Ugnis gyvenimui

Gyvenimo su ugnimi būdas

Žyma: ugnies interpretacijos

  • Sergėtojos nuo gaisrų Šv. Agotos diena (Duonos diena)

    Sergėtojos nuo gaisrų Šv. Agotos diena (Duonos diena)

    Šiandien minime ypatingą šventę. Jau nuo seno vasario 5 dieną mes, lietuviai, garbindavome ugnies  deivę Gabiją ir  tuo pačiu svarbiausią kasdienį patiekalą ant mūsų stalo – duoną. Vėliau, atėjus krikščionybei, ši šventė buvo sutapatinta ir pavadinta Šv. Agotos diena, nes šioji buvo sudeginta ant laužo ir nuo tol laikoma sergėtoja nuo gaisrų.  Nesvarbu, kokio tikėjimo esate, bet jei domitės lietuviškomis tradicijomis, prisiminkime kartu šią apeigomis turtingą dieną ir kaip gi ugnis susijusi su duona.

     

    Taigi šią dieną buvo garbinami net trys dievai: minėtoji Gabija, Žemyna (žemės, duodančios vaisius, ir viso, kas gyva, deivė, suteikianti žemei vaisingumą) ir Žemėpatis (žemės, derliaus ir ūkio ir namų dievas). Svarbiausia apeiga buvo duonos kepimas ir jos šventinimas. Tikėta, kad pašventinta duona galėjo pagelbėti kilus gaisrui, taip pat apsaugoti nuo akių ligų, išgydyti žaizdas ar net atkerėti blogos akies nužiūrėtus žmones bei gyvulius.

     

    Nežinia, kiek iš tiesų tai pasiteisindavo ir ar tikrai gaisras būdavo numalšinamas, bet jam kilus, ši šventinta duona būdavo metama į ugnį manant, kad ugnis pasitrauks ir nesudegins namų. Taip pat norint apsisaugoti nuo gaisrų duonelė būdavo paslepiama kertiniuose namų taškuose, t. y. palubėje ir pamatuose. Kadangi senovėje visi turėjo atviras krosnis, viliantis, kad tai neleis ugniai išplisti, duonos gabaliukas buvo padedamas ir ant pačios krosnies.

     

    Kad ir kokios gražios būtų šios tradicijos, vis dėlto reikėtų vadovautis realia situacija. Jeigu pašventinta duonelę laikysite kur nors užkištą namuose, manome, kad tai tikrai nepakenks ir tik pridės savotiško unikalumo. Bet kilus tikram gaisrui, vis dėlto rekomenduotume nepasikliauti vien tik šventinta duonele ir nelaukti, ar ji suveiks. Kiekviena minutė gaisro metu yra gyvybiškai svarbi. Jeigu matote, kad patys neužgesinsite, kvieskite gaisrinę!

  • Ugnis margučių raštuose

    Ugnis margučių raštuose

    Artėjant didžiausiai pavasario šventei – Velykoms, pažvelkime, kaip ugnis yra atvaizduojama margučio raštuose. Juk margučiai yra ne tik pagrindinis velykinio stalo akcentas, bet ir pilnas prasmių Velykų simbolis. Kiaušinis visada buvo labai svarbus žmogaus gyvenime. Jis ir gelbėdavo žmogų nuo bado, ir buvo pavasario bei gyvybės simbolis nuo pačių seniausių laikų. Kada tiksliai atsirado paprotys marginti kiaušinius nėra žinoma, bet tai nutiko dar gerokai prieš krikščionybę ir buvo praktikuojamas ne tik mūsų protėvių, bet ir kitų pasaulio tautų.

    Yra žinoma, kad pirmieji margučiai visada būdavo dažomi ugnies ir kraujo spalva, kuri simbolizuodavo auką. Kitas su ugnimi susijęs simbolis – saulė, kuri buvo perteikiama per 1) apskritimą, skritulį su spinduliais arba be jų, 2) svastiką, kuri yra besisukančios, dangumi keliaujančios saulės simbolis ir 3) šešiakampę žvaigždę, kuri taip pat yra saulės simbolis, nurodantis pasaulio sandarą. Ilgainiui atsirado daugiau raštų ir simbolių (paukščių pėdutės, gyvūnai, geometrinės figūros), kuriais senoliai perteikdavo savo archajišką pasaulio suvokimą.

    Margučius galima marginti naudojant dviejų rūšių techniką: vašką ir skutinėjimą. Naudojami gali būti tiek natūralūs, tiek cheminiai dažai. Vis dėlto, visais laikais marginimas natūraliais augaliniais dažais, kuriuos dovanoja pati gamta – yra sveikiausias būdas. Šiltoms, ugnies spalvoms išgauti galima naudoti svogūnų lukštus, skroblo žievę ar jaunus beržo lapelius (gelsvai žaliai spalvai) arba ramunėles ar alksnio žirginius (geltonai spalvai). Tiesa, geltonai spalvai išgauti  reikia nemažai ramunėlių, beveik visos dėžutės, bet rezultatas to vertas.

    Daugiau apie ugnies simboliką ir papročius švenčiant Velykas rasite mūsų ankstesniame straipsnyje „Ugnis Velykų tradicijose”.  Na, o į margučių dažymą, marginimą įtraukite ir draugus, ir šeimos narius, ir kaimynus. Anksčiau kiekvienas kaimas turėjo savo geriausią margučių margintoją, tad mes linkime tokia tapti. Linksmų, pavasariškai gyvybingų, vilties kupinų Velykų ir kūrybingo marginimo bei tvirtų margučių Jums linki visa „Ugnis gyvenimui” komanda.

  • Ugnies daugiaprasmiškumas poezijoje

    Ugnies daugiaprasmiškumas poezijoje

    Poezija – dar viena sritis, kurioje atsiskleidžia ugnies simbolika ir jos daugiaprasmiškumas. Įdomu tai, kad šioms prasmėms išliekant tokiomis pačiomis, keičiasi išraiškos forma. Literatūros kritikai teigia, jog iš pradžių ugnis literatūroje buvo suvokiama abstrakčiau, tuo tarpu šiuolaikinėje literatūroje ji konkretėja iki labai aiškių ir apčiuopiamų objektų, pavyzdžiui, vietoj ugnies naudojamas židinio, laužo, deglo, degtukų, liepsnų, žvakės (J. Vaičiūnaitė : „Atkasėm koklio žalsvumą / ir žvakės ugnį, / kurią gobsim nuo vėjo delnais“) simbolis. Pastarieji kaip daiktai taip pat turi savo prasmių, tad galiausiai ugnis susimaišiusi su ją simbolizuojančiais objektais atitolsta nuo savo fizinio pavidalo.

    J. Marcinkevičius: „Jau taip tylu, kaip iš kapų parėjus, / kai atodūsiais
    įpučiama ugnis / kalbėti ima. Klausom ir suprantam“;
    „tegu sakau tegu / ne mano manyje / rugelis po dalgiu / ugnis akmenyje“.

    Jeigu pabandytumėme apibendrinti, ugnies simbolis dažniausiai yra naudojamas jausmas, emocijoms arba tam tikram veiksmui perteikti. Daugiau mažiau įprasta, kad jausmo ugningumas žymi asmens veržlumą (S.Nėris: „Aš myliu gyvenimą jauną, ugningą,/ kaip myli pavasarį lauko gėlė“), aistrą, jei kalbame apie stichijas – jų gaivališkumą, pirmapradiškumą. Tradiciška, bet vis dar  populiaru poezijoje naudoti ugnį kaip romantikos simbolį (J. Vaičiūnaitė : „nes glamonė dabar tik laukiniai aistros liežuviai, / tik šiurpi palaiminga gėla, beprotybės karštis,/ ir vis auga tamsoj ta ugnis“). Vakarienė žvakių šviesoje ar ugningos liepsnelės mylimosios akyse – tai sentimentalių jausmų ženklai, kurie skaitytojo gal ir nestebina originalumu, bet jam yra labai aiškiai suprantami.

     

    M. Martinaitis: „Ugnį glostysiu – dar šiltą, / pro langus žiūrėsiu: / kur ta mano – paskutinė /saulelė raudona?“.

    Ugnis poezijoje taip pat naudojama  ap(si)valymui, apsaugai, pakilumui, energingumui (V. Mačernis: „Dangus toks mėlynas, krūtinėj jausmas tyras. /  O akyse – ugnis, o lūpose – daina!“; „O aš einu vėl žemės ilgesy / Regėjimų liepsna liepsnot“), intymumui, jaukumui, sakralumui perteikti, neigiamų jėgų neutralizavimui, taip pat laikinumui, mirčiai, skausmui išreikšti, ypač, kai tekste susitinka ugnis ir vanduo.  Kita vertus, ugnis tai ir gyvenimo, amžinybės, namų simbolio, šeimos, džiaugsmo, kūrybos simbolis. Ugnis taip pat gali asocijuotis su šviesa, spalva, ji glaudžiai susijusi mitologija ir visai kitais objektais, kurie  metaforiškai siejasi su ugnimi savo spalva, forma, karščiu, pavyzdžiui, tai gali būti raudona rožė, boružė, žaizdos, kraujas.

     

    J. Aistis:  Ir tu, atstumtas Dievo ir žmonių,  / Išplėši iš nakties nasrų gyvybės ugnį, /
    Ją neši džiaugsmo liūdesiu švelniu, / Kol atsivers po kojų amžina bedugnė“.

    Sunku pasakyti, kiek autorių ugnies simbolį naudojo ar tebenaudoja kaip vyraujantį leitmotyvą kūryboje. Lietuvių literatūros tyrinėtojai teigia, kad labiausiai „dega“ Leonardas Gutauskas, Kazys Bradūnas, Antanas Kalonavičius, Aidas Marčėnas, Onė Baliukonė, Justinas Marcinkevičius, kurio viena iš knygų pavadinta „Prie rugių ir prie ugnies“ (1992 m.). Vis dėlto pastebima, kad ugnies simbolis naudojamas vis rečiau ir kritikų teigimu, tai byloja apie mūsų dienų nuskurdusią pasaulėjautą. Nutolimas nuo stichijos, nuo pirminių elementų – tai tarsi atitrūkimas nuo savo šaknų, mūsų pačių.

    K. Bradūnas: „Aš gyvenau tarpe ugnies ir vėjo, / Ir man nebuvo jokia staigmena  /
    Klausytis, ką liepsna kalbėjo / Nuogai vidurnaktyje nusirengdama“.

     

  • Ugnis Užgavėnių ir Pelenų dienos tradicijose

    Ugnis Užgavėnių ir Pelenų dienos tradicijose

    Kovo 1 d. minėsime paskutinę žiemos šventę – Užgavėnes.  Užgavėnės, anksčiau Lietuvoje vadintos Ragučio švente, skirtos pavasariui prisišaukti. Kadaise buvęs išskirtinai pagoniškas, šiandien Užgavėnių paprotys tvirtai siejamas  ir su krikščionybe, t. y.  iš karto po Užgavėnių prasideda rimties ir pasninkavimo metas – Gavėnia, trunkanti iki pat Velykų. Tiesa, Užgavėnės yra švenčiamos ne tik Lietuvoje, tad dairysimės ne tik  po savo, bet ir kitų šalių kiemus.

    Nuotrauka E. Ovčarenko

     Pagrindinis šventės elementas – vaikštinėjimas po kaimą persirengus ir prisidengus mitines būtybes, gyvulius, paukščius ar „žydus“, „čigonus“ vaizduojančiomis kaukėmis (žiemos demonų įvaizdis) būdingas daugumai Europos šalių – Vokietijai, Rusijai, Čekijai, Jungtinei Karalystei (čia garsios blynų lenktynės). Tuo tarpu Lašininio ir Kanapinio kova bei su ugnies tradicija susijęs Morės deginimas yra retesnis.  Ji, simbolizuojanti vaisingumo dievybę,  ant laužo buvo deginama įsivaizduojant, kad taip bus sunaikinamas joje glūdintis blogis (ir žiema).

    Nuotrauka E. Lukošiaus

    Kita vertus, tikėta, kad Morė atgimsta ir kad pelenai, likę po iškamšos sudeginimo, jau yra teigiami, „apvalyti ugnies“, tad jais būdavo barstomi laukai, manant, kad tuomet bus derlingesnė žemė. Įdomu tai, kad sekančią dieną, vadinamą Pelenų diena, tradicijos ir toliau būdavo susijusios su ugnimi, tik tais pagoniškais laikais būdavo garbinama jau kita dievybė – Gabija ir atliekami ritualai prie namų židinio, kuriais buvo siekiama apsaugoti namus nuo gaisrų. 

    Nuotrauka lrytas.lt

    Kaip ir dauguma kalendorinių švenčių, Užgavėnės turi ne tik apeigas, bet ir maisto papročius.  Kažkada pagrindiniu patiekalu Lietuvoje buvo riebus šiupinys, na, o šiandien šios šventės dauguma Europos šalių neįsivaizduoja be blynų  (rečiau – pyragų). Beje, jei varysite lauk žiemą pagal lietuviškas tradicijas, nepamirškite dar dviejų svarbių dalykų – Užgavėnių dieną nevalia dirbti, nes galima prisišaukti bėdą, ir tai yra paskutinė diena, kai galima iš peties prisivalgyti, prieš Gavėnią.

    Žiema žiema šliūkšt iš kiema!

  • Ugnies interpretacija tapyboje

    Ugnies interpretacija tapyboje

    Užsikūrus židinį ir stebint ugnį ne kartą kilo mintis pasidomėti, kaip ugnis vaizduojama tapyboje. Peržiūrėjome daugybę įvairiausių menininkų, žymesnių ir dar tik pradedančių, darbų ir galime pasidalinti pirmaisiais įspūdžiais. Pirmiausia pastebėjome, jog galime skirti keturias grupes menininkų. Vieni ugnį vaizduoja abstrakčiai, pasitelkdami tik ugnies spalvą ir kartais formą, kiti – realistiškai, dar kiti ugnį personifikuoja. Dar viena dalis menininkų ugnį vaizduoja per žmones ir gyvūnus (iš tiesų egzistuojančius arba mitologinius), kurie savo savybėmis yra vienaip ar kitaip susiję su ugnimi.  

     

    Kalbėti apie meną  visuomet šiek tiek pavojinga, nes kiekvieno grožio ir estetikos suvokimas yra individualus. Bet vis dėlto, peržvelgus galybę darbų, kuriose „dega” ugnis, didžiausią įspūdį palieka abstrakcijos. Realistiniai darbai, kuriuose dažniausiai atvaizduojamas degantis miškas, degantis miestas, ugnikalnių įsiveržimas paprastai yra niūrūs ir nepatrauklūs. Tokį darbą ne kiekvienas norėtų turėti pasikabinęs ant sienos, o štai abstrakcijose ugnis dažniau vaizduojama ne taip grėsmingai ir paliekama erdvės interpretacijoms.

     

    Iš vaizduojamų gyvūnų dažniausiai ugnies liepsnų būna apsuptas sfinksas, žirgas, gaidys, drakonas. Kalbant apie žmones, ugniai artimiausia yra moteris. Jei paveikslas realistinis  ir su aliuzija į viduramžius, tai jame dažnai galime pamatyti ant laužo deginamas raganas. Jei paveikslas modernesnis, ugnis perteikiama per moters, įkūnijančios aistrą, vaizdą arba pasitelkiamas melancholiškas moters prie židinio motyvas.

     

    Atskirai reikėtų paminėti, kad paveiksluose ugnis turi daug daugiau spalvų nei raudonos, baltos ir oranžinės deriniai. Beje, dalyje abstrakcijų vyrauja tamsesnės, grėsmingesnės spalvos, įmaišoma juodos, o dalyje – dominuoja balta, ryški raudona ir pozityviai nuteikianti švari apelsinų spalva. Kartais galime pamatyti raudonos ir mėlynos derinius, nes gana populiarūs darbai, kuriuose „susiduria” gamtos stichijos, t. y. ugnis ir vanduo. Vienas toks garsaus amerikiečių tapytojo darbas „Ugnies balsas” buvo įvertintas net 2 milijonais Kanados dolerių.

     

    Turint židinį ar krosnelę ir tikrą ugnį šalia tikriausiai darbų su ugnies motyvais nepasigestumėte, bet jei dar neturite, kuriuo iš paveikslų pasipuoštumėte savo interjerą Jūs?