Ugnis gyvenimui

Gyvenimo su ugnimi būdas

Žyma: ugnis senovėje

  • Krosnys – jų istorija ir rūšys

    Krosnys – jų istorija ir rūšys

    Šiandien, kai pagalvojame apie šildymą, pirmosios mintys sukasi apie centrinį šildymą, radiatorius ir didelius mokesčius už šilumą. O ar žinote apie kitus šildymo variantus? Vienas jų – šildymasis krosnimi. Šis būdas, beje, vis aktualėjantis ir dabar, buvo itin populiarus iki XX a. vidurio. Vėliau jį pakeitė centralizuota  šildymo sistema, kuri pastaruoju tiekia tokią brangią šilumą, jog vis dažniau ieškoma sprendimų, kaip šildytis autonomiškai. Na, o kol svarstote šią galimybę, pasmalsaukime, kokiomis krosnimis šildėsi mūsų protėvių protėviai prieš tūkstančius ir dar taip neseniai – 100 metų.

     

    Teigiama, kad krosnies ištakos slypi akmens amžiuje – tai  iš akmenų sukrautos arba į žemę įleistos ugniavietės.  Ilgą laiką krosnys būdavo statomos lauke, jose buvo lydomas metalas, kaitinami moliniai indai. Tik gerokai vėliau (apie XIII a.–XIV a. ) iš akmenų, molio, metalo montuojamos krosnys pradėtos įrenginėti gyvenamosiose patalpose.   Kuo turtingesnė buvo šeima, tuo prašmatnesnę krosnį turėjo. Namų puošmena krosnys tapo renesanso, baroko, klasicizmo ir neogotikinio stiliaus laikotarpiu. Jos buvo puošiamos įvairiais dekoratyviniais elementais: skulptūromis, ornamentais, piliastrais, kolonomis. Beje, šio stiliaus krosnys tarp klasikos gerbėjų populiarios ir šiandien.

    Tiesa, krosnys pagal savo paskirtį yra skirtos ne tik šildyti patalpoms. Jos pagal savo atliekamas funkcijas gali būti skirstomos į dvi pagrindines grupes – buitines ir pramonines. Pastarosiose apdorojami įvairūs gaminiai, medžiagos. Na, o buitinės krosnys gali būti skirtos:

    • Šildymui – patalpų (šildymo krosnis) ir vandens (vonios ar pirties krosnis),
    • Gaminimui – maistui  (viryklė) arba duonai kepti (duonkepė).

    Žinoma, gali būti ir taip, kad viena ir ta pati krosnis atlieka daugiau nei vieną paskirtį.

     

    Gal klausimas, kaip atrodo krosnis ir kuo vienos paskirtis krosnis skiriasi nuo kitos, gali nuskambėti keistokai, tačiau ne visi, ypač jauni žmonės ir miestiečiai yra jas matę. Kadangi šiuo metu vis dėlto populiaresnės yra krosnys skirtos šildymui (maisto gaminimui beveik visi naudojame dujines arba elektrines virykles, o duonai – elektronines duonkepes), joms ir skirsime daugiausiai dėmesio. Taigi, šildymo krosnis dažniausiai būna vertikaliai ištęsto stačiakampio gretasienio formos, rečiau – apvali, daugiakampė ar kitų formų. Šildymo krosnis gali būti stacionari arba kilnojamoji, kūrenama su pertraukomis (periodinė) arba ilgalaikio kūrenimo.

    Kas sudaro šildymo krosnį? Pagrindinės dalys yra kūrykla kurui deginti, peleninė, ardynas, karštų dujų kanalai ir dūmtraukis. Šiluma patalpai perduodama per kūryklos ir kanalų sieneles, o atvėsusios dujos išeina pro dūmtraukį. Krosnys yra daromos iš plytų, plūkto molio, metalo. Kūryklos ir dujų kanalų sienelės daromos iš kaitrai atsparių keraminių plytų (šamoto arba kaitrai atsparaus betono). Išorinis krosnies paviršius gali būti tinkuojamas, aptaisomas kokliais, metalo plokštėmis. Kitos krosnys yra panašios konstrukcijos, tik skiriasi forma, pavyzdžiui, viryklė būna pailga, neaukšta, dengta ketine plokšte su viena ar keliomis apvaliomis skylėmis puodams įleisti, duonkepė krosnis – horizontaliai ištęsta, su didele kūrykla.

     

    Šaltinis: Laisvoji enciklopedija Vikipedija [žiūrėta 2013 m. liepos 24 d.]. Prieiga per internetą: https://lt.wikipedia.org/wiki/Krosnis

  • Švarios ugnies samprata senovėje

    Švarios ugnies samprata senovėje

    Šiandien kalbėdami apie švarią ugnį dažnai mintyje turime tai, kad ji nėra kenksminga, neskleidžia toksinių medžiagų (ypač tai aktualu kalbant apie biožidinius, kuriuose naudojamas specialus augalinės kilmės kuras).  Dažniau netgi diskutuojama ne apie pačios ugnies švarumą, o židinius, kurie turi švaraus degimo technologiją su dviguba degimo sistema. Pastaroji reiškia, kad medžiagos visiškai sudega, jų masė yra oksiduojama. Tuo tarpu ar žinote, ką senovėje reiškė švari ugnis ir kaip ši švara buvo saugoma?

     

    Reikėtų prisiminti, kad kelis šimtus atgal žmonės ugnį vertino daug labiau nei dabar. Ugnis buvo garbinama, nes ji tiesiogine to žodžio prasme buvo šviesos šaltinis, maitintoja ir saugotoja.  Todėl nenuostabu, kad ugnis buvo vienas svarbiausių elementų žmogaus gyvenime. Ugnis buvo sudievinta ir tuo pačiu sužmoginta, mat šalia maldų, skirtų ugnies dievams ar deivėms, su ugnimi buvo atliekami ir labai paprasti, kasdieniški ritualai būdingi žmogaus buičiai.

     

    Taigi, žmonės tikėjo, kad ugniai, kaip ir bet kuriam kitam šeimos nariui, reikia nusiprausti. Skamba keistokai, tiesa? Nuprausti ugnį  tuo metu nereiškė užpilti ją vandeniu – tai būtų buvusi pražūtis, atvirkščiai, ugnį šeimininkės saugodavo, kaip savo akį. Ugnies prausimas buvo simbolinis: užtekdavo pašlakstyti švariu vandeniu arba pastatyti puodelį vandens prie ugnies, manyta, kad svarbiausia jai sudaryti sąlygas nusiprausti.

    Ugnies švarumas taip pat buvo išlaikomas prie jos neprileidžiant tam tikrų žmonių. Apskirtai senovėje ugnį galėdavo užkurti tik namų šeimininkai, dažniau – šeimininkės.  Nešvariais žmonėmis tais laikais laikyti nusikaltimus padarę, netikintys žmonės,  moterys  menstruacijų metu, nėščios moterys bei neseniai pagimdžiusiosios.  Šiems „užterštiems“ žmonėms ir buvo draudžiama uždegti ugnį. Manyta, kad ugnį gali užteršti ir nešvarūs daiktai, netinkamas elgesys su ja: mindžiojimas, spjaudymas.

     

    Šiandien mes ugnies nebedieviname, jai nesimeldžiame ir aukščiau išvardintų ritualų nebeatliekame. Tačiau pasvarstykime, galbūt tikrai prasminga nekurti ugnies niūriomis mintimis, o tai daryti bent kažkiek „apsivalius“ nuo viso, kas slegia? Taip pat ir neprileisti prie namų židinio piktų žmonių – gana logiškas sprendimas. Juk kam apskritai į namus kviestis blogų ketinimų turinčių žmonių!