Kategorija: Ugnis žiemą

Židinių restauravimas – ar verta?

Nors šiandieninėje vartotojiškoje kultūroje retas kuris beneša meistrams taisyti daiktus ir renkasi nusipirkti nauja, vis dėlto yra dalykų, kuriuos taisyti ir atnaujinti verta. Tai gali būti mums svarbių žmonių padovanoti arba pačių įsigyti ir mielus laikus menantys daiktai, taip pat iš tėvų ar senelių, prosenelių paveldėtos vertybės. Pastarosios tokios reikšmingos ne tik dėl to, kad tam tikra prasme simbolizuoja giminės ryšį, kartų kaitą, bet ir dėl to, kad jos yra ir praėjusių šimtmečių, istorijos liudytojos.

Židinys ar krosnis taip pat gali būti paveldima vertybė. Žinoma, daug kas priklauso nuo to, kokios būklės namas ir pats židinys ar krosnis. Būna atvejų, kai nei į vieno, nei į kito restauravimą investuoti nebeverta, tačiau ką pasirinkti, jei vis dėlto yra galimybė grąžinti buvusią išvaizdą ir dvasią? Šis sprendimas priklausys nuo to, kam mes patys teikiame prioritetus, finansinių pajėgumų ir ar turime kantrybės. Kaip ten bebūtų, brangiausiai atsieinanti restauravimo dalis yra ne medžiagos, o ilgai trunkantis restauratorių darbas.

Židinio ar krosnies restauravimas apima tiek jų išorės, tiek vidaus atnaujinimą. Aišku, gali būti, kad per laiką buvo pažeista tik židinio ar krosnies apdaila. Tuomet gali pakakti 1) atšviežinti marmuro, granito ar keramikos paviršių naudojant specialias valymo priemones, 2) nupoliruoti plienines ar geležines židinio ar krosnies dalis. Ilgiau užtruktų, jei reikėtų atkurti nutrupėjusias marmuro ar plytelių dalis, dar šiek tiek, jei šios plytelės – ypatingų raštų ir spalvų. Turint pavyzdį, tai nesudėtinga padaryti. Kur kas daugiau darbo lauktų, jei restauratoriams dalis reikėtų atkurti iš nuotraukų arba remiantis to laikmečio stiliumi.

Rimtesni iššūkiai lauktų, jei tektų atnaujinti židinio ar krosnies vidų. Vis dėlto, jei yra nors menkiausių abejonių, kad dėl pažeidimų jie gali būti nesaugūs, teks sutvirtinti ar permūryti konstrukcijas taip, jog atitiktų saugumo reikalavimus. Be abejonės, būtina patikrinti ir kamino būklę – pasikvietus specialistus įvertinti jo kokybę ir, jeigu reikia, atnaujinti kamino konstrukciją. Tuo pačiu privalu patikrinti: 1) jei židinys atviras – dūmų kanalą iš kambario pusės, 2) jeigu ugniakuro kapsulė uždara – kapsulės sandarumą, jog dūmai per sienelių plyšius ir sujungimus nepatektų į kambarį, 3) dūmtraukio ir kamino sandarumą.

Taigi, norint atnaujinti židinį ar krosnelę teks apsišarvuoti kantrybe. Kur kas greičiau ir patogiau būtų nusipirkti naują židinį ar krosnelę, kita vertus, jei išsaugosite senuosius – jie bus unikalūs ir vieninteliai tokie. Beje, jei paveldėjote namą ir iš pirmo žvilgsnio jame židinio nematyti, nebūkite tikri, kad jis nėra užmūrytas.

2014 7 sausio
Namie kepti kūčiukai – dviems pasauliams sujungti

Ateinantis savaitgalis – paskutinis prieš šventes. Viliamės, kad dovanomis artimiesiems ir draugams jau pasirūpinote ir išvengsite perpildytų prekybos centrų bei eilių prie kasų. Visiškai išsisukti nuo jų greičiausiai nepavyks, nes dar teks pasirūpinti produktais Šv. Kūčių ir Šv. Kalėdų stalui padengti. Vieną iš jų ir patį tradiciškiausią – kūčiukus – siūlome išsikepti patiems, nes kitaip nei į pirktinius, į savo gaminamus kūčiukus galime pridėti daug meilės ir rūpesčio, o į visą procesą įtraukti visus šeimos narius nuo didžiausio iki mažiausio.

Pagal senuosius papročius kūčiukai (dar kitaip vadinami šližikai, kalėdukai, prėskučiai) yra kepami Šv. Kūčių dieną. Anksčiau tai buvo sudėtingiau suplanuoti, nes dažnam tai būdavo darbo diena. Tačiau įtraukus ją į šventinių dienų sąrašą, turime galimybę daugiau laiko skirti namiškiais ir visoms su Šv. Kūčiomis susijusioms tradicijoms, tarp jų – eglutę puošti Šv. Kalėdų išvakarėse. Kūčiūkus, apeigiškiausią šventinio stalo patiekalą, išsikepti labai paprasta. Itin gardūs būna kepti duonkepėje krosnyje, tačiau kepimui kuo puikiausiai tinka ir krosnelės ar įprastos orkaitės.

Pagrindiniai ingridientai be kurių neužmaišysite kūčiukų tešlos yra vanduo, miltai, cukrus, aliejus, sausos mielės ir, žinoma, aguonos. Nepaisant to, kiekvienos šeimininkės kūčiukai būna vis kitokie, priklauso nuo produktų proporcijų ir proceso. Vis dėlto yra keletas svarbiausių dalykų, kurių negalime pamiršti. Pirma, mielėms kildinti naudojame tik kūno temperatūros vandenį, nes karštesnis jas nužudo. Antra, norėdami pašalinti aguonų kartumą turime jas užpilti verdančiu vandeniu ir po kelių minučių nusunkti.

Aukščiau išvardinome tradicinius kūčiukų ingridientus, jie būdingesni pasninko laikotarpiui, tačiau šeimininkės gali ir eksperimentuoti. Pagardinti kūčiukus galime vietoj aliejaus naudodami svietą, taip pat įmušti kiaušinį, įdėti šaukštą grietinės ar įpilti pieno (tokie kūčiukai sotesni) ar įberti cinamono, kardamono prieskonių. Jei norite, jog kūčiukai būtų minkštesni – naudokite daugiau mielių, kepkite aukštesnėje temperatūroje ir trumpiau (200C, 15-20 min.), jei traškesnių – žemesnėje ir ilgiau (180C, 20-25 min.).

Tokios paprastos sudėties ir taip lengvai paruošiami kūčiukai iš tiesų atlieka itin reikšmingą funkciją, nes Šv. Kūčių vakarą jie sujungia gyvųjų ir mirusiųjų pasaulius. Neatsitiktinai šį vakarą, prisimindami mirusiuosius artimuosius, padedame ant stalo lėkštes vėlėms, o nakčiai maisto nuo stalo nenurenkame. Sakralines kūčiukų galias dar labiau sustiprina aguonų pienas, kuris taip pat savo simbolika glaudžiai siejasi su anapusiniu pasauliu. Nepamirškime savo tradicijų. Jos, perduodamos iš kartos į kartą, mūsų tautą ir kiekvieną iš mūsų daro unikaliais ir praturtina pasaulio pajautimą.

2013 17 gruodžio
Krosnis „po Kalėdų eglute“ – originali dovana

Artėjant šventėms – tiek Šv. Kalėdoms ir Naujiesiems metams, mumyse, suaugusiuose, neretai nubunda vidinis vaikas. Jis pradeda kirbėti dėl daugybės priežasčių – galbūt todėl, kad savo atžaloms ieškome dovanų ar turime progą persirengti Snieguolėmis arba Kalėdų Seneliais, galbūt todėl, kad prisimename save vaikystėje per šventes ir tikėjimą, jog pabuvus geram ir parašius laišką Laplandijon, nors vieną iš norų tikrai Šv. Kalėdų rytą rasime išsipildžiusį po egle.

Sunku pasakyti, bet štai analizuojame naujausius krosnelių, židinių ir krosnių modelius, stebime, kaip jos montuojamos – ir, nepatikėsite, visa tai taip primena vaikystę, kaladėles ir lego ar bet kurį kitą žaidimą, kuriame reikėdavo ką nors surinkti iš atskirų detalių. Prisiminkite, kaip pasidėdavote instrukciją šalimais, imdavote vieną detalę po kitos, tvirtindavote, žiūrėdavote, kad iš visų pusių lygiai… O jeigu dar dviese pramogaudavote – tuomet statybos dvigubai smagiau ir greičiau vykdavo.

Mūsų akiratyje – šių metų naujiena.Tai akumuliacinė krosnis iš šamoto arba dar vadinamos šamoto keramikos, kuri itin tinka krosnių apdailai dėl savo atsparumo ugniai. Šios krosnies privalumas ir išskirtinumas slypi karkase, kuris yra surenkamas iš specialiai sumodeliuotų šamoto detalių, kurios savo forma primena tuščiavidures lego detales, tačiau būtent tai leidžia ugniai tiesiogiai kaitinti kiekvieną karkaso elementą, kuris vėliau vėsdamas spinduliuoja kaitrą į išorę.

Kitaip nei dauguma akumuliacinių krosnių ši krosnis sveria tik 1000 kg ir yra tikras išsigelbėjimas mažų erdvių šeimininkams. Kita vertus, dėl savo ypatingos sistemos ji išskiria ne ką mažiau šilumos nei jos pirmtakės. Taigi, vyrams, kurie mėgsta meistrauti patys (gamintojai pateikia labai išsamią tekstinę ir vaizdinę instrukciją, kaip susirinkti krosnį pačiam) ir yra taupūs – tai būtų pati geriausia dovana „po Kalėdų eglute“. Moteris krosnies, krosnelės ar židinio ugnis visada nuteikia romantiškai, bet šioji leis jai realizuoti savo kūrybiškumą, nes šamoto karkasą rekomenduojama apklijuoti keramikinėmis plytelėmis. O jų spalvų ir formų – daugiau nei kalbant apie drabužius. Beje, visuomet yra galimybė užsisakyti individualias plyteles.

Iš tiesų, jei Kalėdų Senelis po eglutę paliktų šią kitą krosnį, krosnelę ar židinį – apsidžiaugtų visa šeimyna. Šildymasis krosnimi, krosnele ar židiniu yra pats sveikiausias būdas, jis ypač tinkamas sergantiems alergija, padeda esant skausmams. Tai taip pat ir taupiausias būdas, nes malkoms degant išsiskirianti šiluma panaudojama beveik 100 procentų.

Dar vienas privalumas, jog ugnis visuomet ramina žmogų, nuteikia jį pozityviai, todėl galite pamiršti barnius šeimoje. Na, o jei jie nutiktų, susitarkite susitikti prie krosnies, krosnelės ar židinio – pamatysite, kaip atlėgs bet kokios nuoskaudos. Žinoma, nuoširdžiai linkime, jog jų nebūtų, o susibūrimai prie ugnies taptų jaukia šeimos tradicija.

2013 16 gruodžio
Kodėl Kalėdų eglutes puošiame lemputėmis?

Kiekvieną kartą artėjant šventėms iškyla rūpestis, kaip papuošti Kalėdų eglutę. Atrodo, jog spintose saugomose dėžutėse apstu žaisliukų ir girliandų nuo praėjusių metų, tačiau prekybos centrai ir turgūs nori nenori vilioja įvairiomis naujomis formomis, spalvomis, madingais sprendimais. Neretai dilema kyla ir kokį eglutės puošimo stilių pasirinkti – labiau tradicinį ar šiuolaikinį, subtilų ar ekstravagantišką. Mūsų pasirinkimas neretai priklauso ne tik nuo mūsų asmeninio skonio, bet ir šalies papročių, simbolikos ir mitų.

Sprendimus lengviau priimti, kai žinome vienų ar kitų dalykų kilmę ir reikšmę. Pavyzdžiui, ar žinojote, kad pirmosios Kalėdų eglutės atsirado Vokietijoje XVI a. ir pirmieji eglutės papuošimai buvo ne kas kita, o žvakutės. Tiesą sakant, iki dabar nėra sutariama, kodėl būtent jos deginamos ant eglučių. Vieni teigia, kad tai bažnytinės simbolikos įtaka, tačiau visi žinome ir tai, kokia ugnis buvo svarbi žmonijos raidai ir kad ji visų tautų, tarp jų ir lietuvių, pagoniškuose papročiuose dažniausiai reikšdavo augimą, vaisingumą ir gyvenimą.

Taigi, žvakutės buvo pirmieji eglutės papuošimas. Tik vėliau, išpopuliarėjus Kalėdų eglutei kitose Europos šalyse, jos imtos papildomai puošti sausainiais, saldainiais ir vaisiais, o turtingesnėse šeimose ir įvairiais prašmatnesniais žaislais. Visi pirmieji papuošimai (lėlės, angelai, žvaigždės, paukščiai, gėlės, varpeliai, snaigės) tiek paprastesni, tiek įmantresni buvo rankų darbo.

Tradicija puošti eglutes šviečiančiais elementais išliko iki šių dienų, tik žvakes, atsiradus elektrai, pakeitė lemputės. Nepaisant ilgamečių papročių, jos labai greitai prigijo, nes buvo kur kas saugesnės. Anksčiau žvakutes ant eglutes uždegdavo trumpam ir nepalikdavo be priežiūros, tuo tarpu lemputes buvo galima palikti šviesti ir visą parą. Iš tiesų, yra ir dar viena priežastis, kodėl žvakutes ant eglutės uždegdavo tik trumpam. Tais laikais žvakės kainavo didelius pinigus (kai kurios šeimos joms taupydavo metus), tad kasdienoje varguoliai pasišviesdavo tik blankia aliejinių žvakių arba dervos ir deguto mišinio šviesa. Taigi, anuomet vaikams ir suaugusiems eglutė su žvakutėmis reiškė daug daugiau nei galime įsivaizduoti.

Viena vertus, galvojant apie tradicijas, apmaudoka, kad buvo atsisakyta eglutes puošti tikromis žvakėmis, tačiau tai, kad vienokia ar kitokia forma jos išliko – džiugina. Tai byloja apie tai, kad ugnies, kaip šviesos, šilumos, vilties, o kartu ir saugumo, sotumo ir vaisingumo simbolis, ir šiandien tebėra gyvas ir reikšmingas.

Taigi, kaip puošite Kalėdų eglutę Jūs? Mes tikriausiai ieškosime aukso viduriuko ir pabandysime suderinti tradicijas su modernumu. Vis dėlto, nėra nieko jaukesnio už rankų darbo žaisliukus iš šiaudų, medžio, popieriaus, vaško, numegztus ar nunertus iš siūlų. O kur smaguma niekam nematant raškyti nuo eglės pačių išsikeptus imbierinius sausainius ar saldainius… Papuošime eglę ir lemputėmis, tačiau nepamiršime ir tikrų žvakių. Advento laikotarpiu tradiciškai pinamas vainikas su keturiomis žvakėmis. Vainikas simbolizuoja Kalėdų eglutę, o žvakės – keturias Advento savaites: pranašų, Betliejaus, piemenėlių ir angelų. Taigi, kas sekmadienį uždegsime po žvakę ir būtinai – atėjus Kūčių vakarienei bei išaušus Kalėdų rytui.

2013 6 gruodžio