti. Kalbant apie moteris Italijoje… Tiesą sakant, italai vyrai, turėdami karšto pietietiško temperamento, moka savo komplimentais ir asistavimu atskleisti moters grožį ir leidžia jai pasijausti ypatingai. Taigi, tai persikėlė net ir į tokių produktų, kurie iš pirmo žvilgsnio nesusiję su moteriškumu, gamybą.

Kita vertus, galbūt ne moteriška yra tik techninė židinio ir krosnelės pusė. Tuo tarpu savo paskirtimi – būti šilumos šaltiniu – židinys ir krosnelė labai artimi tam, kokius vaidmenis moteris atlieka šeimoje. Beje, krosneles ir židinius su moterimi sieja ir dizainas, ypač, jei jis atkuria renesanso ar baroko laikus ir apdailai naudojama keramika. Tokios krosnelės ir židiniai – tai meno kūriniai, kurie pastatyti bet kurioje patalpoje ją padaro individualia, išskirtine, „suteikia veidą“.

Žinoma, aktualu ir tai, kad šildymasis krosnele ar židiniu yra natūralus, ekologiškas, gamtos neteršiantis ir taupus sprendimas. Tačiau ne mažiau svarbu tai, kad tai tradicijos ir istorijos dalis. Juk anksčiau nebuvo nė vienų namų be židinio ir krosnelės. Panašu, jog grįžtame prie savo ištakų, nes vis daugėja modernių namų, kuriuos šildo ir papuošia židinys ar krosnelė. O tokios, kokias atradome Italijoje (keletą pavyzdžių matote nuotraukose) – pamačius tiesiog užima kvapą. Juk kiekviena plytelė – rankų darbo, todėl vienintelė tokia ir išskirtinė. Kaip ir moteris, tiesa?

2013 1 rugsėjo
Krosnys – jų istorija ir rūšys
Šiandien, kai pagalvojame apie šildymą, pirmosios mintys sukasi apie centrinį šildymą, radiatorius ir didelius mokesčius už šilumą. O ar žinote apie kitus šildymo variantus? Vienas jų – šildymasis krosnimi. Šis būdas, beje, vis aktualėjantis ir dabar, buvo itin populiarus iki XX a. vidurio. Vėliau jį pakeitė centralizuota šildymo sistema, kuri pastaruoju tiekia tokią brangią šilumą, jog vis dažniau ieškoma sprendimų, kaip šildytis autonomiškai. Na, o kol svarstote šią galimybę, pasmalsaukime, kokiomis krosnimis šildėsi mūsų protėvių protėviai prieš tūkstančius ir dar taip neseniai – 100 metų.

Teigiama, kad krosnies ištakos slypi akmens amžiuje – tai iš akmenų sukrautos arba į žemę įleistos ugniavietės. Ilgą laiką krosnys būdavo statomos lauke, jose buvo lydomas metalas, kaitinami moliniai indai. Tik gerokai vėliau (apie XIII a.–XIV a. ) iš akmenų, molio, metalo montuojamos krosnys pradėtos įrenginėti gyvenamosiose patalpose. Kuo turtingesnė buvo šeima, tuo prašmatnesnę krosnį turėjo. Namų puošmena krosnys tapo renesanso, baroko, klasicizmo ir neogotikinio stiliaus laikotarpiu. Jos buvo puošiamos įvairiais dekoratyviniais elementais: skulptūromis, ornamentais, piliastrais, kolonomis. Beje, šio stiliaus krosnys tarp klasikos gerbėjų populiarios ir šiandien.

Tiesa, krosnys pagal savo paskirtį yra skirtos ne tik šildyti patalpoms. Jos pagal savo atliekamas funkcijas gali būti skirstomos į dvi pagrindines grupes – buitines ir pramonines. Pastarosiose apdorojami įvairūs gaminiai, medžiagos. Na, o buitinės krosnys gali būti skirtos:
- Šildymui – patalpų (šildymo krosnis) ir vandens (vonios ar pirties krosnis),
- Gaminimui – maistui (viryklė) arba duonai kepti (duonkepė).
Žinoma, gali būti ir taip, kad viena ir ta pati krosnis atlieka daugiau nei vieną paskirtį.

Gal klausimas, kaip atrodo krosnis ir kuo vienos paskirtis krosnis skiriasi nuo kitos, gali nuskambėti keistokai, tačiau ne visi, ypač jauni žmonės ir miestiečiai yra jas matę. Kadangi šiuo metu vis dėlto populiaresnės yra krosnys skirtos šildymui (maisto gaminimui beveik visi naudojame dujines arba elektrines virykles, o duonai – elektronines duonkepes), joms ir skirsime daugiausiai dėmesio. Taigi, šildymo krosnis dažniausiai būna vertikaliai ištęsto stačiakampio gretasienio formos, rečiau – apvali, daugiakampė ar kitų formų. Šildymo krosnis gali būti stacionari arba kilnojamoji, kūrenama su pertraukomis (periodinė) arba ilgalaikio kūrenimo.

Kas sudaro šildymo krosnį? Pagrindinės dalys yra kūrykla kurui deginti, peleninė, ardynas, karštų dujų kanalai ir dūmtraukis. Šiluma patalpai perduodama per kūryklos ir kanalų sieneles, o atvėsusios dujos išeina pro dūmtraukį. Krosnys yra daromos iš plytų, plūkto molio, metalo. Kūryklos ir dujų kanalų sienelės daromos iš kaitrai atsparių keraminių plytų (šamoto arba kaitrai atsparaus betono). Išorinis krosnies paviršius gali būti tinkuojamas, aptaisomas kokliais, metalo plokštėmis. Kitos krosnys yra panašios konstrukcijos, tik skiriasi forma, pavyzdžiui, viryklė būna pailga, neaukšta, dengta ketine plokšte su viena ar keliomis apvaliomis skylėmis puodams įleisti, duonkepė krosnis – horizontaliai ištęsta, su didele kūrykla.

Šaltinis: Laisvoji enciklopedija Vikipedija [žiūrėta 2013 m. liepos 24 d.]. Prieiga per internetą: https://lt.wikipedia.org/wiki/Krosnis
2013 30 liepos
Ką būtina žinoti apie malkas – sausumas ir tankis

Ugnis – žmogaus pagalbininkas nuo neatmenamų laikų. Atrasta prieš pusantro milijono metų ji padėjo jam gintis nuo plėšrūnų, šildyti būstą ir gaminti maistą. Atrodytų, kad apie malkas, kurios naudojamos ugnies kurstymui, turėtumėme žinoti viską ir kiekvienas, juk jų ruošimo ir laikymo būdai keliavo iš kartos į kartą. Vis dėlto, šiuolaikinės technologijos užgožė šias tarsi prigimtines mūsų žinias, todėl dažnokai nežinome, kaip kokybiškai kūrenti židinį ar krosnelę. Šiame straipsnyje pasidalinsime su Jumis senoliu išmintimi ir priminsime tai, kas svarbiausia.

Sausos malkos

Pirmiausia, į ką būtina atkreipti dėmesį, jog malkas būtina ruošti žiemą ir naudoti jas tik po dvejų vasarų džiovinimo malkinėse ar kūgiuose. Tuomet galėsite būti tikri, kad malkos bus sausos ir kaitrios. Tik gerai paruoštos malkos židinyje ar krosnelėje dega ekonomiškai, ilgai ir veiksmingai, neteršia aplinkos, ir, kas ne mažiau svarbu, džiugina mus gražia liepsna. Sausos malkos taip pat padeda apsaugoti židinio stiklą nuo suodžių ir neleidžia užsikimšti kaminui. Tyrimai rodo, kad kūrenant 25 proc. drėgnumo malkomis prarandama net pusė pakuros galingumo (lyginant su 15 proc. malkų drėgnumu).

Malkų tankumas

Malkų kokybė priklauso ir nuo to iš kokios medienos ji yra paruošta. Ar žinojote, kad vienas kubinis metras didesnio tankio medienos išskiria didesnį šilumos kiekį nei vienas kubinis metras mažesnio tankio medienos? Taigi, vertingiausiomis laikomos tos malkos, kurios yra didelio tankumo, nes jos ilgiausiai dega ir geriausiai palaiko šilumą.

Būtent dėl šių savybių populiariausios ir labiausiai vertinamos yra beržinės malkos. Dideliu tankumu pasižymi ir kietųjų lapuočių – uosio, ąžuolo, guobos, skroblo, vinkšnos – malkos. Jos taip pat leis mėgautis ilgai rusenančiomis žarijomis. Sutiksite ar ne, bet nėra malonesnės ir sveikesnės šilumos už tą, kurią degdamas skleidžia į pelenus ir dūmus virstantis sausas medis.

Antrajai kaitrumo grupei priklauso pušies ir juodalksnio mediena. Na, o drebulės, baltalksnio, tuopos ir eglės malkos turi mažiausiai kaitros. Jos greičiau sudega, tad negalima ilgėliau pasigrožėti kibirkščiuojančiomis anglimis.

Įdomu tai, kad kai kurios malkos be kaitinimo atlieka ir papildomas funkcijas. Pavyzdžiui, drebulę tinka deginti norint pravalyti kaminą, o eglinės malkos mėgstamos dėl jų sukeliamo židinio ugnies spragsėjimo ir traškėjimo.

Užbaigiant straipsnį norėtųsi kiekvienam iš mūsų palinkėti išsirinkti vidinius poreikius ir prigimtį atitinkančias malkas ir mėgautis magišku ugnies šokiu, kuris praskaidrina buitį, kuria jaukumą ir šildo sielą.

2013 7 birželio
Ugnies mistika prieš tūkstančius metų ir dabar

Ar dažnai susimąstome apie ugnies istoriją ir jos vaidmens bei galios kaitą per šimtmečių šimtmečius? Tie, kurie gyvename mieste ir naudojamės elektrinėmis ar dujinėmis viryklėmis, kasdienoje tikriausiai apie tai negalvojame. Be jokių pastangų tiesiog pasukame ar spustelime jungiklį ir.. virdulyje ima kaisti vanduo, o keptuvėje skrusti maistas. Tai, kad ugnis – mistinis, mūsų protėvių labai garbintas ir sudievintas elementas prisimename tik per kalendorines šventes (Šv. Kalėdas, Užgavėnes, Rasas ir pan.) ir tik tuomet, jei minime jas pagal senuosius papročius.

Ugnį, kaip gyvybės šaltinį, vis dar regi ir pagarbą jai jaučia turistinių žygių mėgėjai, kurie specialiai leidžiasi į kuo atšiauresnes ir labiau nuo civilizacijos nutolusias vietas, kuriose ugnis ir maitina, ir šildo. Tikiu, kad kiek kitaip į ugnį žiūri ir tie, kurie turi židinį ar krosnelę. Jie geriau nei kas kitas galėtų mums atskleisti ugnies dieviškumo paslaptį ir paaiškinti, kas joje taip ramina ir kodėl ji mus taip traukia.

Įdomu tai, skirtingais laikais ir skirtingose kultūrose mistinis ugnies židinio globojimas buvo priskiriamas tiek vyriškiems, tiek moteriškiems dievams. Ir baltų mitologijoje iš pradžių ugnis turėjo moterišką veidą. Ugnį saugojusi deivė buvo vardu Gabija. Tik vėliau, prasidėjus patriarchato etapui, vietoj šios deivės atsirado Gabikis.

O kaip su žemiškuoju lygmeniu? Tyrinėjant moters ir ugnies santykį susidarė įspūdis, kad ugniai labiau buvo artimesnė moteris, o ne vyras. Galėtume sakyti, kad vyrui ugnis (kaip ir namai, šeima) priklausė, tačiau ja rūpinosi ir ją prižiūrėjo moteris. Šiandienos situacija irgi panaši. Tarytum vyras pasirūpina malkomis, suneša jas kambarin, tikriausiai ir pakuria, tačiau moteris nuolatos stebi, ar pakanka šilumos, ar nereikia pažarstyti žarijų, ji rūpinasi vaišėmis ir namiškiais, svečiais, t. y. rūpinasi ir žmogiškąja šiluma.

Taip, turime pripažinti, kad ugnies vaidmuo prieš tūkstančius metų ir dabar gerokai skiriasi. Tuomet ugnies buvo baiminamasi ir ji buvo svarbi gyvybei palaikyti (maisto gamybai, saugantis nuo šalčių ir tamsos), o šiandien, kai ji tapo prieinama kiekvienam, jos sakralumas ir mistifikavimas sumažėjo. Kita vertus, išaugo ugnies įtaka ne mažiau svarbesniems – dvasiniams – dalykams. Žinant, kiek reikšmės šiame streso ir nuolatinio skubėjimo amžiuje turi gebėjimas atsipalaiduoti ir nurimti, galime drąsiai teigti, kad ugnis tam tikrame prasme ir toliau padeda mums, žmonėms, išlikti.

2012 29 lapkričio