Ugnis gyvenimui

Gyvenimo su ugnimi būdas

Kategorija: Ugnis pagal moteris

  • Receptas ant laužo – persikai karamelėje

    Receptas ant laužo – persikai karamelėje

    Gaminimas ant laužo visada džiugina keliais aspektais. Maistas pagamintas gamtoje visuomet skanesnis, malkas išnaudojame dvigubai efektyviau, vadinasi, ir draugiškiau gamtai (ir šildomės, ir gaminame vienu metu) ir dar šalia viso to suburiame draugus arba šeimą pasibuvimui kartu. Ilgai sukome galvas, kokį receptą pasiūlyti šį kartą. Šašlykai, rūkytos dešrelės, sriubos – tai, kas išbandyta kiekvieno ir ne taip jau sudėtinga pagaminti, tereikia tinkamų įrankių (iešmų, grotelių, puodo) ir gerų prieskonių. Kita vertus, pripratusiems prie gaminimo namuose ir modernių orkaičių  ir nesvylančių keptuvių – tai gali pasirodyti tam tikru iššūkiu.

    Kadangi mūsų bendruomenė paremta sveiko, ekologiško gyvenimo būdo propagavimu, pagalvojome, kad visai tiktų, jei receptas būtų vegetariškas. Džiugi žinia ta, kad beveik visus vegetariškus patiekalus, kuriuos gaminame namie, galima pasigaminti ir ant laužo. Patarimas, jei turite mėgstamų daržovių ar vaisių, o jie nei pasmeigiami, nei išsilaiko ant grotelių – naudokite maistinę foliją.

    Taigi, nusprendėme atiduoti duoklę saldumynams. Juos tikrai saugu valgyti gamtoje, nes nereikia baimintis dėl apsinuodijimo. „Persikai karamelėje“, taip skamba mūsų šios vasaros receptas. Tik įsivaizduokite, kaip pakvips Jūsų kiemas arba miškas, pieva gaminant šį desertą! O jį paruošti labai paprasta. Pasiimkite į žygį kelis persikus, truputį karamelės ir pekano riešutų, kuriais papuošite ir pagardinsite desertą. Be to, pekano riešutai labai sveiki, juose yra kalcio, geležies, magnio, fosforo, kalio, vitamino A, vitamino E ir cinko.

    Perpjautus pusiau persikus guldome apatine dalimi į karamele išteptą (jeigu pamiršote arba neturite – galima pakeisti ruduoju cukrumi) ir pekano riešutais nubertą foliją, palikdami tiek folijos, jog galėtume sandariai suvynioti. Tuomet, dedame į žarijas ir kepame apie 20-25 minutes. Po pusvalandžio ištraukiame ir patiekiame kiek pravėsusį, bet vis dar šiltą desertą. Jeigu karamelė skamba per saldžiai, galite pabarstyti arba pagardinti persikus cinamonu. O jei norisi tiesiog dūmais kvepiančio apskrudusio persiko – irgi yra išeitis.. Tiesiog uždėkite ant grotelių ir ragaukite, kai persikas jau bus apkepęs. Taigi, sveiko, švelnaus ir gardaus deserto!

  • Kaip iškepti tikrus blynus orkaitėje ar krosnyje?

    Kaip iškepti tikrus blynus orkaitėje ar krosnyje?

    Praėjusiame straipsnyje supažindinome Jus su ugnies vaidmeniu per Užgavėnes. O kaip gi ši žiemos ir pavasario sandūros šventė be blynų. Buvome nusprendę pateikti patį tą tikriausią ir gardžiausią receptą, tačiau pasimetėme įvairovėje ir kuo toliau gilinomės, tuo kiekvienos šeimininkės blynai rodėsi gardeni už kitos ir taip be galo be krašto. Nusprendę, kad Jūs ir taip žinote tą paslaptingąjį ingridientą, kuris kiekvieną Jūsų blyną pavers skaniausiu pasaulyje, pasidomėjome kitais dalykais – kiek blynams metų, kuo skiriasi blynas nuo blynelio ir kaip senovėje blynus šeimininkės kepdavo.

    Manoma, kad blynai pradėti kepti dar lietuviams pagonimis esant. Panašu, kad savo forma ir karštumu blynai asocijuodavosi su saule, todėl jie turėjo būti kepami dideli ir turėti rausvą atspalvį. Tikėtina, kad senovėje, kaip beje ir šiandien, blynai buvo kepami per ypatingas šventes ir buvo vienas iš apeiginių sakralinių valgių. Šaltiniai byloja, kad iš pradžių jie buvo ruošiami ant įkaitintų akmenų, o atsiradus krosnims, – ant skardų ar lentų.

    Beje, straipsnyje prieš tai užsiminėme, kad anglai turi paprotį organizuoti blynų bėgtynes, kurių metu šeimininkės bėga su keptuvėmis rankose ir tuo pačiu „mėto“ jose blynus. Pasirodo, kad toks blynų mėtymas yra labai senas paprotys išlikęs dar nuo baltų laikų. Taip esą žmogus aukoja blyną Saulei ir prašo jos, kad ji savo šiluma, kuo greičiau išgintų Žiemą iš Žemės. Bylojama, kad Lietuvoje netgi būta tradicijos per Užgavėnes medį papuošti blynais, o vėliau – net ir sklindžiais.

    Kaip paruošti keptuvę ir krosnį

    Taigi, blynas yra tuomet blynu, kuomet jis kepamas per visą keptuvės dydį, yra ne mažesnis nei 2 cm storio ir apskrudinamas iš abiejų pusių. Geriausiai blynai iškepa ketinėse keptuvėse, tik jų jokiu būdu negalima plauti. Valoma taip – į įkaitintą keptuvę reikia įberti druskos, pakaitinti minutę kitą, tada švariai išvalyti ir patepti dugną aliejumi ar kokiais kitais riebalais. Be šito – blynų kepimas iš šventė gali virsti tikru galvos skausmu šeimininkei.

    Jei turite galimybę, pabandykite blynus iškepti krosnyje. Tam, kad blynai keptų iš abiejų pusių – padėkite keptuvę ant žarijų, ištrauktų arčiau krosnies durelių iš besikurenančios krosnies. Keptuvė kais ir nuo žarijų, ir nuo krosnies liepsnos. Turint krosnį, blynus be visa ko dar galima pašutinti – pertepus sviestu arba grietine, sudėti vieną ant kito ir trumpam palaikyti.  Beje, taip patroškinti galima ir šiuolaikinėse orkaitėse arba konvekcinėse krosnyse.

    Blynai – tik iš grikinių miltų ir su padažu

    Kaip senovėje, taip ir šiandien, šeimininkės blynus gali kepti iš įvairiausių miltų. Populiariausi nūdien yra kvietiniai, bet blynus galima maišyti iš avižinių, ruginių, miežinių, žirninių, grikinių miltų. Pasirodo, kad pastarieji yra tie patys pačiausi, nes iš jų blynai  būna patys putliausi ir minkščiausi. Ir pabaigai. Ar žinojote, kaip yra valgomi tikrieji blynai? Ogi blynai imami į ranką, atsilaužiami arba susukami ir valgomi prieš tai būtinai padažius į padažą. Gardaus!

    Parengta remiantis V. Sako knygos „Lietuvos kulinarijos paveldas“ ištraukomis.

  • Ar tikrai ugningai reiškia aistringai?

    Ar tikrai ugningai reiškia aistringai?

    „Meilė kaip ugnis – nekurstoma gęsta“  – vienas iš dažniausių liaudies frazeologizmų, kuris skamba kaip receptas  norintiesiems išsaugoti aistringus santykius poroje ir šeimoje. Artėjant Šv.Valentino dienai leidomės į paieškas, kokių dar tautoje posakių esama. O jos tikrai buvo vaisingos, nes atskleidė, jog ugnies ir židinio sąsajos su meile ir aistra tėra nedidelė dalis, ir kad turėti reikalų su židiniu ar ugnimi ne visuomet reiškia teigiama, o, pavyzdžiui, ir gėdą, greitumą, darbštumą ar netikėtą pradingimą.Taigi, ko dar galima prisišaukti židinį ar ugnį bekurstant?

     

    Neretai ugnis visai nereiškia aistros, o atvirkščiai – išbandymus, pavyzdžiui: „aš dėl tavęs galėčiau ugnį ir vandenį pereiti” byloja apie kalbančiojo pasiryžimą viską dėl artimojo padaryti, o  „į ugnį eiti”, vadinasi, savo noru ryžtis sunkumams. O kur dar frazeologizmai kaip „ugnimi spjaudytis“, „ugnimi spirti“, „ugnį užkurti”, kurie reiškia piktai kalbėti, burnoti ir vaidus kelti. Tačiau kontraversiškiausiai skamba frazeologizmas „liko prie ugnies“, kuris reiškia, kad mergina neištekėjo.

    Taigi, ne visuomet ugnies simbolis byloja apie aistrą ir meilę. Kita vertus, tokia frazeologizmų įvairovė rodo, kad žmogaus gyvenime ugnis buvo ypatingai svarbi ir lydėjo kiekviename žingsnyje. Iš čia ir įvairiausi papročiai, prietarai bei ką tik aptarti posakiai. Kaip ten bebūtų, pati iš esmės ugnis turi daugiau teigiamo nei neigiamo ir viskas priklauso nuo ja besirūpinančio žmogaus – tinkamai prižiūrimas židinys yra tikrų tikriausia palaima kiekvienam ir įsimylėjėlių dieną, ir visus metus.

     

    Kaip matote, apie ugnį ir židinius galime kalbėti ir kalbėti, todėl kviečiame pratęsti pokalbius užsukus į mūsų salonus Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir Šiauliuose. Visų, kurie parduotuvės konsultantui pasakys stebuklingą raktažodį „Aš gyvenu su ugnimi“, laukia netikėta saldi ir šilta staigmena. O jei nuspręsite įsigyti krosnelę ar židinį, pasiūlysime asmenines nuolaidas. Kokias? Prisiminkite, kad ugnis visuomet susijusi su prasmėmis „daug“, „stipriai“, „greitai“!

    Mūsų adresus rasite čia. Laukiame Jūsų!

  • Namie kepti kūčiukai – dviems pasauliams sujungti

    Namie kepti kūčiukai – dviems pasauliams sujungti

    Ateinantis savaitgalis – paskutinis prieš šventes. Viliamės, kad dovanomis artimiesiems ir draugams jau pasirūpinote ir išvengsite perpildytų prekybos centrų bei eilių prie kasų. Visiškai išsisukti nuo jų greičiausiai nepavyks, nes dar teks pasirūpinti produktais Šv. Kūčių ir Šv. Kalėdų stalui padengti. Vieną  iš jų ir patį tradiciškiausią – kūčiukus – siūlome išsikepti patiems, nes kitaip nei į pirktinius, į savo gaminamus kūčiukus galime pridėti daug meilės ir rūpesčio, o į visą procesą įtraukti visus šeimos narius nuo didžiausio iki mažiausio.

     

    Pagal senuosius papročius kūčiukai (dar kitaip vadinami šližikai, kalėdukai, prėskučiai) yra kepami Šv. Kūčių dieną. Anksčiau tai buvo sudėtingiau suplanuoti, nes dažnam tai būdavo darbo diena. Tačiau įtraukus ją į šventinių dienų sąrašą, turime galimybę daugiau laiko skirti namiškiais ir visoms su Šv. Kūčiomis susijusioms tradicijoms, tarp jų – eglutę  puošti Šv. Kalėdų išvakarėse. Kūčiūkus, apeigiškiausią šventinio stalo patiekalą, išsikepti labai paprasta. Itin gardūs būna kepti duonkepėje krosnyje, tačiau kepimui kuo puikiausiai tinka ir krosnelės ar įprastos orkaitės.

    Pagrindiniai ingridientai be kurių neužmaišysite kūčiukų tešlos yra vanduo, miltai, cukrus, aliejus, sausos mielės ir, žinoma, aguonos. Nepaisant to, kiekvienos šeimininkės kūčiukai būna vis kitokie, priklauso nuo produktų proporcijų ir proceso. Vis dėlto yra keletas svarbiausių dalykų, kurių negalime pamiršti. Pirma, mielėms kildinti naudojame tik kūno temperatūros vandenį, nes karštesnis jas nužudo. Antra, norėdami pašalinti aguonų kartumą turime jas užpilti verdančiu vandeniu ir po kelių minučių nusunkti.

     

    Aukščiau išvardinome tradicinius kūčiukų ingridientus, jie būdingesni pasninko laikotarpiui, tačiau šeimininkės gali ir eksperimentuoti. Pagardinti kūčiukus galime vietoj aliejaus naudodami svietą, taip pat įmušti kiaušinį, įdėti šaukštą grietinės ar įpilti pieno (tokie kūčiukai sotesni) ar įberti cinamono, kardamono prieskonių. Jei norite, jog kūčiukai būtų minkštesni – naudokite daugiau mielių, kepkite aukštesnėje temperatūroje ir trumpiau (200C, 15-20 min.), jei traškesnių – žemesnėje ir ilgiau (180C, 20-25 min.).

    Tokios paprastos sudėties ir taip lengvai paruošiami kūčiukai iš tiesų atlieka itin reikšmingą funkciją, nes Šv. Kūčių vakarą jie sujungia gyvųjų ir mirusiųjų pasaulius. Neatsitiktinai šį vakarą, prisimindami mirusiuosius artimuosius, padedame ant stalo lėkštes vėlėms, o nakčiai maisto nuo stalo nenurenkame. Sakralines kūčiukų galias dar labiau sustiprina aguonų pienas, kuris taip pat savo simbolika glaudžiai siejasi su anapusiniu pasauliu. Nepamirškime savo tradicijų. Jos, perduodamos iš kartos į kartą, mūsų tautą ir kiekvieną iš mūsų daro unikaliais ir praturtina pasaulio pajautimą.

  • Kodėl Kalėdų eglutes puošiame lemputėmis?

    Kodėl Kalėdų eglutes puošiame lemputėmis?

    Kiekvieną kartą artėjant šventėms iškyla rūpestis, kaip papuošti Kalėdų eglutę. Atrodo, jog spintose saugomose dėžutėse apstu žaisliukų ir girliandų nuo praėjusių metų, tačiau prekybos centrai ir turgūs nori nenori vilioja įvairiomis naujomis formomis, spalvomis, madingais sprendimais. Neretai dilema kyla ir kokį eglutės puošimo stilių pasirinkti – labiau tradicinį ar šiuolaikinį, subtilų ar ekstravagantišką. Mūsų pasirinkimas neretai priklauso ne tik nuo mūsų asmeninio skonio, bet ir šalies papročių, simbolikos ir mitų.

     

    Sprendimus lengviau priimti, kai žinome vienų ar kitų dalykų kilmę ir reikšmę. Pavyzdžiui, ar žinojote, kad pirmosios Kalėdų eglutės atsirado Vokietijoje XVI a. ir pirmieji eglutės papuošimai buvo ne kas kita, o žvakutės. Tiesą sakant, iki dabar nėra sutariama, kodėl būtent  jos deginamos ant eglučių. Vieni teigia, kad tai bažnytinės simbolikos įtaka, tačiau visi žinome ir tai, kokia ugnis buvo svarbi žmonijos raidai ir kad ji visų tautų, tarp jų ir lietuvių, pagoniškuose papročiuose dažniausiai reikšdavo augimą, vaisingumą ir gyvenimą.

    Taigi, žvakutės buvo pirmieji eglutės papuošimas. Tik vėliau, išpopuliarėjus Kalėdų eglutei kitose Europos šalyse, jos imtos papildomai puošti sausainiais, saldainiais ir vaisiais,  o turtingesnėse šeimose ir  įvairiais prašmatnesniais žaislais. Visi pirmieji papuošimai (lėlės, angelai, žvaigždės, paukščiai, gėlės, varpeliai, snaigės) tiek paprastesni, tiek įmantresni buvo rankų darbo.

     

    Tradicija puošti eglutes šviečiančiais elementais išliko iki šių dienų, tik žvakes, atsiradus elektrai, pakeitė lemputės. Nepaisant ilgamečių papročių, jos labai greitai prigijo, nes buvo kur kas saugesnės. Anksčiau žvakutes ant eglutes uždegdavo trumpam ir nepalikdavo be priežiūros, tuo tarpu lemputes buvo galima palikti šviesti ir visą parą. Iš tiesų, yra ir dar viena priežastis, kodėl žvakutes ant eglutės uždegdavo tik trumpam. Tais laikais žvakės kainavo didelius pinigus (kai kurios šeimos joms taupydavo metus), tad kasdienoje varguoliai pasišviesdavo tik blankia aliejinių žvakių arba  dervos ir deguto mišinio šviesa.  Taigi, anuomet  vaikams ir suaugusiems eglutė su žvakutėmis reiškė daug daugiau nei galime įsivaizduoti.

    Viena vertus, galvojant apie tradicijas, apmaudoka, kad buvo atsisakyta eglutes puošti tikromis žvakėmis, tačiau tai, kad vienokia ar kitokia forma jos išliko – džiugina. Tai byloja apie tai, kad ugnies, kaip šviesos, šilumos, vilties, o kartu ir saugumo, sotumo ir vaisingumo simbolis, ir šiandien tebėra gyvas ir reikšmingas.

     

    Taigi, kaip puošite Kalėdų eglutę Jūs? Mes tikriausiai ieškosime aukso viduriuko ir pabandysime suderinti tradicijas su modernumu. Vis dėlto, nėra nieko jaukesnio už rankų darbo žaisliukus iš šiaudų, medžio, popieriaus, vaško, numegztus ar nunertus iš siūlų. O kur smaguma niekam nematant raškyti nuo eglės pačių išsikeptus imbierinius sausainius ar saldainius… Papuošime eglę ir lemputėmis, tačiau nepamiršime ir tikrų žvakių. Advento laikotarpiu tradiciškai pinamas vainikas su keturiomis žvakėmis. Vainikas simbolizuoja Kalėdų eglutę, o žvakės – keturias Advento savaites: pranašų, Betliejaus, piemenėlių ir angelų. Taigi, kas sekmadienį uždegsime po žvakę ir būtinai – atėjus Kūčių vakarienei bei išaušus Kalėdų rytui.

  • Maisto kepimas židinyje ar krosnelėje

    Maisto kepimas židinyje ar krosnelėje

    Nors orams atšiaurėjant ir žvarbėjant apie židinį ir krosnelę dažniau galvojame kaip apie šilumos šaltinį, norisi priminti, kad židinys ir krosnelė atlieka daugiau funkcijų. Viena iš jų – tai galimybė paruošti maistą. Karštose žarijose arba virš jų kepti, paskrudinti gaminiai įgauna ypatingą kvapą ir prideda skonio. Be to, tai padeda taupyti – prišildę namus, vėliau kepdami žarijose maistą, taupote elektrą arba dujas ir visapusiškai panaudojate malkas. Taigi, jeigu investavote į židinio ar krosnelės atsiradimą savo namuose, „įdarbinkite“ juos 100 procentų.

     

    Norint kaitinti maistą židinyje ar krosnelėje reikia žinoti keletą dalykų. Ypač į juos reikėtų atkreipti dėmesį tiems, kurių židinys ar krosnelė yra ne virtuvėje, o, pavyzdžiui,  svečių kambaryje. Pirma, maistui gaminti tinkamos visos medienos malkos, išskyrus pušies, nes jos linkusios „dūminti“. Antra, nerekomenduoja namų židinyje ar krosnelė kepti itin riebios mėsos, nes degdami riebalai skleidžia nemalonų kvapą. Užtat dėl kvapų nereikės jaudintis, jei židinyje ar krosnelėje kepsite liesą mėsą, daržoves arba vaisius.

     

    Maistui židinyje ar krosnyje kepti galite naudoti specialias groteles, suvynioti į foliją arba kepti ant žarijų. Šiuo metu yra begalės įrankių, kurie palengvina kepimą židinyje ar krosnelėje. Tai minėtos grotelės ant kurių patogu sudėti pjaustytą mėsą, vaisius, daržoves. Didesniems mėsos gaminiams, pavyzdžiui, viščiukui kepti skirti sukami iešmai. Neišbandėme, bet patogiai atrodo grotelės skirtos kukurūzams kepti. Na, ir visada praverčia paprasti iešmai ant kurių galima sumauti mėsos, daržovių, vaisių gabaliukus.

     

    Kaip minėjome, galima kai kurias daržoves, vaisius ir mėsą kepti tiesiai ant žarijų. Virtuvės šefai teigia, kad ypač skanūs būna ant žarijų kepti baklažanai vėliuos juos pagardinus Jūsų mėgstamais prieskoniais. Žarijose kepti baklažanai su česnaku, imbieru, kuminu ir aštriaisiais prieskoniais  – tradicinis Indijos patiekalas. Baklažanas žarijose kepa apie 30 min. Išėmę iš žarijų, nulupkite baklažano odelę, nes patiekalui naudojamas suminkštėjęs vidus. Supjaustytą baklažaną pakepkite keptuvėje sumaišydami su minėtais ingridientais ir patiekite su balta, skrudinta arba Jūsų mėgstama duona.

  • Iš Italijos: židinys ar krosnelė turi turėti moteriško žavesio

    Iš Italijos: židinys ar krosnelė turi turėti moteriško žavesio

    Šį kartą mus rašyti įkvėpė saulėtoji Italija ir jos turtinga kultūra. Ši šalis – tai daugiau nei skanus maistas ir  išskirtinis kraštovaizdis. Juk Italija – tai ir kultūros židinys, o jos indėlis į Europos paveldą  yra neįkainojamas.   Iš Italijos kilę tokie žymūs menininkai kaip Leonardas da Vinčis, Mikelandželas, Botičelis, Donatelas, Karavadžas, Rafaelis ir daugelis kitų. Čia gimė ir vėliau po visą Europą pasklido Renesanso ir Baroko idėjos. Visa tai – dabartinės Italijos kultūros pamatas, kuris jaučiamas ir šiandienos italų menininkų darbuose, pasaulėžiūroje.

     

    Ši dvasia jaučiama net ir žvelgiant į italų gamintojų židinius ir krosneles. Italijoje sakoma, kad židinys ar krosnelė turi turėti moteriško žavesio ir vilioti. Kalbant apie moteris Italijoje… Tiesą sakant, italai vyrai, turėdami karšto pietietiško temperamento, moka savo komplimentais ir asistavimu atskleisti moters grožį ir leidžia jai pasijausti ypatingai. Taigi, tai persikėlė net ir į  tokių produktų, kurie iš pirmo žvilgsnio nesusiję su moteriškumu, gamybą.

     

    Kita vertus, galbūt ne moteriška yra tik techninė židinio ir krosnelės pusė. Tuo tarpu savo paskirtimi – būti šilumos šaltiniu – židinys ir krosnelė labai artimi tam, kokius vaidmenis moteris atlieka šeimoje. Beje, krosneles ir židinius su moterimi sieja ir dizainas, ypač, jei jis atkuria renesanso ar baroko laikus ir apdailai naudojama keramika. Tokios krosnelės ir židiniai – tai meno kūriniai, kurie pastatyti bet kurioje patalpoje ją padaro individualia, išskirtine, „suteikia veidą“.

     

    Žinoma, aktualu ir tai, kad šildymasis krosnele ar židiniu yra natūralus, ekologiškas, gamtos neteršiantis ir taupus sprendimas. Tačiau ne mažiau svarbu tai, kad tai tradicijos ir istorijos dalis. Juk anksčiau nebuvo nė vienų namų be židinio ir krosnelės. Panašu, jog grįžtame prie savo ištakų, nes vis daugėja modernių namų, kuriuos šildo ir papuošia židinys ar krosnelė. O tokios, kokias atradome Italijoje (keletą pavyzdžių  matote nuotraukose) – pamačius tiesiog užima kvapą. Juk kiekviena plytelė – rankų darbo, todėl vienintelė tokia ir išskirtinė. Kaip ir moteris, tiesa?

  • Kepiniai lauže. Mėlynių bandelės apelsinų žievėje

    Kepiniai lauže. Mėlynių bandelės apelsinų žievėje

    Net nedvejojame, kad tik pasibaigus darbams, jau penktadienį, skambinate visiems bičiuliams iš eilės arba patys nespėjate atsakinėti į kvietimus praleisti jaukų savaitgalį sodyboje ar gamtoje. Didžiausias rūpestis visuomet – o ką gi valgyti, kai šitaip karšta? Mėsa, žuvis ant laužo, lauže – žinoma ir tradiciška, bet juk kartais norisi ko nors šiek originalesnio ir dar neragauto. Šį kartą siūlome kai ką saldaus, nes ir tokių skanėstų pasigendama gryname ore.

     

    Siūlome išbandyti labai paprastą receptą, nes reikia nepamiršti ir to, kad į iškylą ar į svečius arba juos priiminėjant nei visko su savimi pasiimsi, nei ilgam gamybos procesui lieka laiko. Be to, nesivarginkite vienos pačios – visada daug smagiau gaminti kartu. Taigi, siūlome išbandyti mėlynių bandeles apelsinų žievėje. Skamba sudėtingai? Bet iš tiesų taip nėra. Kartu su jumis tokias bandeles gali ruošti ir vaikai, ir tie, kurie prieš tai nieko bendro su bandelių kepimu nėra turėję.

     

    Jums reikės apelsinų ir… jog nereikėtų plušti prie tešlos – tiesiog nusipirkti tešlos mišinio bandelėms su mėlynėmis arba kitais ingredientais (klausykite širdies ir skrandžio!). Galima, žinoma, gaminti tešlą ir patiems, tik tuomet reikėtų įvertinti iškylavimo sąlygas. Jeigu produktai bus po ranka – kodėl gi ne? Na, o jei kepsite bandeles pasirodžius mėlynėms… Net saldu pagalvojus, kokio gardumo bandeles pavyks!

     

    Pirmasis žingsnis – perpjaukite apelsiną pusiau ir išskobkite vidų. Neišmeskite jo – jis puikiai tiks ruošiant gaiviuosius gėrimus.  Vieną apelsino puselę užpildykite jau išmaišyta tešla (laikykitės ant pakuotės nurodytų instrukcijų), kitą – uždėkite ant viršaus. Tuomet suvyniokite apelsiną į trijų sluoksnių aliuminio foliją ir drąsiai sudėkite į laužą. Nebijokite – saldėsis nesudegs, jį saugos apelsino žievė ir folija.

     

    Kepimas trunka apie dešimt minučių, tik neužsiplepėkite – apelsinus folijoje reikėtų kas minutę pajudinti, kad „keptų“ iš visų pusių. Apelsinas gali ir pajuosti, bet dėl to nereikėtų pergyventi, nes tai, kas jo viduje – tikrai  nesudegs, bet įgaus malonaus apelsinų skonio. Prieš ištraukiant visus – paragaukite kurį nors vieną. Tiesiog išvyniokite iš folijos, nuimkite vieną apelsino puselę ir kabinkite šaukštu. Gardu? Tuomet traukite visus ir mėgaukitės. Beje, tokius skanėstus galima kepti ne tik lauže, bet ir židinyje ar krosnelėje (žarijose). Skanaus!

     

  • Švarios ugnies samprata senovėje

    Švarios ugnies samprata senovėje

    Šiandien kalbėdami apie švarią ugnį dažnai mintyje turime tai, kad ji nėra kenksminga, neskleidžia toksinių medžiagų (ypač tai aktualu kalbant apie biožidinius, kuriuose naudojamas specialus augalinės kilmės kuras).  Dažniau netgi diskutuojama ne apie pačios ugnies švarumą, o židinius, kurie turi švaraus degimo technologiją su dviguba degimo sistema. Pastaroji reiškia, kad medžiagos visiškai sudega, jų masė yra oksiduojama. Tuo tarpu ar žinote, ką senovėje reiškė švari ugnis ir kaip ši švara buvo saugoma?

     

    Reikėtų prisiminti, kad kelis šimtus atgal žmonės ugnį vertino daug labiau nei dabar. Ugnis buvo garbinama, nes ji tiesiogine to žodžio prasme buvo šviesos šaltinis, maitintoja ir saugotoja.  Todėl nenuostabu, kad ugnis buvo vienas svarbiausių elementų žmogaus gyvenime. Ugnis buvo sudievinta ir tuo pačiu sužmoginta, mat šalia maldų, skirtų ugnies dievams ar deivėms, su ugnimi buvo atliekami ir labai paprasti, kasdieniški ritualai būdingi žmogaus buičiai.

     

    Taigi, žmonės tikėjo, kad ugniai, kaip ir bet kuriam kitam šeimos nariui, reikia nusiprausti. Skamba keistokai, tiesa? Nuprausti ugnį  tuo metu nereiškė užpilti ją vandeniu – tai būtų buvusi pražūtis, atvirkščiai, ugnį šeimininkės saugodavo, kaip savo akį. Ugnies prausimas buvo simbolinis: užtekdavo pašlakstyti švariu vandeniu arba pastatyti puodelį vandens prie ugnies, manyta, kad svarbiausia jai sudaryti sąlygas nusiprausti.

    Ugnies švarumas taip pat buvo išlaikomas prie jos neprileidžiant tam tikrų žmonių. Apskirtai senovėje ugnį galėdavo užkurti tik namų šeimininkai, dažniau – šeimininkės.  Nešvariais žmonėmis tais laikais laikyti nusikaltimus padarę, netikintys žmonės,  moterys  menstruacijų metu, nėščios moterys bei neseniai pagimdžiusiosios.  Šiems „užterštiems“ žmonėms ir buvo draudžiama uždegti ugnį. Manyta, kad ugnį gali užteršti ir nešvarūs daiktai, netinkamas elgesys su ja: mindžiojimas, spjaudymas.

     

    Šiandien mes ugnies nebedieviname, jai nesimeldžiame ir aukščiau išvardintų ritualų nebeatliekame. Tačiau pasvarstykime, galbūt tikrai prasminga nekurti ugnies niūriomis mintimis, o tai daryti bent kažkiek „apsivalius“ nuo viso, kas slegia? Taip pat ir neprileisti prie namų židinio piktų žmonių – gana logiškas sprendimas. Juk kam apskritai į namus kviestis blogų ketinimų turinčių žmonių!

  • Krosnelės su viryklėle priešpirtyje – naujoms patirtims ir atradimams

    Krosnelės su viryklėle priešpirtyje – naujoms patirtims ir atradimams

    Dauguma žmonių ypatingą dėmesį skiria pirčiai, jos malonumams, tačiau neretai yra pamirštamas dar vienas svarbus elementas – tai priešpirtis, kuriame iš tiesų juk ir vyksta tie tikrieji pasisėdėjimai su šeima ar draugais. Čia užkandžiaujame, gaivinamės, čia pasirengiame pirties procedūroms. Pastaroji veikla tikriausiai aktualesnė moterims, kurios ypatingai mėgsta prieš kaitinimąsi įsitepti odą specialiais kremais ar tiesiog medumi. Be to, būtent priešpirtyje neretai būna įrengta krosnelė su viryklėle. Po kaitinimosi pirtelėje ir atsivėsinimo šaltame ežero ar upės vandenyje, tikrų tikriausias malonumas grįžti į priešpirtį, kur rusena tikra ugnis.

     

    Krosnelė priešpirtyje – tai ne tik interjero elementas. Taip, ji suteikia išbaigtumo įspūdį ir teikia malonumą, tačiau moterys žino, kad priešpirčio krosneles galima išnaudoti dar įvairiau. Kaip minėjome, galima tiesiog mėgautis liepsna, tačiau viryklėlė leidžia patirti dar daugiau kūnui ir dvasiai malonių dalykų. Kokie jie būna, netrukus ir aptarsime. Pirmiausia ir tai yra žinoma nuo seno, kad vartoti svaigiuosius gėrimus pirtyje nepatartina. Tačiau kaip atsigaivinti? Tam kuo puikiausiai tinka arbata, o ji bus dar skanesnė, jei bus virta ant viryklėlės. Netikite? Pabandykite!

     

    Ant krosnelės viryklėlės moterys taip pat gali ruoši antpilus vantoms mirkyti. Be vantų neįsivaizduojama jokia pirtis, jos ta stebuklingoji pirties dalis. Vantų funkcija įvairialypė – ji gali būti skirta ir vanojimui, ir garams sklaidyti (kartu kvapus ore paskirstant), taip pat vantos naudojamos masažui arba gali būti tik kaip kompresas. Jeigu šeimininkės nežino, pasidalinsime, kad antpilai, kurie lieka nuo vantų mirkymo, vėliau puikiai tinka plauti patalpoms, joms dezinfekuoti.

    Krosnelės su viryklėle taip pat tinka kvepiančioms vaistažolėms, aromatinėms medžiagoms kaitinti. Kvapų poveikis kūnui ir sielai žinomas nuo seno. Prieš naudojant juos, žinoma, reikėtų pasidomėti kiekvienos žolelės ar eterinio aliejaus poveikiu, mat vieni jų aktyvina, kiti ramina žmogaus organizmą, vieni gydo persišaldžius, kiti padeda išgyvenant nerimą, depresiją. Pirtis jau pati savaime yra naudinga žmogui, tačiau jei kartu naudojame tinkamas žoleles ar aromatus, galime tikėtis dar didesnio efektyvumo. Kaip paskleisti šiuos kvapus? Jei kalbėtume apie eterinius aliejus, juos tiesiog galima sumaišyti su druska ir pašildyti ją ant karštų akmenų. Tačiau yra kur kas paprastesnis būdas – įlašinkite aromatų arba suberkite arbatas į vandenį ir pastatykite ant lengvai įkaitusios krosnelės viryklėlės – kvapai palaipsniui garuos ir atliks savo magišką darbą.