Ugnis gyvenimui

Gyvenimo su ugnimi būdas

Žyma: šventės

  • Žiemos saulėgrįžos simbolika: devyniaragis elnias ir blukis

    Žiemos saulėgrįžos simbolika: devyniaragis elnias ir blukis

    Šiomis dienomis minime žiemos saulėgrįža – metų laikotarpį kuomet Saulė pasiekia minimalų aukštį zenite. Tai trumpiausios dienos ir ilgiausios nakties metuose laikotarpis, bet nuo šios akimirkos dienos jau pradeda ilgėti, todėl sakoma, kad saulė sugrįžta. Daugelyje kultūrų šis saulės sugrįžimas, reiškiantis  naujus virsmus ir naujo gyvenimo pradžią, yra pažymimas įvairiomis šventėmis bei apeigomis. Ne išimtis – mūsų tauta, kurioje žiemos saulėgrįža nuo seno buvo žinoma kaip Elnio devyniaragio šventė.

    baltusalele.lt nuotr.

    Etnologai teigia, kad pirmieji žmonės, įsikūrę Lietuvoje, atėjo paskui elnių bandas. Taigi, elnias ir jo įvaizdis – iš tolimų laikų atkeliavęs simbolis, kuris ilgą laiką buvo gyvas lietuvių liaudies dainose. Jose minima, kad elnias devyniaragis vasarą eina žemai, todėl trumpa naktis, o žiemą jis eina aukštai, todėl naktis – ilga. Baltų tautosakoje šis elnias – mėnulis, o devynios jo ragų šakos – devynios paros nuo priešpilnio iki pilnaties. Tikėta, kad elnias išbėga per žiemos saulėgrįžą ir sugrįžta per Kalėdas, nešdamas naujai gimusią saulę ant savo ragų.

    Alkas.lt, J.Vaiškūno nuotr.

    Kūčių vakarienė – žiemos saulėgrįžos kulminacija. Elnias ant savo devynių ragų mums per žiemos saulėgrįžą atneša džiaugsmą, naują gyvenimą, o kartu pažymi ir naują laiko ciklą.  Visi papročiai ir apeigos atliekamos per šią šventę turi labai gilią prasmę – jie padeda žmogui susitelkti būsimiems darbams. Manyta, kad Kūčių naktį laikas ir erdvė praranda įprastus metmenis, todėl ji palanki burtams atlikti. Reikšmingą vaidmenį senovėje atlikdavo grūdai, jais namų šeimininkė apiberdavo namiškius, o šeimininkas pabarstydavo trobos kampuose ir prie židinio.

    Juris Presņikovs nuotr.

    Kiti šaltiniai liudija, kad anksčiau buvo gaji blukio (rąstigalio, trinkos, kaladės ar kelmo) tempimo ir deginimo šventė. Blukis būdavo velkamas taip vadinamų blukvilkių iš sodybos į sodybą ir esą taip surinkdavo blogį. Sakoma, kad tai būdavo smagi tradicija, lydima dainų ir šokių. Blukis galiausiai būdavo  sudeginamas ant laužo idant sudegtų senieji metai ir visos su jais susijusios blogybės. Taigi, jeigu ieškote naujų originalių būdų paminėti žiemos saulėgrįžą, pažymėkite ją blukio vilkimo ir sudeginimo ceremonija.

  • Ugnis Velykų tradicijose

    Ugnis Velykų tradicijose

    Kaip ir dauguma kalendorinių švenčių, taip ir Velykos, neįsivaizduojamos be sakralinę reikšmę turinčių ugnies tradicijų. Labiausiai jos atsiskleidžia per Didįjį šeštadienį. Tądien, apie pietus, bažnyčios šventoriuje iš senų kryžių ir medinių dievukų kuriamas šventas laužas. Anksčiau būta papročio jį užkurti trinant sausas skalas arba titnagu gauta ugnimi (kaip iki krikščionybės). Taigi, pašventinus laužo ugnį, jos liepsna kunigas uždega Velykų žvakę. Šią žvakę įnešus į bažnyčią, pamaldų dalyviai nuo velykinės žvakės užsidega savo žvakes. Nuo jos uždegamos ir žvakės ant altoriaus.  Taip yra išlikę iki šių laikų, o kaip būdavo anksčiau?

    Martyno Ambrazo nuotrauka

    Anksčiau žmonės (dažniausiai jaunimas ir vaikai) „pasiimdavo“  šventą ugnį ir nešdavosi namo, uždegę nuo šventoriaus laužo budę. Budė – tai ant beržo kelmo auganti pintis, kurią nusiskynus mirkydavo pelenų šarme ir gerai išdžiovindavo. Tada kampe pradurdavo skylę ir įverdavo vielos pasaitėlį. Uždegę budę vaikai bėgdavo namo ją sukdami rankoje.  Tas žėravimas, „ugnies ratai“ pabirę į visas puses nuo bažnyčios sukurdavo neįtikėtiną reginį!

    Taip pat būdavo tradicija nešti ir gyvą ugnį. Dažniausiai tai darydavo indelyje arba skardinėje su skylutėmis. Į juos pridėdavo degančių anglių arba nuodėgulių, rečiau – durpių.  Jei namai būdavo toliau, ugnį tekdavo nešti simboliškai — į skarelę suvyniojus anglių ir pašventinus degtukus. Tiesa, kurį laiką kunigai buvo atsisakę juos šventinti, nes  vyrai mėgdavo jais prisidegti pypkes, tačiau antrojoje mūsų amžiaus pusėje ši tradicija į bažnyčias sugrįžo.

    Įdomu tai, kad šventintas vanduo paprastai buvo šeimininko, o ugnis  šeimininkės globoje. Todėl būtent ji laukdavo pareinančiųjų. Ji jau būdavo paruošusi namų krosnį naujai ugniai: senoji – užgesinta, o krosnis iššluota ir naujai pakrauta. Sakoma, kad nauja ugnimi pirmiausia kurdavo pirtį, o tik tada likusius degančios kempinės gabaliukus sumesdavo į krosnį.  Štai ant šios šventintos ugnies šeimininkė imdavosi virti kiaušinius, ruošti velykines vaišes.

    Taip pat šią ugnį tą pačią dieną apnešdavo aplink visus trobesius ir laukus. Manyta, kad tai apsaugos nuo žaibo, nelaimių, atneš geresnį derlių, jog šeimos židinį bus saugus, o namams tai užtikrins palaimą ir tikėjimą. Na, ir galiausiai vakare šventos ugnies žarijos būdavo apžertos pelenais krosnies pakraštyje, jog jomis įkurtų krosnį Velykų rytą.

    Anksčiau tikėtasi, kad gera šeimininkė šventintą ugnį išlaikys iki kitų Velykų, ir didelė negarbė buvo tai, kurios ugnis židinyje užgesdavo. Palaipsniui šis laiko tarpas trumpėjo: velykinę ugnį stengdavosi išlaikyti neužgesusią iki Sekminių, dar vėliau bent iki Velykų pirmos dienos ryto. Viltasi, kad tai visus metus apsaugos namus nuo ugnies ir gaisro. Beje, nuo šios nelaimės buvo ginamasi ir dar kitu papročiu – Velykų dieną ugnis buvo griežtai neskolinama.

  • Kodėl Kalėdų eglutes puošiame lemputėmis?

    Kodėl Kalėdų eglutes puošiame lemputėmis?

    Kiekvieną kartą artėjant šventėms iškyla rūpestis, kaip papuošti Kalėdų eglutę. Atrodo, jog spintose saugomose dėžutėse apstu žaisliukų ir girliandų nuo praėjusių metų, tačiau prekybos centrai ir turgūs nori nenori vilioja įvairiomis naujomis formomis, spalvomis, madingais sprendimais. Neretai dilema kyla ir kokį eglutės puošimo stilių pasirinkti – labiau tradicinį ar šiuolaikinį, subtilų ar ekstravagantišką. Mūsų pasirinkimas neretai priklauso ne tik nuo mūsų asmeninio skonio, bet ir šalies papročių, simbolikos ir mitų.

     

    Sprendimus lengviau priimti, kai žinome vienų ar kitų dalykų kilmę ir reikšmę. Pavyzdžiui, ar žinojote, kad pirmosios Kalėdų eglutės atsirado Vokietijoje XVI a. ir pirmieji eglutės papuošimai buvo ne kas kita, o žvakutės. Tiesą sakant, iki dabar nėra sutariama, kodėl būtent  jos deginamos ant eglučių. Vieni teigia, kad tai bažnytinės simbolikos įtaka, tačiau visi žinome ir tai, kokia ugnis buvo svarbi žmonijos raidai ir kad ji visų tautų, tarp jų ir lietuvių, pagoniškuose papročiuose dažniausiai reikšdavo augimą, vaisingumą ir gyvenimą.

    Taigi, žvakutės buvo pirmieji eglutės papuošimas. Tik vėliau, išpopuliarėjus Kalėdų eglutei kitose Europos šalyse, jos imtos papildomai puošti sausainiais, saldainiais ir vaisiais,  o turtingesnėse šeimose ir  įvairiais prašmatnesniais žaislais. Visi pirmieji papuošimai (lėlės, angelai, žvaigždės, paukščiai, gėlės, varpeliai, snaigės) tiek paprastesni, tiek įmantresni buvo rankų darbo.

     

    Tradicija puošti eglutes šviečiančiais elementais išliko iki šių dienų, tik žvakes, atsiradus elektrai, pakeitė lemputės. Nepaisant ilgamečių papročių, jos labai greitai prigijo, nes buvo kur kas saugesnės. Anksčiau žvakutes ant eglutes uždegdavo trumpam ir nepalikdavo be priežiūros, tuo tarpu lemputes buvo galima palikti šviesti ir visą parą. Iš tiesų, yra ir dar viena priežastis, kodėl žvakutes ant eglutės uždegdavo tik trumpam. Tais laikais žvakės kainavo didelius pinigus (kai kurios šeimos joms taupydavo metus), tad kasdienoje varguoliai pasišviesdavo tik blankia aliejinių žvakių arba  dervos ir deguto mišinio šviesa.  Taigi, anuomet  vaikams ir suaugusiems eglutė su žvakutėmis reiškė daug daugiau nei galime įsivaizduoti.

    Viena vertus, galvojant apie tradicijas, apmaudoka, kad buvo atsisakyta eglutes puošti tikromis žvakėmis, tačiau tai, kad vienokia ar kitokia forma jos išliko – džiugina. Tai byloja apie tai, kad ugnies, kaip šviesos, šilumos, vilties, o kartu ir saugumo, sotumo ir vaisingumo simbolis, ir šiandien tebėra gyvas ir reikšmingas.

     

    Taigi, kaip puošite Kalėdų eglutę Jūs? Mes tikriausiai ieškosime aukso viduriuko ir pabandysime suderinti tradicijas su modernumu. Vis dėlto, nėra nieko jaukesnio už rankų darbo žaisliukus iš šiaudų, medžio, popieriaus, vaško, numegztus ar nunertus iš siūlų. O kur smaguma niekam nematant raškyti nuo eglės pačių išsikeptus imbierinius sausainius ar saldainius… Papuošime eglę ir lemputėmis, tačiau nepamiršime ir tikrų žvakių. Advento laikotarpiu tradiciškai pinamas vainikas su keturiomis žvakėmis. Vainikas simbolizuoja Kalėdų eglutę, o žvakės – keturias Advento savaites: pranašų, Betliejaus, piemenėlių ir angelų. Taigi, kas sekmadienį uždegsime po žvakę ir būtinai – atėjus Kūčių vakarienei bei išaušus Kalėdų rytui.