Ugnis gyvenimui

Gyvenimo su ugnimi būdas

Kategorija: Ugnis ir ekologija

  • Krosnelių ir židinių su stiklinėmis durelėmis priežiūra

    Krosnelių ir židinių su stiklinėmis durelėmis priežiūra

    Nenusakomas malonumas mėgautis ugnies liepsna ir kai ji atvirai dega krosnelėje, ir tuomet, kai ji už stiklinių krosnelės durelių. Kartą rašėme, jog šis stiklas ypatingas, specialiai pagamintas taip, kad atlaikytų net aukščiausią temperatūrą (žr. „Stiklo keramika šiuolaikinėse krosnelėse ir židiniuose“). Šį kartą dalinamės su Jumis, kaip prižiūrėti šį stiklą, nes suprantama, kad laikui bėgant jos apsineša suodžiais, kreozotu, pelenų dalelėmis, kurios padengia stiklą pilku apnašų sluoksniu.ir gali užstoti akiai malonų vaizdą.

    Pats ekologiškiausias ir pats paprasčiausias būdas –  tiesiog suvilgyti vienkartinio popierinio rankšluosčio skiautę  vandeniu ir panardinti į šaltus pelenus (pasižyminčius šarminėmis savybėmis). Du kartus per mėnesį (rečiau kitais metų laikais) šia skiaute valykite stiklą, tik nepamirškite pirštinių ir patikrinkite, kad stiklas būtų atvėsęs. Be šio liaudiško būdo yra ir specialių valikli. Be to, kai kai kurie žmonės pirmenybę teikia ir labiau pasitikti specializuotų gamintojų priemonėmis, kurį tereikia išsirinkti. 

    Paprastai durelių stiklui valyti yra naudojamas skystis arba tepalas, pasta, kuriuos užtepus ar užpurškus reikia luktelėti keletą sekundžių. Mes prioritetą teikiame „Easyfire“ skystam valikliui. Kaip patirtis parodė, skystas valiklis turi būti naudojamas atsargiai, saugant stiklo ir durelių tarpines. Skystis gali pakeisti tarpinių elastingumą, dėl kurių po kelerių metų gali įtrūkti stiklas. „Easyfire“ – danų kompaniją, gaminančią krosnelių priedus ir priežiūros priemones, mūsuose atstovauja „Krosnys ir krosnelės“.

     Kitas būdas, kuris tinka tuomet, kai jau būna prisikaupę sunkiai nuvalomų dervų – tai pavalyti kempinėlimis, pavydžiui, taip pat pagamintomis danų kompanijos „Aduro“. Jos nebraižo ir niekaip kitaip nepažeidžia stiklo ir yra daugkartinio naudojimo. Svarbus faktas, jog ši kempinėlė gali būti be jokių priemonių ir su jomis, taigi yra puikus optimalus variantas tiek ekologiškų, natūralių priemonių, tiek cheminių preparatų šalininkams. Vieninteliais „Aduro“ atstovais Lietuvoje yra „Krosnys ir krosnelės“.

     

    Mūsų nuomone, visada geriausia detales ir priežiūros priemones pirkti ten, kur įsigyjame produktą. Taip galime būti tikri, kad tiekėjas ir pardavėjas žino visas produktų subtilybes ir gali nuoširdžiai patarti, kas geriausia, kaip galite prailginti Jūsų įsigyto daikto vartojimo laiką, išlaikyti jo puikią išvaizdą. Krosnelės, židiniai nėra tai, ką perkame kas keletą metų, todėl labai svarbu jais rūpintis atsakingai ir naudojant tik kokybiškas priemones.

  • Stiklo keramika šiuolaikinėse krosnelėse ir židiniuose

    Stiklo keramika šiuolaikinėse krosnelėse ir židiniuose

    Šildydamiesi prie  krosnelės ar židinio, stebėdami ugnies šokį ir klausydamiesi, kaip spragsi malkos, neretai tiesiog nepagalvojome iš kokių medžiagų jie pagaminti ir kas garantuoja kokybę bei saugumą. Ir tai natūralu. Kai gaminys kokybiškas – belieka mėgautis. Daugiau klausimų kyla tiems, kurie ketina pirkti krosnelę ar židinį ir daugiausiai smalsaujama apie iš pirmo žvilgsnio trapiausią detalę – krosnelę ar židinį dengiantį stiklą. Iš tiesų, tai nėra paprastas stiklas, o specialiai židiniams, krosnelėms, jų durelėms pagaminta stiklo keramika, kuri gali atlaikyti 700 laipsnių karštį.

    Būtent stiklo keramika leidžia „uždaryti“ ugnį ir vis dėlto toliau ja mėgautis dėl stiklo skaidrumo. Prisiminkime, jog senovėje ugnis buvo tik atvirame židinyje arba uždaroje krosnyje. Tuo tarpu šiandien šiuolaikinėse krosnelėse ar židiniuose įmontuotos karščiui atsparios stiklo keramikos durelės leidžia mėgautis ugnimi saugiai ir iš arti net tuomet, kai  pakuroje yra apie 300 laipsnių temperatūra. Jos taip pat saugo nuo kibirkščių ir dūmų reikalui esant. Kai kurios krosnelės, pavyzdžiui, kaip belgų gamintojo Stuv 30, turi tris galimybes – atviros ugnies, uždarius stiklo dureles arba tik palikus siaurą plyšį nakčiai.

    Galinti būti bet kokios formos, priklausomai nuo krosnelės ar židinio dizaino, stiklo keramika yra ne tik atspari karščiui, bet ir įbrėžimams, deformacijai, smūgiams, temperatūrų pokyčiams. Būtent stiklo keramika, išrasta tik prieš 60 metų ir šiuo metu gaminama tik dviejose pasaulio šalyse (Vokietijoje ir Japonijoje) leido krosnelių ir židinių gamintojas padidinti degimo temperatūrą ir būti tikriems, kad vartotojas šiluma ir vaizdu mėgausis saugiai.

    Vis dėlto, nors stiklo keramika „neįveikiama“, vidinės stiklo keramikos durelės laikui bėgant apsineša suodžiais, kreozotu, pelenų dalelėmis, kurios padengia stiklą pilku apnašų sluoksniu. Tai ne tik trukdo gėrėtis ugnimi, bet ir mažina šilumos pralaidumą. Paradoksalu, tačiau šią tvirtą medžiagą būtina prižiūrėti labai atsargiai ir tai daryti naudojant specialias priemones ir švelnias šluostes. Arba, kaip teigia, profesionalių priežiūros priemonių gamintojas Aduro, tai galite padaryti drėgna į pelenus pamirkyta šluoste.

  • Stiklo ir ugnies sintezė

    Stiklas – dažniausiai perregimas, „nematomas“, kontraversiškai yra viena populiariausių medžiagų, kurią naudojame buityje, architektūroje, mene. Stiklas pradėtas gaminti 3000-4000 m. pr. m. e. Egipte ir Mesopotamijoje, o stiklo pūtimo technologija žinoma nuo 250-ųjų m. pr. m. e. Vis dėlto, didžiuliais kiekiais stiklas pradėtas gaminti tik XIX amžiuje, kai buvo išrasta Simenso-Martino krosnis ir stiklo tempimas mašininiu būdu. Stiklas natūraliai yra randamas ir gamtoje, tai obsidianas (vulkaninės kilmės stiklininė uoliena), bet masiškai gaminamas buitinis stiklas – tai natrio karbonato, kalcio karbonato ir silicio dioksido (smėlio) mišinys.

    Vis tik, šiandien kalbėsime ne apie stiklo lakštų gamybą, kurioje dalyvauja milžiniškos lydymo krosnys ir didžiuliai agregatai. Šiame procese nematyti to tikrojo stiklo ir ugnies ryšio, kuris atsiskleidžia pučiant stiklą. Stiklo pūtimas – tai technologinis įkaitinto stiklo apdirbimas, norimas jo formas išgaunant pučiant. Kvalifikuotas darbuotojas, pučiantis karštą stiklą, vadinamas stiklapūčiu. Jis dujų ir deguonies degikliais kaitina ir kitomis atitinkamomis priemonėmis pučia ir taip formuoja įvairių formų ir spalvų gaminius. Tai gali būti interjero dirbiniai, suvenyrai, papuošalai: stikliniai karoliai, auskarai, apyrankės.

    Tam, kad stiklo masė virstu meno kūriniu, reikia praeiti keletą etapų. Svarbus elementas čia – didelės dujinės krosnys, kuriose karštis siekia virš 1000 °C ir kuriame „verda“ stiklo masė. Kai stiklapūtys būna pasiruošęs, jis pūtimo vamzdeliu formuoja stiklo burbulą. Tirštėdama masė tampa panaši į medų.  Stiklapūtys norimai spalvai ir formai išgauti naudoja spalvas ir specialius rankinius  įrankius. Tai labai kruopštus ir atsakingas momentas, nes  masė stingsta greitai ir dirbti reikia sparčiai. Kūrėjas tam turi, jei masė ant pūtimo vamzdelio galo yra kaitinama, valandą laiko, o tada  gaminys keliauja į atkaitinimo krosnį, yra šlifuojamas ir poliruojamas.

     

    Be to, kad stiklo pūtimas yra labai gražus ir paslaptingas procesas, jam reikia daug ištvermės; karštis sklindantis nuo krosnių sekina ir vargina. Be to, tai daug kainuojantis užsiėmimas ar verslas, nes nuolat besikūrenančios krosnys naudoja brangiai kainuojančias dujas. Dabar jau galime suprasti, kodėl stiklo dirbiniai kainuoja tiek, kiek kainuoja. O kur dar rankų darbas ir menininko vaizduotė bei galia suvaldyti stiklo masę paverčiant ją skaidriais dirbiniais, kuriuose apsigyvena šviesa ir kuriuose susijungia visi keturi pasaulio elementai, tarp jų – ugnis.

  • Gintaro ir ugnies ryšys

    Gintaro ir ugnies ryšys

    Dauguma mūsų savo vasaros atostogas leidžiame prie jūros. Mes nesame dideli karščio mylėtojai, bet Baltijos jūrą aplankome kasmet,dažniausiai vasarai prasidedant ar jai įpusėjus. Keletą dienų praleidome ir šiemet. Jūra mums turi daugiau prasmių nei tik vanduo ir vieta poilsiui, atgaivai.Tai ir gintaro radymvietė. O šie maži ir dideli gabalėliai susiformavę iš spygliuočių sakų, jau prieš tūkstančius metų buvo siejami su ugnimi ir mistinėmis galiomis.

    Gintaras yra randamas įvairiose Žemės vietose, tačiau tas, kuris aptinkamas Baltijos jūroje yra išskirtinis – seniausias ir pakerintis ypatingu grožiu. P. Matulaitis pirmoje knygoje apie gintarą Gintaras lietuvių žemėje (knyga išleista 1922 m.) labai taikliai paaiškino už ką gintaras yra vertinamas: „Gintaras žėri gražia žarija, raminančia rūstybę, geidulius, nerimastį, kaip ramina ugnis ramutė; priglaustas prie pliko kūno gintaras jo neerzina, bet ramiai, švelniai glostyte glosto“.

    Panašiai gintarą su ugnimi yra palyginęs ir romėnų mokslininkas Plinijus Vyresnysis. Jis rašė, kad  „nei baltas gintaras, iš kurio gaunamas malonus smilkalų kvapas, nei vaško spalvos geltonas arba tamsus gintaras romėnų nebuvo taip vertinamas, kaip skaidrus, nestipriai žvilgantis, kad žiūrint per jį matyti ne pati ugnis, o tik jos atspindys. (…) Mėgstamiausias gintaras buvo skaidraus falerniško vyno atspalvio“. 

    Taigi, gintaras su ugnimi gali būti siejamas ne tik per žėrėjimą, spinduliavimą, bet ir spalvas. O jo spalvų paletė – visas spektras. Ar žinojote, kad gintaras gali būti ne tik skaidrus, geltonas, juodas, bet ir baltas, mėlynas, žalias, raudonas? Pastarosios spalvos labai retos ir šių spalvų gintaro gabalėliams iki darbar priskiriama daug daugiau galių nei kitų spalvų gintarui. Pavyzdžiui, jeigu norite pasikalbėti su ugnies dvasiomis, tam tinkamiausias mėlynasis gintaras.

    Kam mistika ne prie širdies, galbūt bus įdomi kita gintaro pusė. Jau nuo seno žinoma, kad gintaro sudėtyje yra daugybė žmogui reikalingų mikroelementų, kitų gyvybiškai svarbių medžiagų. Jo veikliosios medžiagos – rūgštis ir aliejus, yra ir puikus vaistas, ir kosmetikos priemonė. Kartais, kaip savo knygoje rašė P. Matulaitis, ligoniui pakanka tik turėti ir kuo dažniau žvilgčioti į gintarą, ir liga pasitraukia.

  • Krosnelių apdaila iš ugnies (muilo) akmens

    Krosnelių apdaila iš ugnies (muilo) akmens

    Visai neseniai rašėme apie naujovę piknikų mėgėjams ir sveiko gyvenimo puoselėtojams – muilo akmens kepsnines. Šį kartą į šį ekologišką akmenį pažvelgsime kitu kampu. Muilo akmuo (dar vadinamas ugnies akmeniu) dėl itin gero šiluminio laidumo,  unikalių savybių sugerti šilumą ir atsparumo aukštai temperatūrai, pradėtas naudoti gaminant krosneles, o konkrečiai – kaip pilna arba dalinė apdaila. Kaip netrukus pamatysite, muilo akmuo krosnelėse atlieka keletą funkcijų: kaupia šilumą, vadinasi šildo aplinką, teigiamai veikia sveikatą ir gali būti įdomi interjero detalė.

     

    Didžiausias muilo akmens privalumas tas, kad jis, sukaupęs šilumą, ją skleidžia net tuomet, kai krosnelės ar židinio ugnis atvėsta. Būtent šį savybė ir leidžia pasiekti aukščiausius krosnelių su pilna arba daline muilo akmens apdaila efektyvumo rodiklius ir nenuginčijamą taupumą naudojant kurą. Juk krosnelė ilgiau spinduliuoja šilumą į išorę, tuo mažiau sunaudojame malkų, taigi, ir tausojame savo bei gamtos išteklius – mišką.

     

    Muilo akmens apdailos krosnelės yra perkamos ne tik dėl gerų techninių savybių, bet ir išskirtinio dizaino. Krosnelės, kurios matote paveikslėliuose patrauklios tuo, kad yra neaukštos, cilindro formos, nei per didelės, nei per mažos. Tačiau, jei turite didesnes erdves, gamintojai siūlo ir didesnių išmatavimų variantus, kaip matote pastraipos apačioje. Be to, visos šios krosnelės turi ypatingo plonumo (bet tikrai saugias) dureles iš stiklo, kurios leidžia stebėti ugnį be jokių trukdžių.

    Muilo akmuo būna šviesus (kasamas Suomijos kalnuose) ir tamsus (išgaunamas Indijoje). Tamsus akmuo atsieina brangiau, nes jis rečiau randamas gamtoje. Didesni kaštai atitinkamai daro įtaką ir bendrai krosnelės kainai, todėl neretai perkama pigesnės apdailos krosnelė, bet su muilo akmens plokšte ant viršaus. Toks sprendimas žiūrisi ne mažiau įdomiau – blizgaus paviršiaus ketaus krosnelės paviršius puikiai dera su akmens mase – ir yra toks pat efektyvus.

  • Ugnis Velykų tradicijose

    Ugnis Velykų tradicijose

    Kaip ir dauguma kalendorinių švenčių, taip ir Velykos, neįsivaizduojamos be sakralinę reikšmę turinčių ugnies tradicijų. Labiausiai jos atsiskleidžia per Didįjį šeštadienį. Tądien, apie pietus, bažnyčios šventoriuje iš senų kryžių ir medinių dievukų kuriamas šventas laužas. Anksčiau būta papročio jį užkurti trinant sausas skalas arba titnagu gauta ugnimi (kaip iki krikščionybės). Taigi, pašventinus laužo ugnį, jos liepsna kunigas uždega Velykų žvakę. Šią žvakę įnešus į bažnyčią, pamaldų dalyviai nuo velykinės žvakės užsidega savo žvakes. Nuo jos uždegamos ir žvakės ant altoriaus.  Taip yra išlikę iki šių laikų, o kaip būdavo anksčiau?

    Martyno Ambrazo nuotrauka

    Anksčiau žmonės (dažniausiai jaunimas ir vaikai) „pasiimdavo“  šventą ugnį ir nešdavosi namo, uždegę nuo šventoriaus laužo budę. Budė – tai ant beržo kelmo auganti pintis, kurią nusiskynus mirkydavo pelenų šarme ir gerai išdžiovindavo. Tada kampe pradurdavo skylę ir įverdavo vielos pasaitėlį. Uždegę budę vaikai bėgdavo namo ją sukdami rankoje.  Tas žėravimas, „ugnies ratai“ pabirę į visas puses nuo bažnyčios sukurdavo neįtikėtiną reginį!

    Taip pat būdavo tradicija nešti ir gyvą ugnį. Dažniausiai tai darydavo indelyje arba skardinėje su skylutėmis. Į juos pridėdavo degančių anglių arba nuodėgulių, rečiau – durpių.  Jei namai būdavo toliau, ugnį tekdavo nešti simboliškai — į skarelę suvyniojus anglių ir pašventinus degtukus. Tiesa, kurį laiką kunigai buvo atsisakę juos šventinti, nes  vyrai mėgdavo jais prisidegti pypkes, tačiau antrojoje mūsų amžiaus pusėje ši tradicija į bažnyčias sugrįžo.

    Įdomu tai, kad šventintas vanduo paprastai buvo šeimininko, o ugnis  šeimininkės globoje. Todėl būtent ji laukdavo pareinančiųjų. Ji jau būdavo paruošusi namų krosnį naujai ugniai: senoji – užgesinta, o krosnis iššluota ir naujai pakrauta. Sakoma, kad nauja ugnimi pirmiausia kurdavo pirtį, o tik tada likusius degančios kempinės gabaliukus sumesdavo į krosnį.  Štai ant šios šventintos ugnies šeimininkė imdavosi virti kiaušinius, ruošti velykines vaišes.

    Taip pat šią ugnį tą pačią dieną apnešdavo aplink visus trobesius ir laukus. Manyta, kad tai apsaugos nuo žaibo, nelaimių, atneš geresnį derlių, jog šeimos židinį bus saugus, o namams tai užtikrins palaimą ir tikėjimą. Na, ir galiausiai vakare šventos ugnies žarijos būdavo apžertos pelenais krosnies pakraštyje, jog jomis įkurtų krosnį Velykų rytą.

    Anksčiau tikėtasi, kad gera šeimininkė šventintą ugnį išlaikys iki kitų Velykų, ir didelė negarbė buvo tai, kurios ugnis židinyje užgesdavo. Palaipsniui šis laiko tarpas trumpėjo: velykinę ugnį stengdavosi išlaikyti neužgesusią iki Sekminių, dar vėliau bent iki Velykų pirmos dienos ryto. Viltasi, kad tai visus metus apsaugos namus nuo ugnies ir gaisro. Beje, nuo šios nelaimės buvo ginamasi ir dar kitu papročiu – Velykų dieną ugnis buvo griežtai neskolinama.

  • Muilo akmens kepsninės

    Muilo akmens kepsninės

    Šį kartą mūsų akiratyje – ne židiniai ir krosnys, bet vis viena su ugnimi susijusi medžiaga. Tai muilo akmuo, kuris kartais dėl savo savybių dar yra vadinamas ugnies akmeniu. Tai ypatinga ekologiška gamtos dovana žmonių naudojama nuo seniausių laikų. Jos pritaikymas labai įvairus – iš jos gaminami indai (lėkštės, puodeliai, lentelės pjaustymui, puodai), suvenyrai, skulptūros, pirtys, krosnelės ir židiniai, bet šiandien pristatome naujovę – muilo akmens kepsnines.

    Muilo akmuo pasižymi itin geru šiluminiu laidumu, turi unikalių savybių sugerti šilumą ir yra atsparus aukštai temperatūrai – tobula medžiaga kepsninei. Kaip ji įkaitinama? Vienas iš būdų – padėti kepsninę ant ketaus krosnelės paviršiaus arba pastatyti ją tarp rusenančių anglių. Pastaruoju atveju kepsninė turės specialias kojeles arba ją galima padėti ant grotelių. Ant šių kepsninių galima kepti mėsos gaminius, skrudinti daržoves, išsikepti picą ar kitus miltinius patiekalus. Muilo akmuo yra visiškai švari medžiaga, iš jos net gaminami indai maistui laikyti, todėl gaminkite drąsiai!

    Muilo akmens kepsninių yra įvairiausių formų, bet populiariausios – apvalios, kvadratinės ir stačiakampio formos. Priklausomai nuo to, ką ketinate dažniausiai ant jų kepti, galite rinktis tarp tų, kurios turi lygų ir kurios turi „grilio“ paviršių. Tiems, kuriems svarbu spalvos, pasakysime, kad dažniausiai padui ir rankenėlėms yra naudojamos dvi medžiagos: varis ir geležis. Abi vienodai geros, tačiau galima išsirinkti artimesnę skoniui. Na, o jeigu mėgstate visiškai minimalistinį stilių – yra kepsninių ir be pado bei rankenėlių.

    Tikriausiai nedaugelis žinote, kad gamindami maistą muilo akmens kepsninėse ne tik sveikai pavalgysite, bet ir sveikai pasišildysite. Pasirodo, kad įkaitęs muilo akmuo skleidžia šilumą tokio ilgio bangomis, kurios atitinka saulės ir žmogaus skleidžiamos šilumos bangos ilgį. Tai reiškia, kad muilo akmens skleidžiama šiluma pasiekia net žmogaus vidų – ir tai daro natūraliai,  teigiamai veikdamas žmogaus sveikatą bei bendrą savijautą. Ir kainuoja šios kepsninės nei daug, nei mažai – nuo 350 litų.

  • Modulinės akumuliacinės krosnys – naujiena šilumos rinkoje

    Modulinės akumuliacinės krosnys – naujiena šilumos rinkoje

    Galimybė „reguliuoti“ šilumą, o kartu ir planuoti jai skiriamas išlaidas, yra didelis pranašumas visais metų laikais. Pavasarį – taipogi, nes oro temperatūra yra nepastovi, šiltas dienas keičia šaltos, o rytai ir vakarai dar būna pakankamai vėsūs. Krosnelė ar židinys namuose tokiu atveju yra pats optimaliausias sprendimas. Juolab, kad tai natūralūs, fizinį ir psichologinį komfortą garantuojantys šilumos šaltiniai, be to, vieni draugiškiausių aplinkai – malkoms degant išsiskirianti šiluma panaudojama beveik 100 procentų.

    Beje, šildymasis krosnele ar židiniu patrauklus ir tuo, kad, lyginant su centriniu šildymu, jų šiluma namuose pasiskirsto tolygiai ir laikosi ilgiau. Ypač šia savybe pasižymi akumuliaciniu principu veikiančios krosnys. Kitaip nei konvekcinės krosnelės, kurios dėl  dvigubo korpuso sienelių greičiau įkaista, bet ir greičiau atvėsta, akumuliacinių krosnių masė, sugerdama visą kaitrą į savo korpusą, kaista inertiškai ir tolygiai, o paskui taip pat  lėtai ir palaipsniui vėsta.

    Vienintelis akumuliaciniu principu veikiančių krosnių minusas buvo jų iki kelių tonų siekiantis dydis, tačiau šiuo metu yra sukurtų tokių akumuliacinių krosnių, kurios sveria tik 1000 kg ir kurios yra tikras išsigelbėjimas mažų erdvių šeimininkams. Dėl savo ypatingos – modulinės – sistemos šios krosnys išskiria ne ką mažiau šilumos nei jos sunkiasvorės pirmtakės. Paslaptis slypi karkase, kuris yra surenkamas iš specialiai sumodeliuotų tuščiavidurių detalių. Būtent šis sprendimas leidžia ugniai tiesiogiai kaitinti kiekvieną karkaso elementą, kuris vėliau vėsdamas spinduliuoja kaitrą į išorę.

    Šios modulinės krosnys turi ir kitą pavadinimą – „akumuliacinės krosnys iš šamoto“ arba „šamoto keramikos krosnys“, nes ką šių krosnių karkaso dalys (primenančios lego žaidimo detales) yra pagamintos iš šamoto keramikos, kuri specialiai naudojama krosnims dėl itin aukšto šilumos laidumo ir atsparumo ugniai.  Beje, keramika šiose modulinėse akumuliacinėse krosnyse naudoja ne tik vidinėms dalims, bet ir apdailai. Kaip iš šamoto keramika, taip ir keramikinės plytelės, dar labiau sustiprina akumuliaciją krosnyje ir padeda kaupti šilumą, kuri skleidžiasi net kelias paras.

    Be visa ko, keraminių plytelių apdaila vėl madinga ir vilioja savo  spalvų, raštų, formų įvairove, tad kiekvienas ras sprendimą, kaip integruoti šią krosnį į jau esamą ar dar tik kuriamą namų interjero stilių. Taigi, modulinės akumuliacinės krosnys yra ilgai laukta naujiena ir išeitis tiems, kurie ieškojo alternatyvos – stilingo, funkcionalaus ir taupaus šilumos šaltinio namams.

  • Šiluma ir jaukuma kieme, terasoje arba balkone pavasarį

    Šiluma ir jaukuma kieme, terasoje arba balkone pavasarį

    Visą šaltąjį laikotarpį kalbėjome su Jumis apie šilumą ir jaukumą namuose. Tačiau sprogstant pirmiesiems pumpurams norisi vis daugiau laiko praleisti gryname ore, kur vis dar nėra taip šilta, kaip atrodo žiūrint pro langą.  Pirmasis mūsų patarimas būtų apsirengti tinkamais rūbais, o antrasis, jei ketinate ilgėliau pasėdėti lauke – pasirūpinti, kad šalia Jūsų būtų šilumos šaltinis. Jei tai vieša erdvė – idealiausia, jei kavinės atvirame kieme stovėtų krosnelė arba lauko židinys. Deja, tokių kavinių Lietuvoje nedaug, todėl kartais pirmąjį pavasario mėnesį vengiame sėdinėti lauke. Na, o jei tai nuosavas kiemas, terasa ar balkonas?

     

    Išvardintos erdvės gerokai skiriasi viena nuo kitos savo dydžiu, o jis yra lemiantis faktorius kalbant apie  pasirinkimų įvairovę. Jei gyvenate daugiabutyje ir turite kiek didesnį balkoną, mūsų siūlymas būtų apsiriboti maža krosnele – ji neužims daug vietos, be to, nedideles erdves ji sušildys gana greitai. Terasai tiktų ir kiek didesnė krosnelė. Dar vienas tokių krosnelių privalumas, jog, reikalui esant, ją galima perkelti iš vienos vietos į kitą. Kaip pliusą šią jų ypatybę itin vertina tie žmonės, kurie mėgsta kartas nuo karto perstumdyti baldus.

    Tikriausiai laimingiausi yra tie, kurie turi savo nuosavą namą su kiemu. Jie turi daug daugiau variantų, nes, tikėtina, jog jų erdvės daug didesnės už anksčiau įvardintas. Taigi, pats paprasčiausias ir pigiausias būdas būtų  įsirengti laužavietę. Tiesą sakant laužavietę galima įsirengti ir terasoje, tik reikėtų būti tikriems, kad ji įrengta pagal visus priešgaisrinius reikalavimus. Kita galimybė, svarstant, kaip kiemą paversti šilta ir jaukia vieta būti – įsigyti krosnelę, kuri savo išmatavimais gali būti kur kas aukštesnė ir platesnė už tas, kurios skirtos terasoms. Turime pripažinti, kad šios krosnelės rinkoje kur kas paklausesnės, todėl galima rinktis iš  kur kas gausesnės stilių įvairovės.

    Ir trečiasis variantas – kieme įrengti lauko židinį. Be jų neįsivaizduojamas joks namo kiemas šiltuosiuose kraštuose, kur tam kur kas palankesnės sąlygos, bet tai nereiškia, kad jų negalime turėti ir čia, Lietuvoje. Mūsų akimis ypatingai atrodo tie lauko židiniai, kurie yra lauko virtuvės dalis, t. y., kai kieme stūkso ne tik židinys, bet šalia jo įrengtos erdvės pasisėdėjimui ir maisto ruošimui. Kadangi mūsuose orai vėsesni ir lietingesni, reikėtų labai gerai apgalvoti apdailos medžiagas ir tikriausiai labiausiai čia tiktų akmuo.

     

    Na, o jei Jūsų namai maži ir vis viena ieškote būdų, kaip sukurti jaukumą juose, siūlome nepamiršti lauko šviestuvų, aliejinių lempų ir žvakių.  Jos galbūt ir nesušildys, bet aplinkai suteiks išskirtinumo, o šešėlių ir šviesų žaismas ne tik mistifikuos, bet ir išplės erdves. Beje, jei šiuos šviestuvus pasidarysite patys – jie bus dar originalesni ir sulauks aplinkinių dėmesio. Idėjas, kaip juos pasidaryti, aprašysime artimiausiame savo straipsnyje.

  • Židinio šiluma – ir kūnui, ir sielai

    Židinio šiluma – ir kūnui, ir sielai

    Sausis  –  vienas iš emociškai sunkiausių mėnesių metuose. Bent jau taip tvirtina psichologai. Šventinis šurmulys praėjo, tad stojusi tyla dar ryškesnė ir skausmingesnė. Dovanoms išleista daugiau nei planuota, o gauta mažiau nei tikėtasi. Pažadai, kuriuos davėme sau arba kitiems Naujųjų Metų naktį  –  netesėti, todėl dažną ima kankinti kaltės jausmas. O kur dar viską stingdantis šaltis…  Natūralu, kad tokiu metu žmogų užplūsta slogios mintys ir neviltis.

     

    Ir mes galvojame, kad nupuošus šventines egles ir nuėmus visas lemputes, tiek mieste, tiek namuose pasidarė niūriau, o pavasario šilumos ir šviesos, atrodo, dar teks laukti ilgokai. Štai kodėl, mūsų nuomone, tokiu metų laiku taip pravartu savo namuose turėti židinį arba krosnį. Užkūrus viena ar kita tyla būna švelnesnė  –  lyg ugnis ką šnibždėtų ir šiuo meditaciniu šiugždesiu užsipildytų visos namų erdvės.

    Šiluma, kuri sklinda iš židinio ar krosnelės, juk irgi kitokia. Nė nepalyginsi su ta, kurią skleidžia radiatorius. Toji, kuri gimsta degant malkoms, šildo ne tik erdves, bet ir sielą. Židinio šviesa taip pat gerokai  jaukesnė ir švelnesnė nei toji, kurią išskiria elektros lemputė. Net šešėliai, kurie nusidriekia per kambarį  –  ne tokie tamsūs ir baugūs. Tiesą sakant, jau vien pagalvojus apie židinį ar krosnelę, nerimas slūgsta.

     

    Vis dėlto, neretai žmonės, net ir suvokdami visokeriopą naudą, dvejoja ir atidėlioja apsilankymą krosnių ar židinių parduotuvėje turėdami išankstinę nuomonę, kad išsirinkti krosnį ar židinį yra sudėtinga ir tai ilgai trunkantis procesas. Tai netiesa, jei kiekviename žingsnyje jums padeda profesionalas, o dar tiksliau  – profesionalų komanda. Židinio ar krosnies įsigijimas yra ilgalaikė investicija, tad ilgametė patirtis šioje srityje yra didelis privalumas ir pardavėjui, ir gamintojui.

    Beveik 20 metų kasdien gyvename tik ugnimi ir nėra didesnio džiaugsmo nei pasidalinti žiniomis, kurias sukaupėme per šitiek laiko. Dar smagiau matyti, kaip tai, kuo tikime, iš tiesų keičia žmonių kasdienybę. Ir mes nekalbame tik apie finansinę pusę, jog šildytis krosnimi kur kas efektyviau ir ekonomiškiau, o labiau apie tuos dalykus, kurie nenuperkami ir nepamatuojami.