Ugnis gyvenimui

Gyvenimo su ugnimi būdas

Žyma: laužas

  • Krosnelė be aksesuarų kaip moteris be papuošalų

    Krosnelė be aksesuarų kaip moteris be papuošalų

    Galite prieštarauti, bet krosnelei, židiniui ar krosniai aksesuarai yra būtini taip, kaip moteriai yra reikalingi auskarai, šalikėlis ar kita puošnumo suteikianti detalė.  Skirtumas tik tas, kad be kai kurių krosnelės, židinio ar krosnies reikmenų jos net negalėtų tinkamai veikti. Kita vertus, tą patį galima pasakyti apie moterį – kai kurios iš mūsų neįsivaizduojame dienos be mėgstamų auskarų, žiedo, sagės, šalikėlio ir pan. O jei neįsivaizduojame, vadinasi, ir negalime be jų pilnavertiškai „veikti“, t. y. jaustis.

    MALKINĖ „WIEN“

    Juokas juokais, bet dauguma aksesuarų, kurie skirti židiniui, krosniai ar krosnelei, yra ne tik patrauklūs, interjerą papildantys elementai. Jie dažniausiai atlieka labai aiškias praktiškas funkcijas. Vieni jų skirti įkurti ugniai, kiti – prižiūrėti, treti – ugniakurui parengti. Žemiau pateikiame sąrašą priemonių, kurias, bent dalį iš jų, rekomenduotumėme turėti. Kaip minėjome, šie aksesuarai/reikmenys ne mados reikalas (galbūt išskyrus dumples, kurių šiuolaikinėms krosnelėms ar židiniams nebereikia), bet priemonės, kurios padės prailginti krosnelės ar židinio naudojimo laiką ir leis pilnai mėgautis ugnimi.

    ĮRANKIAI „BALL“
    ĮRANKIAI „BALL“

    Pirmos būtinybės priemonės:

    • žarsteklis ir žnyplės (skirtos kurui paskirstyti, pamaišyti),
    • semtuvėlis ir šepetėlis (reikalingi židiniui valyti),
    • pirštinės (apsaugo rankas naudojant įkaitusius įrankius),
    • kempinėlė ir kitos priemonės židinio ar krosnies durelių stiklui valyti,
    • šepetys kaminui valyti,
    • malkinės, krepšiai, kibirėliai, puodai, dėklai, lentynos (priemonės kurui laikyti),
    • grindų plokštės prie krosnies, židinio ar krosnelės (skirtos apsaugoti grindis ar kilimus nuo žarijų).
    VENTILIATORIUS
    VENTILIATORIUS

    Papildomos priemonės, kurias būtų gerai turėti, bet be kurią galima išsiversti, pvz. pelenų siurblys gali būti pakeistas  rankų darbu ir kibiru, o malkų drėgmę galima išmokti nustatyti ir be specialių prietaisų:

    • ventiliatorius (pastatomas ant krosnelės ar šalia jos ir skirtas šilumai paskirstyti po namus),
    • drėgmės matuoklis (padeda įvertinti malkų drėgnumą, t. y. tinkamumą kūrenimui),
    • pelenų siurblys (pelenams susiurbti/surinkti),
    • dumplės (skirtos įpūsti ugniai židinio arba krosnelės pakuroje).

    Jeigu praleidome kokią nors priemonę, palikite mums komentarą ir mes šį sąrašą papildysime.

  • Arbata prie laužo – dvigubas gydomasis poveikis

    Arbata prie laužo – dvigubas gydomasis poveikis

    Jei skundžiatės įtampa, baime, pablogėjusiu miegu, padidėjusiu jautrumu, jeigu Jums sunku susikaupti ir atsipalaiduoti, panašu, kad Jums tikrai reikėtų poilsio. Geriausia būdas atgauti jėgas ir atrasti dvasios ramybę – tai ištrūkti į gamtą ir pabūti prie laužo… gurkšnojant mums pačios gamtos paruoštas dovanas-vaistus, t. y. gydomųjų žolelių arbatas. Jų rinkimas taip pat prilysta savotiškai meditacijai ir apsivalymui, todėl turėsite trigubą efektą ir naudą.

     Vasaros mėnesiais geriausia rinkti balinio ajero žolę, aviečių vaisius, dirvinį asiūklį,  jonažolę, juodųjų serbentų uogas ir lapus, gyslotį, kmynų vaisius, liepos žiedus, miltinės arkliauogės lapus, raudonąją gudobelę, rugiagėlės žiedus, trikertės žvaginės žolę, trispalvę našlaitę, paprastojo raudonėlio žolę, pelyno žolę, pelkinio pūkelio žolę, plaukuotosios sukatžolės lapus, raudonėlį, skėtinės širdažolės žolę, smiltyninio šlamučio žiedynus, trilapio pupalaiškio lapus, vaistinės medetkos žiedus, vaistinės melisos žolę. Iš jų su stresu geriausiai padeda kovoti ajerai, jonažolė, medetka, melisa.

    Specialų pagiriamąjį žodį reikėtų pasakyti ugniažolei, kuri ir Lietuvoje ir kitose pasaulio šalyse laikoma vertingu augalu, kuris padeda kovoti su vėžiu. Ugniažolė veikia kepenis ir gerina tulžies darbą, jos arbata taip pat pasižymi nuskausminančiu, spazmus malšinančia poveikiu. Vis dėlto žolininkai primena, kad su šiuo augalu, kaip ir su ugnimi, reikia elgtis atsargiai. Ugniažolė gali būti nuodinga, todėl geriau arbatas ir nuovirus patikėkite tiems, kurie išmano juos daryti. Atminkite, kad veiksmingiausios  yra tik šviežiai nuskintų ugniažolių sultys. Priešvėžinį poveikį taip pat turi vasaros mėnesiais renkamas gyslotis.

     

    Tiek vaistažolių lapai, tiek žolės renkamos augalų žydėjimo metu, vaistingųjų augalų žiedai – pačioje žydėjimo pradžioje, todėl reikėtų stebėti ir nepraleisti tinkamiausio meto. Surinkus augalus, juos būtina nedelsiant sudžiovinti. Antraip, jie ims gesti ir visas darbas nueis perniek. Taigi, linkėdami kvapnios vasaros ir šiltos liepos, nuoširdžiai linkime rasti kuo daugiau laiko sau, nepasiduoti skubėjimui, išorės reikalavimams ir tinkamai pailsėti. Beje, prisirinkite vaistažolių daugiau, jog jų užtektų ir rudeniui, ir draugams.

  • Žvakės prasmė Vėlinių dieną

    Žvakės prasmė Vėlinių dieną

    Artėjant Vėlinėms, vis dažniau praeidami ar pravažiuodami pro amžinojo poilsio vietas, matome vis daugiau ir daugiau žvakių liepsnelių. O ar žinote iš kur šis paprotys Vėlinių išvakarėse ir Vėlinių dieną lankyti mirusiųjų artimųjų kapus uždegant ant jų žvakelę? Pasirodo, jog tai visai nesena tradicija, atsiradusi tik XIX a. pabaigoje ir išpopuliarėjusi po II Pasaulinio karo. Šis krikščionybės įtakoje susiformavęs paprotys lemia ir pačios žvakės prasmes Vėlinių dieną, į užmarštį nustumdamas senąsias Vėlinių – visų mirusiųjų dienos tradicijas.

    Pirmiausia, Bažnyčios teigimu, žvakė yra amžinosios šviesos ir vilties simbolis. Uždegdami žvakę mes linkime mirusiajam ramybės, parodome savo tikėjimą ir tuo pačiu išreiškiame viltį susitikti su juo po mirties. Reikalavimo ant kapelių nešti šventintą žvakelę nėra, tačiau dvasininkai primena, kad tokios žvakės uždegimas yra sakralesnis. Žvakės ant kapų yra degamos ne tik per Vėlines, bet ši diena ir yra ypatinga tuo, kad tai daro visa tauta, tad visos kapinės nušvinta nuo gausybės žvakių, kurias uždega kapų aplankyti susirinkusios šeimos, draugai.

    Kiek toliau nuo krikščionybės yra tikėjimas, jog žvakės rodo vėlėms kelią į dangų arba, kad žvakė ant kapo pravers Paskutinio Teismo dieną, kai mirusieji kelsis su kūnu ir siela. Žvakė esą parodys sielai, kurioje vietoje yra jos kūnas. Taip pat tikima, jog žvakė nubrėžia ribą tarp mirusiųjų ir gyvųjų pasaulio, tad neretai į ją buvo žvelgiama ir kaip į priemonę apsisaugoti nuo  piktųjų dvasių.

    Na, o arčiau liaudiško tikėjimo ir Vėlinių ištakų yra maisto palikimas ant kapo tikint, kad prisikėlusiam žmogui reikės pasistiprinti prieš Paskutiniojo Teismo procesą. Šis maisto palikimas veda mus į XVI-XVIII a., kuomet mūsų protėviai Vėlines minėdavo būtent taip. To meto istorikai ir kronikininkai mini tradiciją palikti maisto vėlėms, t.y. į kapines buvo nešama maisto ir net gėrimų, o paskui – puotaujama. Ši tradicija ėmė nykti apie  XIX a. pradžią. Tada pradėta maistą skirtą vėlėms dalinti skurdžiams ir elgetoms.  Na, o pabaigai norisi paminėti, jog Dzūkijoje vis dar gaji tradicija  sėdėti prie bendro laužo šalia kapinių. Labai archajiškas ir bendruomenę apjungiantis paprotys.

  • Ugnies simboliai ir jų prasmės

    Ugnies simboliai ir jų prasmės

    Ugnis – vienas iš keturių pirminių elementų, kuris lygiai toks pats svarbus pasaulio ir žmogaus atsiradimui, jo egzistavimui, kaip ir vanduo, oras bei žemė. Visų šių elementų pavaizdavimui jau nuo senų senovės buvo naudojama viena iš pagrindinių geometrinių figūrų – trikampis. Ugnies ženklas – tai trikampis su viršūne aukštyn, vanduo – trikampis su viršūne nukreipta žemyn, oras – trikampis su viršūne aukštyn, kuri perbraukta brūkšniu, ir žemė – trikampis su viršūne nukreipta žemyn, kuri taip pat perbraukta brūkšniu.

    Ugnis taip pat dažnai buvo vaizduojama ir kaip kryžius. Manoma, kad šis ženklas dar senesnis už trikampį. Kryžiaus – kaip dviejų sukryžiuotų lazdelių – simbolio ištakos slypi ugnies užkūrimo procese, kai jai įkurti reikėjo trinti lazdeles vieną į kitą.  Šiuo atveju kryžius neturi krikščioniškosios prasmės ir simbolizuoja įrankį ugniai išgauti plačiąja prasme – tai yra įrankis ir dieviškajai, ir žemiškajai ugniai įkurti. Taip pat jis žymi ir keturias pasaulio puses, metų laikus ir žmogaus gyvenimo periodus: šiaurė-žiema-naktis-mirtis, rytai-pavasaris-rytas-gimimas, pietūs-vasara-diena-branda, vakarai-ruduo vakaras-senatvė.

     Šiam ciklui pavaizduoti prie lazdelių galų buvo pridėti brūkšneliai arba lenktos „alkūnės“, žyminčios sukimąsi ratu. Taip gimė svastikos ženklas, kuris baltų kultūroje žymi ne tik ugnį, bet ir saulę, Perkūną, jis buvo siejamas su laime, šviesa, gėriu. Šis simbolis randamas ir kitose senosiose tautose  (Indijos, senovės keltų, germanų, indėnų), kur taip pat žymi saulę, derlingumą, valdžią.  Įdomu tai, kad baltai tikėjo, jog šis besisukantis ratu ženklas, žymintis visatos virsmus, kaitą ir darną, padeda kovoti su blogiu.

    Taigi, archajinis svastikos ženklas tai tarsi mažas pasaulio atvaizdas, kalbantis apie pusiausvyrą ir harmoniją.  Nenuostabu, kad tiek daug reiškiančiais kryžiais, svastikomis  buvo puošiami įvairūs mūsų protėvių buities daiktais, drabužiai, papuošalai, ginklai, tautinės juostos, muzikos instrumentai. Šiais ženklais buvo raižomos namų sienos, lubos, koplytstulpiai. Svastikos ženklas etniniuose papuošaluose naudojamas ir šiandien, tad drąsiai jais puoškitės ir populiarinkite  lietuvių istoriją.

  • Atgimimas ir apsivalymas per ugnį

    Atgimimas ir apsivalymas per ugnį

    Jau ne kartą, ypač rašydami apie ugnies reikšmę tradicinėse mūsų šventėse, esame akcentavę ugnies reikšmę ir pagarbą jai namuose dėl to, kad ji saugo, maitina, šildo, gydo. Mažiau atskleidėme, kokias prasmes savyje talpina Amžinoji ugnis, kurią iki krikščionybės atsiradimo Lietuvoje ąžuolų giraitėse kurstė Vaidilutės.  Ši ugnis, kurstoma iš pagarbos dievams, turėjo ir dar vieną reikšmę. Manyta, kad užgesus Amžinajai Ugniai visą tautą gali ištikti nelaimės, nes ugnis buvo tai, kas užtikrindavo nemirtingumą ir atgimimą, amžino gyvenimo ratą.

    Alkas.lt nuotrauka

    Visos šios prasmės atėjo iš tikėjimo, kad Ugnis leidžia sielai įsikūnyti iš naujo, vadinasi, po mirties – atgimti.  Taigi, užgesinta Ugnis reikštų nutrauktą ciklą ir mirtį, o jei tai buvo Amžinoji ugnis – ir visos tautos pražūtį. Tai paaiškina, kodėl mūsų protėviai taip gindavo savo šventyklas ir tai darydavo drąsiai, be baimės būti nukauti. Jie tikėjo, kad kol Amžinoji ugnis rusena, jų kūnui mirui, siela atgims. Tikėta, kad tai nutiks neužilgo, artimiausią pavasarį, balandžio pabaigoje, per Jorės šventę (Jurgines), nes tuomet esą Perkūnas vėl apvaisindavo Žemę ir gimdavo nauja gyvybė.

    Taip pat manyta, kad Ugnis, kuri buvo traktuojama ir kaip Žemės Motinos širdis, turi apvalymo galią. Štai kodėl mirusieji buvo deginami. Ugniai padedant jų sielos būdavo apvalomos ir naujus savo gyvenimus pradėdavo jau būdamos geresnėmis.  Tai leidžia suprasti, kodėl Ugnyje buvo deginami nusikaltėliai, nedorėliai, šmeižikai. Į sudeginimą visai nebuvo žiūrima, kaip į bausmę, atvirkščiai, kaip į progą  apsivalyti ir grįžti į doros kelią. Mirtis buvo suvokiama kaip trumpas gyvenimo nutraukimas, į kurį grįžtama per Ugnį.

    Turistas.lt nuotrauka

    Šiais laikais niekas Amžinosios ugnies laužų nebekūrena, bet vis dar tebėra gaji nuolatos degančios ugnies tradicija. Šiuolaikinė Amžinoji ugnis, kuri jau bėra specialus degiklis, kuriame dega atitekančios dujos (propanas ar gamtinės dujos), naudojama atminimo memorialuose ir simbolizuoja žuvusių karių atminimą ar kokį kitą reikšmingą valstybei ar tautai įvykį. Savotišku Amžinos ugnies variantu yra Olimpinė ugnis, kuri dega visos olimpiados metu, bet ji jau turi kiek kitokias prasmes – ji simbolizuoja kilnius siekius, taiką, draugystę, vienybę.

    Parengta pagal straipsnį „Apie Ugnies reikšmę atgimimui“.

  • Receptas ant laužo – persikai karamelėje

    Receptas ant laužo – persikai karamelėje

    Gaminimas ant laužo visada džiugina keliais aspektais. Maistas pagamintas gamtoje visuomet skanesnis, malkas išnaudojame dvigubai efektyviau, vadinasi, ir draugiškiau gamtai (ir šildomės, ir gaminame vienu metu) ir dar šalia viso to suburiame draugus arba šeimą pasibuvimui kartu. Ilgai sukome galvas, kokį receptą pasiūlyti šį kartą. Šašlykai, rūkytos dešrelės, sriubos – tai, kas išbandyta kiekvieno ir ne taip jau sudėtinga pagaminti, tereikia tinkamų įrankių (iešmų, grotelių, puodo) ir gerų prieskonių. Kita vertus, pripratusiems prie gaminimo namuose ir modernių orkaičių  ir nesvylančių keptuvių – tai gali pasirodyti tam tikru iššūkiu.

    Kadangi mūsų bendruomenė paremta sveiko, ekologiško gyvenimo būdo propagavimu, pagalvojome, kad visai tiktų, jei receptas būtų vegetariškas. Džiugi žinia ta, kad beveik visus vegetariškus patiekalus, kuriuos gaminame namie, galima pasigaminti ir ant laužo. Patarimas, jei turite mėgstamų daržovių ar vaisių, o jie nei pasmeigiami, nei išsilaiko ant grotelių – naudokite maistinę foliją.

    Taigi, nusprendėme atiduoti duoklę saldumynams. Juos tikrai saugu valgyti gamtoje, nes nereikia baimintis dėl apsinuodijimo. „Persikai karamelėje“, taip skamba mūsų šios vasaros receptas. Tik įsivaizduokite, kaip pakvips Jūsų kiemas arba miškas, pieva gaminant šį desertą! O jį paruošti labai paprasta. Pasiimkite į žygį kelis persikus, truputį karamelės ir pekano riešutų, kuriais papuošite ir pagardinsite desertą. Be to, pekano riešutai labai sveiki, juose yra kalcio, geležies, magnio, fosforo, kalio, vitamino A, vitamino E ir cinko.

    Perpjautus pusiau persikus guldome apatine dalimi į karamele išteptą (jeigu pamiršote arba neturite – galima pakeisti ruduoju cukrumi) ir pekano riešutais nubertą foliją, palikdami tiek folijos, jog galėtume sandariai suvynioti. Tuomet, dedame į žarijas ir kepame apie 20-25 minutes. Po pusvalandžio ištraukiame ir patiekiame kiek pravėsusį, bet vis dar šiltą desertą. Jeigu karamelė skamba per saldžiai, galite pabarstyti arba pagardinti persikus cinamonu. O jei norisi tiesiog dūmais kvepiančio apskrudusio persiko – irgi yra išeitis.. Tiesiog uždėkite ant grotelių ir ragaukite, kai persikas jau bus apkepęs. Taigi, sveiko, švelnaus ir gardaus deserto!

  • Ugnis Užgavėnių ir Pelenų dienos tradicijose

    Ugnis Užgavėnių ir Pelenų dienos tradicijose

    Kovo 1 d. minėsime paskutinę žiemos šventę – Užgavėnes.  Užgavėnės, anksčiau Lietuvoje vadintos Ragučio švente, skirtos pavasariui prisišaukti. Kadaise buvęs išskirtinai pagoniškas, šiandien Užgavėnių paprotys tvirtai siejamas  ir su krikščionybe, t. y.  iš karto po Užgavėnių prasideda rimties ir pasninkavimo metas – Gavėnia, trunkanti iki pat Velykų. Tiesa, Užgavėnės yra švenčiamos ne tik Lietuvoje, tad dairysimės ne tik  po savo, bet ir kitų šalių kiemus.

    Nuotrauka E. Ovčarenko

     Pagrindinis šventės elementas – vaikštinėjimas po kaimą persirengus ir prisidengus mitines būtybes, gyvulius, paukščius ar „žydus“, „čigonus“ vaizduojančiomis kaukėmis (žiemos demonų įvaizdis) būdingas daugumai Europos šalių – Vokietijai, Rusijai, Čekijai, Jungtinei Karalystei (čia garsios blynų lenktynės). Tuo tarpu Lašininio ir Kanapinio kova bei su ugnies tradicija susijęs Morės deginimas yra retesnis.  Ji, simbolizuojanti vaisingumo dievybę,  ant laužo buvo deginama įsivaizduojant, kad taip bus sunaikinamas joje glūdintis blogis (ir žiema).

    Nuotrauka E. Lukošiaus

    Kita vertus, tikėta, kad Morė atgimsta ir kad pelenai, likę po iškamšos sudeginimo, jau yra teigiami, „apvalyti ugnies“, tad jais būdavo barstomi laukai, manant, kad tuomet bus derlingesnė žemė. Įdomu tai, kad sekančią dieną, vadinamą Pelenų diena, tradicijos ir toliau būdavo susijusios su ugnimi, tik tais pagoniškais laikais būdavo garbinama jau kita dievybė – Gabija ir atliekami ritualai prie namų židinio, kuriais buvo siekiama apsaugoti namus nuo gaisrų. 

    Nuotrauka lrytas.lt

    Kaip ir dauguma kalendorinių švenčių, Užgavėnės turi ne tik apeigas, bet ir maisto papročius.  Kažkada pagrindiniu patiekalu Lietuvoje buvo riebus šiupinys, na, o šiandien šios šventės dauguma Europos šalių neįsivaizduoja be blynų  (rečiau – pyragų). Beje, jei varysite lauk žiemą pagal lietuviškas tradicijas, nepamirškite dar dviejų svarbių dalykų – Užgavėnių dieną nevalia dirbti, nes galima prisišaukti bėdą, ir tai yra paskutinė diena, kai galima iš peties prisivalgyti, prieš Gavėnią.

    Žiema žiema šliūkšt iš kiema!

  • Kaip teisingai užkurti laužą?

    Kaip teisingai užkurti laužą?

    Rugpjūtis – nors jau ir kvepiantis rudeniu, vis dar yra vasaros mėnuo ir kuo puikiausiai gali būti išnaudojamas ilgesnėms atostogoms užjūriuose arba trumpiems, bet prasmingiems susitikimams su draugais ar giminaičiais savaitgaliais. Kai dar lepina šiluma, pripažinkite, nesinori nei pačiam kviestis svečių į namus, nei pačiam tokiu svečiu būti. Rugpjūčio vakarai dar tokie, kai galima laiką leisti gamtoje, lauke – su palapinėmis ir laužu. Blogiausiu atveju, bent jau kieme arba terasoje.

    Laužas – tai centrinė bet kokio turistinio žygio ašis. Laužas reikalingas ne tik maistui pasigaminti, patiems sušilti ir visokio plauko mašalams, vabalams atbaidyti. Prisiminkite, kaip gera po dienos ėjimo ar važiavimo tiesiog susiburti visiems draugėj ir laužo šviesoje, liepsnų jaukume dalintis įspūdžiais, patyrimais. O ar atkreipėte dėmesį, kad ilgiausiai užsivakaroja sėdintieji prie laužo? Tikriausiai ne tik todėl, kad jis šildo, o kad, pajutus sunkiai žodžiais nusakomą susiliejimą su ugnimi, norisi taip amžinybių amžinybę sėdėti.

     Bet kaip užsikurti tą kasdienybę ir rūpesčius verčiantį pamiršti stebuklą ir taip, kad nereikėtų naudoti jokių cheminių skysčių ir kad įsidegtų ir liepsnotų ilgai?  O dar viena opi problema, kuri dažnai kankina stovyklautojus – kurioje vietoje apskritai tą laužą teisingiausia įrengti?

     

     Pirma ir pati svarbiausia taisyklė, jog laužą reikia kurti kuo atviresnėje vietoje – kuo toliau nuo medžių, šakų, palapinių ir ant žemės. Jokiu būdu negalima kurti laužto ant degių durpių.  Būtų gerai, jei laužą dėl viso pikto apdėtumėte akmenimis – jie saugo nuo žarijų ir krentančių malkų.   Prieš dėdami malkas, įvertinkite jų būklę. Geriausia, jei jos sausos, bet jei nepasisekė, išduosime mažą paslaptį – perskelkite jas pusiau, tikrai degs efektyviau.  Pasirūpinus malkomis, metas nuspręsti, kokio laužo norite. Jei reikia daugiau šilumos ir stiprios  ugnies – dėkite malkas kryžiuodami, o jei norite, kad degtų ilgiau – tuomet lygiagrečiai.

     Kai laužavietė įrengta ir malkos sudėtos, pats laikas dairytis, kuo įkursime laužą. Tam tinka įvairus smulkus kuras – jei neturite popieriaus, kuo puikiausiai tiks beržo tošis, kurią galite nulupti nuo medžio, sausi lapai ar augalai, mažos, bet irgi sausos šakelės (šlapios tiesiog nedegs). Atminkite, šį smulkųjį kurą dedame ne ant malkų viršaus, o po jomis ir tarp jų. Na, o dabar belieka tikėtis, jog pasiėmėte degtukų arba žiebtuvėlį.