Ugnis gyvenimui

Gyvenimo su ugnimi būdas

Kategorija: Skaniausi receptai gaminami krosnelėje

  • Ugnis margučių raštuose

    Ugnis margučių raštuose

    Artėjant didžiausiai pavasario šventei – Velykoms, pažvelkime, kaip ugnis yra atvaizduojama margučio raštuose. Juk margučiai yra ne tik pagrindinis velykinio stalo akcentas, bet ir pilnas prasmių Velykų simbolis. Kiaušinis visada buvo labai svarbus žmogaus gyvenime. Jis ir gelbėdavo žmogų nuo bado, ir buvo pavasario bei gyvybės simbolis nuo pačių seniausių laikų. Kada tiksliai atsirado paprotys marginti kiaušinius nėra žinoma, bet tai nutiko dar gerokai prieš krikščionybę ir buvo praktikuojamas ne tik mūsų protėvių, bet ir kitų pasaulio tautų.

    Yra žinoma, kad pirmieji margučiai visada būdavo dažomi ugnies ir kraujo spalva, kuri simbolizuodavo auką. Kitas su ugnimi susijęs simbolis – saulė, kuri buvo perteikiama per 1) apskritimą, skritulį su spinduliais arba be jų, 2) svastiką, kuri yra besisukančios, dangumi keliaujančios saulės simbolis ir 3) šešiakampę žvaigždę, kuri taip pat yra saulės simbolis, nurodantis pasaulio sandarą. Ilgainiui atsirado daugiau raštų ir simbolių (paukščių pėdutės, gyvūnai, geometrinės figūros), kuriais senoliai perteikdavo savo archajišką pasaulio suvokimą.

    Margučius galima marginti naudojant dviejų rūšių techniką: vašką ir skutinėjimą. Naudojami gali būti tiek natūralūs, tiek cheminiai dažai. Vis dėlto, visais laikais marginimas natūraliais augaliniais dažais, kuriuos dovanoja pati gamta – yra sveikiausias būdas. Šiltoms, ugnies spalvoms išgauti galima naudoti svogūnų lukštus, skroblo žievę ar jaunus beržo lapelius (gelsvai žaliai spalvai) arba ramunėles ar alksnio žirginius (geltonai spalvai). Tiesa, geltonai spalvai išgauti  reikia nemažai ramunėlių, beveik visos dėžutės, bet rezultatas to vertas.

    Daugiau apie ugnies simboliką ir papročius švenčiant Velykas rasite mūsų ankstesniame straipsnyje „Ugnis Velykų tradicijose”.  Na, o į margučių dažymą, marginimą įtraukite ir draugus, ir šeimos narius, ir kaimynus. Anksčiau kiekvienas kaimas turėjo savo geriausią margučių margintoją, tad mes linkime tokia tapti. Linksmų, pavasariškai gyvybingų, vilties kupinų Velykų ir kūrybingo marginimo bei tvirtų margučių Jums linki visa „Ugnis gyvenimui” komanda.

  • Receptas ant laužo – persikai karamelėje

    Receptas ant laužo – persikai karamelėje

    Gaminimas ant laužo visada džiugina keliais aspektais. Maistas pagamintas gamtoje visuomet skanesnis, malkas išnaudojame dvigubai efektyviau, vadinasi, ir draugiškiau gamtai (ir šildomės, ir gaminame vienu metu) ir dar šalia viso to suburiame draugus arba šeimą pasibuvimui kartu. Ilgai sukome galvas, kokį receptą pasiūlyti šį kartą. Šašlykai, rūkytos dešrelės, sriubos – tai, kas išbandyta kiekvieno ir ne taip jau sudėtinga pagaminti, tereikia tinkamų įrankių (iešmų, grotelių, puodo) ir gerų prieskonių. Kita vertus, pripratusiems prie gaminimo namuose ir modernių orkaičių  ir nesvylančių keptuvių – tai gali pasirodyti tam tikru iššūkiu.

    Kadangi mūsų bendruomenė paremta sveiko, ekologiško gyvenimo būdo propagavimu, pagalvojome, kad visai tiktų, jei receptas būtų vegetariškas. Džiugi žinia ta, kad beveik visus vegetariškus patiekalus, kuriuos gaminame namie, galima pasigaminti ir ant laužo. Patarimas, jei turite mėgstamų daržovių ar vaisių, o jie nei pasmeigiami, nei išsilaiko ant grotelių – naudokite maistinę foliją.

    Taigi, nusprendėme atiduoti duoklę saldumynams. Juos tikrai saugu valgyti gamtoje, nes nereikia baimintis dėl apsinuodijimo. „Persikai karamelėje“, taip skamba mūsų šios vasaros receptas. Tik įsivaizduokite, kaip pakvips Jūsų kiemas arba miškas, pieva gaminant šį desertą! O jį paruošti labai paprasta. Pasiimkite į žygį kelis persikus, truputį karamelės ir pekano riešutų, kuriais papuošite ir pagardinsite desertą. Be to, pekano riešutai labai sveiki, juose yra kalcio, geležies, magnio, fosforo, kalio, vitamino A, vitamino E ir cinko.

    Perpjautus pusiau persikus guldome apatine dalimi į karamele išteptą (jeigu pamiršote arba neturite – galima pakeisti ruduoju cukrumi) ir pekano riešutais nubertą foliją, palikdami tiek folijos, jog galėtume sandariai suvynioti. Tuomet, dedame į žarijas ir kepame apie 20-25 minutes. Po pusvalandžio ištraukiame ir patiekiame kiek pravėsusį, bet vis dar šiltą desertą. Jeigu karamelė skamba per saldžiai, galite pabarstyti arba pagardinti persikus cinamonu. O jei norisi tiesiog dūmais kvepiančio apskrudusio persiko – irgi yra išeitis.. Tiesiog uždėkite ant grotelių ir ragaukite, kai persikas jau bus apkepęs. Taigi, sveiko, švelnaus ir gardaus deserto!

  • Kilnojamos krosnelės – momentams gryname ore

    Kilnojamos krosnelės – momentams gryname ore

    Gegužė, birželis, liepa, rugpjūtis… mėnesiai, kai norisi kuo ilgiau būti  lauke ir mėgautis pavasariško, vasariško oro momentais. Vėsiais vakarais, o ir dienomis, kai norisi, ko nors pagaminto ant atviros ugnies praverčia laužavietė, o jei tokios neturite – kilnojama lauko krosnelė. Daiktų mobilumas yra didelis privalumas šiais laikais. Priklausomai nuo situacijos – oro, žmonių skaičiaus, pramogų tipo, tokią krosnelę patogu pastatyti taip, kad ji netrukdytų ir būtų saugioje vietoje. Tai aktualu ir tiems, kurie ilgai neužsibūna vienoje vietoje arba tiesiog mėgsta perstumdyti daiktus įvairovės vardan.

     

    Paprastai kilnojamų krosnelių svoris siekia iki 50 kg ir būna 160 cm aukščio. Tai optimaliausi išmatavimai judinamam daiktui.  Būdama tokio dydžio krosnelė neužgožia panoramos, neužgriozdina mažesnio vidinio kiemo, bet ir nepradingsta didesniame. Kadangi šios krosnelės dažniausiai yra skirtos ne tik šilumai, bet ir maisto kepimui, jų mobilumas irgi svarbus. Juk daug mieliau, kai nereikia nuolatos atsiplėšinėti nuo svečių ir bėgioti tikrinti kepsnių vidury pokalbio. Kai krosnelė pastatyta netoli stalo, šalia – daug paprasčiau. Gera šeimininkė vienu metu gali atlikti kelis darbus.

     

    Baigus kepti arba jeigu tai tiesiog popietė su lengvais užkandžiais negaminant, atvirą krosnelės liepsną galima pridengti. Ir vėjas taip nepusto pelenų, ir ramu dėl kibirkščių. Tai svarbu, kai aplink yra vaikų, augintinių arba įsiaudrinusių svečių. Jeigu orai karšti ir veja sausa, dėl papildomo saugumo galima tokias krosneles pastatyti ant pagrindo, beje, tam tinka ir stabiliai suguldyti akmenys.

     

    Kilnojamų krosnelių formų, medžiagų iš kurių jos pagamintos yra įvairiausių. Šį kartą mūsų akį patraukė iš specialaus plieno, kuris po laiko įgauna rūdžių spalvą, sprendimas. Tokios krosnelės ypač dera su mediniu namų fasadu arba terasa iš medžio, nes atrodo natūraliai, harmoningai įsiliejusios į aplinką.  Be visa ko, ši spalva susišaukia su pačia ugnimi. Mūsų nuomone, šiuolaikiška, moderni krosnelės išvaizda, jos mobilumas, galimybė gaminti šią ir visas kitas kilnojamas lauko krosneles paverčia šeimos, draugų traukos šaltiniu.

  • Muilo akmens kepsninės

    Muilo akmens kepsninės

    Šį kartą mūsų akiratyje – ne židiniai ir krosnys, bet vis viena su ugnimi susijusi medžiaga. Tai muilo akmuo, kuris kartais dėl savo savybių dar yra vadinamas ugnies akmeniu. Tai ypatinga ekologiška gamtos dovana žmonių naudojama nuo seniausių laikų. Jos pritaikymas labai įvairus – iš jos gaminami indai (lėkštės, puodeliai, lentelės pjaustymui, puodai), suvenyrai, skulptūros, pirtys, krosnelės ir židiniai, bet šiandien pristatome naujovę – muilo akmens kepsnines.

    Muilo akmuo pasižymi itin geru šiluminiu laidumu, turi unikalių savybių sugerti šilumą ir yra atsparus aukštai temperatūrai – tobula medžiaga kepsninei. Kaip ji įkaitinama? Vienas iš būdų – padėti kepsninę ant ketaus krosnelės paviršiaus arba pastatyti ją tarp rusenančių anglių. Pastaruoju atveju kepsninė turės specialias kojeles arba ją galima padėti ant grotelių. Ant šių kepsninių galima kepti mėsos gaminius, skrudinti daržoves, išsikepti picą ar kitus miltinius patiekalus. Muilo akmuo yra visiškai švari medžiaga, iš jos net gaminami indai maistui laikyti, todėl gaminkite drąsiai!

    Muilo akmens kepsninių yra įvairiausių formų, bet populiariausios – apvalios, kvadratinės ir stačiakampio formos. Priklausomai nuo to, ką ketinate dažniausiai ant jų kepti, galite rinktis tarp tų, kurios turi lygų ir kurios turi „grilio“ paviršių. Tiems, kuriems svarbu spalvos, pasakysime, kad dažniausiai padui ir rankenėlėms yra naudojamos dvi medžiagos: varis ir geležis. Abi vienodai geros, tačiau galima išsirinkti artimesnę skoniui. Na, o jeigu mėgstate visiškai minimalistinį stilių – yra kepsninių ir be pado bei rankenėlių.

    Tikriausiai nedaugelis žinote, kad gamindami maistą muilo akmens kepsninėse ne tik sveikai pavalgysite, bet ir sveikai pasišildysite. Pasirodo, kad įkaitęs muilo akmuo skleidžia šilumą tokio ilgio bangomis, kurios atitinka saulės ir žmogaus skleidžiamos šilumos bangos ilgį. Tai reiškia, kad muilo akmens skleidžiama šiluma pasiekia net žmogaus vidų – ir tai daro natūraliai,  teigiamai veikdamas žmogaus sveikatą bei bendrą savijautą. Ir kainuoja šios kepsninės nei daug, nei mažai – nuo 350 litų.

  • Kaip iškepti tikrus blynus orkaitėje ar krosnyje?

    Kaip iškepti tikrus blynus orkaitėje ar krosnyje?

    Praėjusiame straipsnyje supažindinome Jus su ugnies vaidmeniu per Užgavėnes. O kaip gi ši žiemos ir pavasario sandūros šventė be blynų. Buvome nusprendę pateikti patį tą tikriausią ir gardžiausią receptą, tačiau pasimetėme įvairovėje ir kuo toliau gilinomės, tuo kiekvienos šeimininkės blynai rodėsi gardeni už kitos ir taip be galo be krašto. Nusprendę, kad Jūs ir taip žinote tą paslaptingąjį ingridientą, kuris kiekvieną Jūsų blyną pavers skaniausiu pasaulyje, pasidomėjome kitais dalykais – kiek blynams metų, kuo skiriasi blynas nuo blynelio ir kaip senovėje blynus šeimininkės kepdavo.

    Manoma, kad blynai pradėti kepti dar lietuviams pagonimis esant. Panašu, kad savo forma ir karštumu blynai asocijuodavosi su saule, todėl jie turėjo būti kepami dideli ir turėti rausvą atspalvį. Tikėtina, kad senovėje, kaip beje ir šiandien, blynai buvo kepami per ypatingas šventes ir buvo vienas iš apeiginių sakralinių valgių. Šaltiniai byloja, kad iš pradžių jie buvo ruošiami ant įkaitintų akmenų, o atsiradus krosnims, – ant skardų ar lentų.

    Beje, straipsnyje prieš tai užsiminėme, kad anglai turi paprotį organizuoti blynų bėgtynes, kurių metu šeimininkės bėga su keptuvėmis rankose ir tuo pačiu „mėto“ jose blynus. Pasirodo, kad toks blynų mėtymas yra labai senas paprotys išlikęs dar nuo baltų laikų. Taip esą žmogus aukoja blyną Saulei ir prašo jos, kad ji savo šiluma, kuo greičiau išgintų Žiemą iš Žemės. Bylojama, kad Lietuvoje netgi būta tradicijos per Užgavėnes medį papuošti blynais, o vėliau – net ir sklindžiais.

    Kaip paruošti keptuvę ir krosnį

    Taigi, blynas yra tuomet blynu, kuomet jis kepamas per visą keptuvės dydį, yra ne mažesnis nei 2 cm storio ir apskrudinamas iš abiejų pusių. Geriausiai blynai iškepa ketinėse keptuvėse, tik jų jokiu būdu negalima plauti. Valoma taip – į įkaitintą keptuvę reikia įberti druskos, pakaitinti minutę kitą, tada švariai išvalyti ir patepti dugną aliejumi ar kokiais kitais riebalais. Be šito – blynų kepimas iš šventė gali virsti tikru galvos skausmu šeimininkei.

    Jei turite galimybę, pabandykite blynus iškepti krosnyje. Tam, kad blynai keptų iš abiejų pusių – padėkite keptuvę ant žarijų, ištrauktų arčiau krosnies durelių iš besikurenančios krosnies. Keptuvė kais ir nuo žarijų, ir nuo krosnies liepsnos. Turint krosnį, blynus be visa ko dar galima pašutinti – pertepus sviestu arba grietine, sudėti vieną ant kito ir trumpam palaikyti.  Beje, taip patroškinti galima ir šiuolaikinėse orkaitėse arba konvekcinėse krosnyse.

    Blynai – tik iš grikinių miltų ir su padažu

    Kaip senovėje, taip ir šiandien, šeimininkės blynus gali kepti iš įvairiausių miltų. Populiariausi nūdien yra kvietiniai, bet blynus galima maišyti iš avižinių, ruginių, miežinių, žirninių, grikinių miltų. Pasirodo, kad pastarieji yra tie patys pačiausi, nes iš jų blynai  būna patys putliausi ir minkščiausi. Ir pabaigai. Ar žinojote, kaip yra valgomi tikrieji blynai? Ogi blynai imami į ranką, atsilaužiami arba susukami ir valgomi prieš tai būtinai padažius į padažą. Gardaus!

    Parengta remiantis V. Sako knygos „Lietuvos kulinarijos paveldas“ ištraukomis.

  • Namie kepti kūčiukai – dviems pasauliams sujungti

    Namie kepti kūčiukai – dviems pasauliams sujungti

    Ateinantis savaitgalis – paskutinis prieš šventes. Viliamės, kad dovanomis artimiesiems ir draugams jau pasirūpinote ir išvengsite perpildytų prekybos centrų bei eilių prie kasų. Visiškai išsisukti nuo jų greičiausiai nepavyks, nes dar teks pasirūpinti produktais Šv. Kūčių ir Šv. Kalėdų stalui padengti. Vieną  iš jų ir patį tradiciškiausią – kūčiukus – siūlome išsikepti patiems, nes kitaip nei į pirktinius, į savo gaminamus kūčiukus galime pridėti daug meilės ir rūpesčio, o į visą procesą įtraukti visus šeimos narius nuo didžiausio iki mažiausio.

     

    Pagal senuosius papročius kūčiukai (dar kitaip vadinami šližikai, kalėdukai, prėskučiai) yra kepami Šv. Kūčių dieną. Anksčiau tai buvo sudėtingiau suplanuoti, nes dažnam tai būdavo darbo diena. Tačiau įtraukus ją į šventinių dienų sąrašą, turime galimybę daugiau laiko skirti namiškiais ir visoms su Šv. Kūčiomis susijusioms tradicijoms, tarp jų – eglutę  puošti Šv. Kalėdų išvakarėse. Kūčiūkus, apeigiškiausią šventinio stalo patiekalą, išsikepti labai paprasta. Itin gardūs būna kepti duonkepėje krosnyje, tačiau kepimui kuo puikiausiai tinka ir krosnelės ar įprastos orkaitės.

    Pagrindiniai ingridientai be kurių neužmaišysite kūčiukų tešlos yra vanduo, miltai, cukrus, aliejus, sausos mielės ir, žinoma, aguonos. Nepaisant to, kiekvienos šeimininkės kūčiukai būna vis kitokie, priklauso nuo produktų proporcijų ir proceso. Vis dėlto yra keletas svarbiausių dalykų, kurių negalime pamiršti. Pirma, mielėms kildinti naudojame tik kūno temperatūros vandenį, nes karštesnis jas nužudo. Antra, norėdami pašalinti aguonų kartumą turime jas užpilti verdančiu vandeniu ir po kelių minučių nusunkti.

     

    Aukščiau išvardinome tradicinius kūčiukų ingridientus, jie būdingesni pasninko laikotarpiui, tačiau šeimininkės gali ir eksperimentuoti. Pagardinti kūčiukus galime vietoj aliejaus naudodami svietą, taip pat įmušti kiaušinį, įdėti šaukštą grietinės ar įpilti pieno (tokie kūčiukai sotesni) ar įberti cinamono, kardamono prieskonių. Jei norite, jog kūčiukai būtų minkštesni – naudokite daugiau mielių, kepkite aukštesnėje temperatūroje ir trumpiau (200C, 15-20 min.), jei traškesnių – žemesnėje ir ilgiau (180C, 20-25 min.).

    Tokios paprastos sudėties ir taip lengvai paruošiami kūčiukai iš tiesų atlieka itin reikšmingą funkciją, nes Šv. Kūčių vakarą jie sujungia gyvųjų ir mirusiųjų pasaulius. Neatsitiktinai šį vakarą, prisimindami mirusiuosius artimuosius, padedame ant stalo lėkštes vėlėms, o nakčiai maisto nuo stalo nenurenkame. Sakralines kūčiukų galias dar labiau sustiprina aguonų pienas, kuris taip pat savo simbolika glaudžiai siejasi su anapusiniu pasauliu. Nepamirškime savo tradicijų. Jos, perduodamos iš kartos į kartą, mūsų tautą ir kiekvieną iš mūsų daro unikaliais ir praturtina pasaulio pajautimą.

  • Maisto kepimas židinyje ar krosnelėje

    Maisto kepimas židinyje ar krosnelėje

    Nors orams atšiaurėjant ir žvarbėjant apie židinį ir krosnelę dažniau galvojame kaip apie šilumos šaltinį, norisi priminti, kad židinys ir krosnelė atlieka daugiau funkcijų. Viena iš jų – tai galimybė paruošti maistą. Karštose žarijose arba virš jų kepti, paskrudinti gaminiai įgauna ypatingą kvapą ir prideda skonio. Be to, tai padeda taupyti – prišildę namus, vėliau kepdami žarijose maistą, taupote elektrą arba dujas ir visapusiškai panaudojate malkas. Taigi, jeigu investavote į židinio ar krosnelės atsiradimą savo namuose, „įdarbinkite“ juos 100 procentų.

     

    Norint kaitinti maistą židinyje ar krosnelėje reikia žinoti keletą dalykų. Ypač į juos reikėtų atkreipti dėmesį tiems, kurių židinys ar krosnelė yra ne virtuvėje, o, pavyzdžiui,  svečių kambaryje. Pirma, maistui gaminti tinkamos visos medienos malkos, išskyrus pušies, nes jos linkusios „dūminti“. Antra, nerekomenduoja namų židinyje ar krosnelė kepti itin riebios mėsos, nes degdami riebalai skleidžia nemalonų kvapą. Užtat dėl kvapų nereikės jaudintis, jei židinyje ar krosnelėje kepsite liesą mėsą, daržoves arba vaisius.

     

    Maistui židinyje ar krosnyje kepti galite naudoti specialias groteles, suvynioti į foliją arba kepti ant žarijų. Šiuo metu yra begalės įrankių, kurie palengvina kepimą židinyje ar krosnelėje. Tai minėtos grotelės ant kurių patogu sudėti pjaustytą mėsą, vaisius, daržoves. Didesniems mėsos gaminiams, pavyzdžiui, viščiukui kepti skirti sukami iešmai. Neišbandėme, bet patogiai atrodo grotelės skirtos kukurūzams kepti. Na, ir visada praverčia paprasti iešmai ant kurių galima sumauti mėsos, daržovių, vaisių gabaliukus.

     

    Kaip minėjome, galima kai kurias daržoves, vaisius ir mėsą kepti tiesiai ant žarijų. Virtuvės šefai teigia, kad ypač skanūs būna ant žarijų kepti baklažanai vėliuos juos pagardinus Jūsų mėgstamais prieskoniais. Žarijose kepti baklažanai su česnaku, imbieru, kuminu ir aštriaisiais prieskoniais  – tradicinis Indijos patiekalas. Baklažanas žarijose kepa apie 30 min. Išėmę iš žarijų, nulupkite baklažano odelę, nes patiekalui naudojamas suminkštėjęs vidus. Supjaustytą baklažaną pakepkite keptuvėje sumaišydami su minėtais ingridientais ir patiekite su balta, skrudinta arba Jūsų mėgstama duona.

  • Kepiniai lauže. Mėlynių bandelės apelsinų žievėje

    Kepiniai lauže. Mėlynių bandelės apelsinų žievėje

    Net nedvejojame, kad tik pasibaigus darbams, jau penktadienį, skambinate visiems bičiuliams iš eilės arba patys nespėjate atsakinėti į kvietimus praleisti jaukų savaitgalį sodyboje ar gamtoje. Didžiausias rūpestis visuomet – o ką gi valgyti, kai šitaip karšta? Mėsa, žuvis ant laužo, lauže – žinoma ir tradiciška, bet juk kartais norisi ko nors šiek originalesnio ir dar neragauto. Šį kartą siūlome kai ką saldaus, nes ir tokių skanėstų pasigendama gryname ore.

     

    Siūlome išbandyti labai paprastą receptą, nes reikia nepamiršti ir to, kad į iškylą ar į svečius arba juos priiminėjant nei visko su savimi pasiimsi, nei ilgam gamybos procesui lieka laiko. Be to, nesivarginkite vienos pačios – visada daug smagiau gaminti kartu. Taigi, siūlome išbandyti mėlynių bandeles apelsinų žievėje. Skamba sudėtingai? Bet iš tiesų taip nėra. Kartu su jumis tokias bandeles gali ruošti ir vaikai, ir tie, kurie prieš tai nieko bendro su bandelių kepimu nėra turėję.

     

    Jums reikės apelsinų ir… jog nereikėtų plušti prie tešlos – tiesiog nusipirkti tešlos mišinio bandelėms su mėlynėmis arba kitais ingredientais (klausykite širdies ir skrandžio!). Galima, žinoma, gaminti tešlą ir patiems, tik tuomet reikėtų įvertinti iškylavimo sąlygas. Jeigu produktai bus po ranka – kodėl gi ne? Na, o jei kepsite bandeles pasirodžius mėlynėms… Net saldu pagalvojus, kokio gardumo bandeles pavyks!

     

    Pirmasis žingsnis – perpjaukite apelsiną pusiau ir išskobkite vidų. Neišmeskite jo – jis puikiai tiks ruošiant gaiviuosius gėrimus.  Vieną apelsino puselę užpildykite jau išmaišyta tešla (laikykitės ant pakuotės nurodytų instrukcijų), kitą – uždėkite ant viršaus. Tuomet suvyniokite apelsiną į trijų sluoksnių aliuminio foliją ir drąsiai sudėkite į laužą. Nebijokite – saldėsis nesudegs, jį saugos apelsino žievė ir folija.

     

    Kepimas trunka apie dešimt minučių, tik neužsiplepėkite – apelsinus folijoje reikėtų kas minutę pajudinti, kad „keptų“ iš visų pusių. Apelsinas gali ir pajuosti, bet dėl to nereikėtų pergyventi, nes tai, kas jo viduje – tikrai  nesudegs, bet įgaus malonaus apelsinų skonio. Prieš ištraukiant visus – paragaukite kurį nors vieną. Tiesiog išvyniokite iš folijos, nuimkite vieną apelsino puselę ir kabinkite šaukštu. Gardu? Tuomet traukite visus ir mėgaukitės. Beje, tokius skanėstus galima kepti ne tik lauže, bet ir židinyje ar krosnelėje (žarijose). Skanaus!

     

  • Dūmais kvepiant duona gimsta krosnelėje

    Dūmais kvepiant duona gimsta krosnelėje

    Be kokio produkto negalėtumėte įsivaizduoti nė vienos savo dienos ir kuris dažnai saugomas atskirai nuo visų, itin ypatingai, jog kuo ilgiau išliktų šviežias ir kvapnus? Tai duona. Ji žmogaus mityboje užima labai svarbią vietą ir yra vienas iš svarbiausių maisto produktų. Duona patenkina daugumą organizmo energijos poreikių, joje  yra visų organizmui reikalingų pagrindinių maisto medžiagų, mineralinių medžiagų, vitaminų. Ne viena pasaulio šalis turi atitikmenų lietuviškai patarlei, kad „Be duonos sotus nebūsi“.

     

    Taigi, pagrindiniu valgiu duona buvo ir Lietuvoje, ypač kaime iki pat XX a. vid. Na, o pati duonos kepimo pradžių pradžia Lietuvoje siekia neatmenamus laikus. Kokius tiksliai net mokslininkams sunku nusakyti. Kažkada duonos kepimas buvo sakralinis procesas, duonai buvo skiriama ypatinga reikšmė, ji buvo tarsi matas, kuris nusakydavo, ką sugeba moteris. Šiandien duoną dažniausiai perkame parduotuvėse arba kepyklėlėse, tačiau pastaruoju metu moterys prisiminė ir atgaivino tradiciją kepti duoną namuose ir tai daro pačios.

    Deja, iškepti duoną iš tiesų senovinėmis, autentiškomis sąlygomis dabar jau sudėtinga. Tą nebent galima pamatyti sodybose, kur išsaugotos šimtametės mūrinės krosnys, ir tai – tik užsirašius į eilę specialiai edukacinei programai. Apmaudu, bet tokias sodybas ir šeimininkes, kurios gebėtų iškepti visiškai archajišką duoną, kaip sakoma, galima ant pirštų suskaičiuoti. Tačiau dėl to nevertėtų nusiminti ketinančioms pabandyti išsikepti duoną. Yra ir kitų būdų, kaip galima tą padaryti – tam kuo puikiausiai tinka paprasta orkaitė, be to, visada galima įsigyti specialią duonkepę. Tik nereikėtų nusiminti. Jei duonelė kepta ne tradiciškai, tai nereiškia, kad ji mažiau ypatinga.

     

    Receptų ir instrukciją, kaip kepti duoną – yra įvairiausių. Tačiau įdomiausia tai, kad kiekvienos šeimininkės duona, net ir gaminama pagal tą patį receptą, būna kitokia. Šį kartą, savo duonos receptu dalinasi viena iš Ugnis gyvenimui bendruomenės narių, jos įkūrėja Rūta Jasutienė. Jos kepama duona išskirtinė tuo, kad yra kepama krosnelėje su orkaite. Tai duonelei suteikia išskirtinį dūmų kvapą.

    „Paprastai duonelę krosnelėje kepame kartu su dukromis. Vieno, išskirtinio recepto neturiu, nuolatos bandome ką nors nauja. Pagrindinis proceso ypatumas, kad viską reikia atlikti su meile, šypsena ir gerai nusiteikus, tada ir duona pavyksta, o jeigu skubant ir iš reikalo, tai sukrenta, prarandamas patrauklus vaizdas ir skonis“, – teigia Rūta ir drąsina tas, kurioms duonelė nepavyko iš pirmo karto. „Tai gana sudėtingas procesas, jam reikia patirties, taip pat ir susikaupimo ir rimties. Šito mokinimasis – taip pat duonos kepimo dalis. Linkiu visoms gardžios duonos ir šilumos, jaukumo prie stalo“.

  • Krosnelės su orkaitėmis ir viryklėmis – maisto tradicijoms puoselėti

    Krosnelės su orkaitėmis ir viryklėmis – maisto tradicijoms puoselėti

    Kaip bebūtų keista, tačiau pastaruoju metu net ir tarp pasiturinčiųjų vis labiau populiarėja maisto gaminimas namuose. Šį kartą kalbame apie naują laisvalaikio leidimo formą – pasikviesti draugus kartu ruošti teminių pietų ar vakarienės. Ne tik todėl, kad gamindami namuose sutaupome. Matyt, jog jau pervargome nuo parduotuvių, kavinių, restoranų triukšmo, žmonių minių ir ilgimės savo ramių erdvių, natūralumo kalbant tiek apie žmonių bendravimą, tiek apie maistą.  Viešo pasisėdėjimo vietose šiltą, artimą pokalbį gana sudėtinga palaikyti – nuolatos blaško praeiviai, padavėjai, o maisto, kuris mums patiekiamas, ruošimo  procesas mums dažniausiai nematomas.

    Taigi, jei tokių vakarų dar neorganizavote arba išbandėte visas pasaulio šalių virtuves, visada pravartu prisiminti tai, kas arčiausiai mūsų – tradicijas. Nacionalinių patiekalų aptarimą palikdami kitam kartui, šiandien norime priminti tradicines gaminimo priemones. Patogu, kai kepsnį ar pyragą tereikia pašauti į dujinės ar elektroninės viryklės orkaitę, tačiau kiek naujų skonių atrastų jūsų virtuvė, jei pradėtumėte vienokiomis ar kitokiomis progomis gaminti krosnelėje su orkaite ar virykle.

     

    Krosnelės su orkaitėlėmis ypač tiktų tiems, kurie paprastai ir taip mėgsta kepti pyragus, duoną, įvairius kitus kepinius orkaitėse. Patiekalai kepasi krosnelėse taip pat, kaip ir įprastai. Orkaitėlėse yra karščio termometrai, kurie parodo, kiek karščio joje yra ir kada galima pašauti gaminį. Tačiau galutinis rezultatas – nelygintinas. Neįkainojama tai, kad  orkaitėlėje gaminami patiekalai įgauna nepakartojamą dūmų kvapą ir kažką tokio, ką sunku paaiškinti – maistas tarsi prisigeria teigiamos ugnies energijos. O jei dar gaminama kartu su artimųjų kompanija – ir žmonių šilumos.

     

    Visą savo meistrystę šeimininkės gali pademonstruoti naudodamos krosneles su viryklėlėmis. Jose galima virti, troškinti, nes virš ugnies yra rinkelės arba kaitinimo plokštė iš ketaus – ant jų ir dedame puodą ar keptuvę. Rinkelių arba plokštės kaitrumas priklauso nuo ugnies – ar ji intensyvi ar tik rusena pakuroje. Kodėl meistrystė? Ogi todėl, kad tokioje krosnelėje maistas ruošiamas  tiesiog intuityviai, žiūrint, kad maistas neprisviltų prie puodo dugno, nesudegtų ar nepervirtų…

     

    Išmokti šito galima. Kita vertus, tikriausioje  kiekvienoje moteryje yra tas šeštasis jausmas. Jau nuo senų senovės moterys panašiu principu ruošdavo šeimynai valgius laužuose, krosnyse.  Jei vis dėlto baiminatės, pradėkite nuo mažų kiekių ir po truputį pajusite tą neapsakomą malonumą gaminti tradiciškai. Su krosnele – tai tarsi ritualas.