Ugnis gyvenimui

Gyvenimo su ugnimi būdas

Kategorija: Ugnis pagal moteris

  • Dūmais kvepiant duona gimsta krosnelėje

    Dūmais kvepiant duona gimsta krosnelėje

    Be kokio produkto negalėtumėte įsivaizduoti nė vienos savo dienos ir kuris dažnai saugomas atskirai nuo visų, itin ypatingai, jog kuo ilgiau išliktų šviežias ir kvapnus? Tai duona. Ji žmogaus mityboje užima labai svarbią vietą ir yra vienas iš svarbiausių maisto produktų. Duona patenkina daugumą organizmo energijos poreikių, joje  yra visų organizmui reikalingų pagrindinių maisto medžiagų, mineralinių medžiagų, vitaminų. Ne viena pasaulio šalis turi atitikmenų lietuviškai patarlei, kad „Be duonos sotus nebūsi“.

     

    Taigi, pagrindiniu valgiu duona buvo ir Lietuvoje, ypač kaime iki pat XX a. vid. Na, o pati duonos kepimo pradžių pradžia Lietuvoje siekia neatmenamus laikus. Kokius tiksliai net mokslininkams sunku nusakyti. Kažkada duonos kepimas buvo sakralinis procesas, duonai buvo skiriama ypatinga reikšmė, ji buvo tarsi matas, kuris nusakydavo, ką sugeba moteris. Šiandien duoną dažniausiai perkame parduotuvėse arba kepyklėlėse, tačiau pastaruoju metu moterys prisiminė ir atgaivino tradiciją kepti duoną namuose ir tai daro pačios.

    Deja, iškepti duoną iš tiesų senovinėmis, autentiškomis sąlygomis dabar jau sudėtinga. Tą nebent galima pamatyti sodybose, kur išsaugotos šimtametės mūrinės krosnys, ir tai – tik užsirašius į eilę specialiai edukacinei programai. Apmaudu, bet tokias sodybas ir šeimininkes, kurios gebėtų iškepti visiškai archajišką duoną, kaip sakoma, galima ant pirštų suskaičiuoti. Tačiau dėl to nevertėtų nusiminti ketinančioms pabandyti išsikepti duoną. Yra ir kitų būdų, kaip galima tą padaryti – tam kuo puikiausiai tinka paprasta orkaitė, be to, visada galima įsigyti specialią duonkepę. Tik nereikėtų nusiminti. Jei duonelė kepta ne tradiciškai, tai nereiškia, kad ji mažiau ypatinga.

     

    Receptų ir instrukciją, kaip kepti duoną – yra įvairiausių. Tačiau įdomiausia tai, kad kiekvienos šeimininkės duona, net ir gaminama pagal tą patį receptą, būna kitokia. Šį kartą, savo duonos receptu dalinasi viena iš Ugnis gyvenimui bendruomenės narių, jos įkūrėja Rūta Jasutienė. Jos kepama duona išskirtinė tuo, kad yra kepama krosnelėje su orkaite. Tai duonelei suteikia išskirtinį dūmų kvapą.

    „Paprastai duonelę krosnelėje kepame kartu su dukromis. Vieno, išskirtinio recepto neturiu, nuolatos bandome ką nors nauja. Pagrindinis proceso ypatumas, kad viską reikia atlikti su meile, šypsena ir gerai nusiteikus, tada ir duona pavyksta, o jeigu skubant ir iš reikalo, tai sukrenta, prarandamas patrauklus vaizdas ir skonis“, – teigia Rūta ir drąsina tas, kurioms duonelė nepavyko iš pirmo karto. „Tai gana sudėtingas procesas, jam reikia patirties, taip pat ir susikaupimo ir rimties. Šito mokinimasis – taip pat duonos kepimo dalis. Linkiu visoms gardžios duonos ir šilumos, jaukumo prie stalo“.

  • Krosnelės su orkaitėmis ir viryklėmis – maisto tradicijoms puoselėti

    Krosnelės su orkaitėmis ir viryklėmis – maisto tradicijoms puoselėti

    Kaip bebūtų keista, tačiau pastaruoju metu net ir tarp pasiturinčiųjų vis labiau populiarėja maisto gaminimas namuose. Šį kartą kalbame apie naują laisvalaikio leidimo formą – pasikviesti draugus kartu ruošti teminių pietų ar vakarienės. Ne tik todėl, kad gamindami namuose sutaupome. Matyt, jog jau pervargome nuo parduotuvių, kavinių, restoranų triukšmo, žmonių minių ir ilgimės savo ramių erdvių, natūralumo kalbant tiek apie žmonių bendravimą, tiek apie maistą.  Viešo pasisėdėjimo vietose šiltą, artimą pokalbį gana sudėtinga palaikyti – nuolatos blaško praeiviai, padavėjai, o maisto, kuris mums patiekiamas, ruošimo  procesas mums dažniausiai nematomas.

    Taigi, jei tokių vakarų dar neorganizavote arba išbandėte visas pasaulio šalių virtuves, visada pravartu prisiminti tai, kas arčiausiai mūsų – tradicijas. Nacionalinių patiekalų aptarimą palikdami kitam kartui, šiandien norime priminti tradicines gaminimo priemones. Patogu, kai kepsnį ar pyragą tereikia pašauti į dujinės ar elektroninės viryklės orkaitę, tačiau kiek naujų skonių atrastų jūsų virtuvė, jei pradėtumėte vienokiomis ar kitokiomis progomis gaminti krosnelėje su orkaite ar virykle.

     

    Krosnelės su orkaitėlėmis ypač tiktų tiems, kurie paprastai ir taip mėgsta kepti pyragus, duoną, įvairius kitus kepinius orkaitėse. Patiekalai kepasi krosnelėse taip pat, kaip ir įprastai. Orkaitėlėse yra karščio termometrai, kurie parodo, kiek karščio joje yra ir kada galima pašauti gaminį. Tačiau galutinis rezultatas – nelygintinas. Neįkainojama tai, kad  orkaitėlėje gaminami patiekalai įgauna nepakartojamą dūmų kvapą ir kažką tokio, ką sunku paaiškinti – maistas tarsi prisigeria teigiamos ugnies energijos. O jei dar gaminama kartu su artimųjų kompanija – ir žmonių šilumos.

     

    Visą savo meistrystę šeimininkės gali pademonstruoti naudodamos krosneles su viryklėlėmis. Jose galima virti, troškinti, nes virš ugnies yra rinkelės arba kaitinimo plokštė iš ketaus – ant jų ir dedame puodą ar keptuvę. Rinkelių arba plokštės kaitrumas priklauso nuo ugnies – ar ji intensyvi ar tik rusena pakuroje. Kodėl meistrystė? Ogi todėl, kad tokioje krosnelėje maistas ruošiamas  tiesiog intuityviai, žiūrint, kad maistas neprisviltų prie puodo dugno, nesudegtų ar nepervirtų…

     

    Išmokti šito galima. Kita vertus, tikriausioje  kiekvienoje moteryje yra tas šeštasis jausmas. Jau nuo senų senovės moterys panašiu principu ruošdavo šeimynai valgius laužuose, krosnyse.  Jei vis dėlto baiminatės, pradėkite nuo mažų kiekių ir po truputį pajusite tą neapsakomą malonumą gaminti tradiciškai. Su krosnele – tai tarsi ritualas.

     

     

  • Ugnies mistika prieš tūkstančius metų ir dabar

    Ugnies mistika prieš tūkstančius metų ir dabar

    Ar dažnai susimąstome apie ugnies istoriją ir jos vaidmens bei galios kaitą per šimtmečių šimtmečius? Tie, kurie gyvename mieste ir naudojamės elektrinėmis ar dujinėmis viryklėmis, kasdienoje tikriausiai apie tai negalvojame. Be jokių pastangų tiesiog  pasukame ar spustelime jungiklį ir.. virdulyje ima kaisti vanduo, o keptuvėje skrusti maistas. Tai, kad ugnis –  mistinis, mūsų protėvių labai garbintas ir sudievintas elementas prisimename tik per kalendorines šventes  (Šv. Kalėdas, Užgavėnes, Rasas ir pan.) ir tik tuomet, jei minime jas pagal senuosius papročius.

    Ugnį, kaip gyvybės šaltinį, vis dar regi ir pagarbą jai jaučia turistinių žygių mėgėjai, kurie specialiai leidžiasi į kuo atšiauresnes ir labiau nuo civilizacijos nutolusias vietas, kuriose ugnis ir maitina, ir šildo.  Tikiu, kad kiek kitaip į ugnį žiūri ir tie, kurie turi židinį ar krosnelę. Jie geriau nei kas kitas galėtų mums atskleisti ugnies dieviškumo paslaptį ir paaiškinti, kas joje taip ramina ir kodėl ji mus taip traukia.

    Įdomu tai, skirtingais laikais ir skirtingose kultūrose mistinis ugnies židinio globojimas buvo priskiriamas tiek vyriškiems, tiek moteriškiems dievams. Ir baltų mitologijoje iš pradžių ugnis turėjo moterišką veidą. Ugnį saugojusi deivė buvo vardu Gabija. Tik vėliau, prasidėjus patriarchato etapui, vietoj šios deivės atsirado Gabikis.

     

    O kaip su žemiškuoju lygmeniu? Tyrinėjant moters ir ugnies santykį susidarė įspūdis, kad ugniai labiau buvo artimesnė moteris, o ne vyras. Galėtume sakyti, kad vyrui ugnis (kaip ir namai, šeima) priklausė, tačiau ja rūpinosi ir ją prižiūrėjo moteris. Šiandienos situacija irgi panaši. Tarytum vyras pasirūpina malkomis, suneša jas kambarin, tikriausiai ir pakuria, tačiau moteris nuolatos stebi, ar pakanka šilumos, ar nereikia pažarstyti žarijų, ji rūpinasi vaišėmis ir namiškiais, svečiais, t. y. rūpinasi ir žmogiškąja šiluma.

     

    Taip, turime pripažinti, kad ugnies vaidmuo prieš tūkstančius metų ir dabar gerokai skiriasi. Tuomet ugnies buvo baiminamasi ir ji buvo svarbi gyvybei palaikyti (maisto gamybai, saugantis nuo šalčių ir tamsos), o šiandien, kai ji tapo prieinama kiekvienam, jos sakralumas ir mistifikavimas sumažėjo. Kita vertus, išaugo ugnies įtaka ne mažiau svarbesniems – dvasiniams – dalykams. Žinant, kiek reikšmės šiame streso ir nuolatinio skubėjimo amžiuje turi gebėjimas atsipalaiduoti ir nurimti, galime drąsiai teigti, kad ugnis tam tikrame prasme ir toliau padeda mums, žmonėms, išlikti.