Žyma: ugnis

  • Kilnojamos krosnelės – momentams gryname ore

    Kilnojamos krosnelės – momentams gryname ore

    Gegužė, birželis, liepa, rugpjūtis… mėnesiai, kai norisi kuo ilgiau būti  lauke ir mėgautis pavasariško, vasariško oro momentais. Vėsiais vakarais, o ir dienomis, kai norisi, ko nors pagaminto ant atviros ugnies praverčia laužavietė, o jei tokios neturite – kilnojama lauko krosnelė. Daiktų mobilumas yra didelis privalumas šiais laikais. Priklausomai nuo situacijos – oro, žmonių skaičiaus, pramogų tipo, tokią krosnelę patogu pastatyti taip, kad ji netrukdytų ir būtų saugioje vietoje. Tai aktualu ir tiems, kurie ilgai neužsibūna vienoje vietoje arba tiesiog mėgsta perstumdyti daiktus įvairovės vardan.

     

    Paprastai kilnojamų krosnelių svoris siekia iki 50 kg ir būna 160 cm aukščio. Tai optimaliausi išmatavimai judinamam daiktui.  Būdama tokio dydžio krosnelė neužgožia panoramos, neužgriozdina mažesnio vidinio kiemo, bet ir nepradingsta didesniame. Kadangi šios krosnelės dažniausiai yra skirtos ne tik šilumai, bet ir maisto kepimui, jų mobilumas irgi svarbus. Juk daug mieliau, kai nereikia nuolatos atsiplėšinėti nuo svečių ir bėgioti tikrinti kepsnių vidury pokalbio. Kai krosnelė pastatyta netoli stalo, šalia – daug paprasčiau. Gera šeimininkė vienu metu gali atlikti kelis darbus.

     

    Baigus kepti arba jeigu tai tiesiog popietė su lengvais užkandžiais negaminant, atvirą krosnelės liepsną galima pridengti. Ir vėjas taip nepusto pelenų, ir ramu dėl kibirkščių. Tai svarbu, kai aplink yra vaikų, augintinių arba įsiaudrinusių svečių. Jeigu orai karšti ir veja sausa, dėl papildomo saugumo galima tokias krosneles pastatyti ant pagrindo, beje, tam tinka ir stabiliai suguldyti akmenys.

     

    Kilnojamų krosnelių formų, medžiagų iš kurių jos pagamintos yra įvairiausių. Šį kartą mūsų akį patraukė iš specialaus plieno, kuris po laiko įgauna rūdžių spalvą, sprendimas. Tokios krosnelės ypač dera su mediniu namų fasadu arba terasa iš medžio, nes atrodo natūraliai, harmoningai įsiliejusios į aplinką.  Be visa ko, ši spalva susišaukia su pačia ugnimi. Mūsų nuomone, šiuolaikiška, moderni krosnelės išvaizda, jos mobilumas, galimybė gaminti šią ir visas kitas kilnojamas lauko krosneles paverčia šeimos, draugų traukos šaltiniu.

  • Ugnis Velykų tradicijose

    Ugnis Velykų tradicijose

    Kaip ir dauguma kalendorinių švenčių, taip ir Velykos, neįsivaizduojamos be sakralinę reikšmę turinčių ugnies tradicijų. Labiausiai jos atsiskleidžia per Didįjį šeštadienį. Tądien, apie pietus, bažnyčios šventoriuje iš senų kryžių ir medinių dievukų kuriamas šventas laužas. Anksčiau būta papročio jį užkurti trinant sausas skalas arba titnagu gauta ugnimi (kaip iki krikščionybės). Taigi, pašventinus laužo ugnį, jos liepsna kunigas uždega Velykų žvakę. Šią žvakę įnešus į bažnyčią, pamaldų dalyviai nuo velykinės žvakės užsidega savo žvakes. Nuo jos uždegamos ir žvakės ant altoriaus.  Taip yra išlikę iki šių laikų, o kaip būdavo anksčiau?

    Martyno Ambrazo nuotrauka

    Anksčiau žmonės (dažniausiai jaunimas ir vaikai) „pasiimdavo“  šventą ugnį ir nešdavosi namo, uždegę nuo šventoriaus laužo budę. Budė – tai ant beržo kelmo auganti pintis, kurią nusiskynus mirkydavo pelenų šarme ir gerai išdžiovindavo. Tada kampe pradurdavo skylę ir įverdavo vielos pasaitėlį. Uždegę budę vaikai bėgdavo namo ją sukdami rankoje.  Tas žėravimas, „ugnies ratai“ pabirę į visas puses nuo bažnyčios sukurdavo neįtikėtiną reginį!

    Taip pat būdavo tradicija nešti ir gyvą ugnį. Dažniausiai tai darydavo indelyje arba skardinėje su skylutėmis. Į juos pridėdavo degančių anglių arba nuodėgulių, rečiau – durpių.  Jei namai būdavo toliau, ugnį tekdavo nešti simboliškai — į skarelę suvyniojus anglių ir pašventinus degtukus. Tiesa, kurį laiką kunigai buvo atsisakę juos šventinti, nes  vyrai mėgdavo jais prisidegti pypkes, tačiau antrojoje mūsų amžiaus pusėje ši tradicija į bažnyčias sugrįžo.

    Įdomu tai, kad šventintas vanduo paprastai buvo šeimininko, o ugnis  šeimininkės globoje. Todėl būtent ji laukdavo pareinančiųjų. Ji jau būdavo paruošusi namų krosnį naujai ugniai: senoji – užgesinta, o krosnis iššluota ir naujai pakrauta. Sakoma, kad nauja ugnimi pirmiausia kurdavo pirtį, o tik tada likusius degančios kempinės gabaliukus sumesdavo į krosnį.  Štai ant šios šventintos ugnies šeimininkė imdavosi virti kiaušinius, ruošti velykines vaišes.

    Taip pat šią ugnį tą pačią dieną apnešdavo aplink visus trobesius ir laukus. Manyta, kad tai apsaugos nuo žaibo, nelaimių, atneš geresnį derlių, jog šeimos židinį bus saugus, o namams tai užtikrins palaimą ir tikėjimą. Na, ir galiausiai vakare šventos ugnies žarijos būdavo apžertos pelenais krosnies pakraštyje, jog jomis įkurtų krosnį Velykų rytą.

    Anksčiau tikėtasi, kad gera šeimininkė šventintą ugnį išlaikys iki kitų Velykų, ir didelė negarbė buvo tai, kurios ugnis židinyje užgesdavo. Palaipsniui šis laiko tarpas trumpėjo: velykinę ugnį stengdavosi išlaikyti neužgesusią iki Sekminių, dar vėliau bent iki Velykų pirmos dienos ryto. Viltasi, kad tai visus metus apsaugos namus nuo ugnies ir gaisro. Beje, nuo šios nelaimės buvo ginamasi ir dar kitu papročiu – Velykų dieną ugnis buvo griežtai neskolinama.

  • Muilo akmens kepsninės

    Muilo akmens kepsninės

    Šį kartą mūsų akiratyje – ne židiniai ir krosnys, bet vis viena su ugnimi susijusi medžiaga. Tai muilo akmuo, kuris kartais dėl savo savybių dar yra vadinamas ugnies akmeniu. Tai ypatinga ekologiška gamtos dovana žmonių naudojama nuo seniausių laikų. Jos pritaikymas labai įvairus – iš jos gaminami indai (lėkštės, puodeliai, lentelės pjaustymui, puodai), suvenyrai, skulptūros, pirtys, krosnelės ir židiniai, bet šiandien pristatome naujovę – muilo akmens kepsnines.

    Muilo akmuo pasižymi itin geru šiluminiu laidumu, turi unikalių savybių sugerti šilumą ir yra atsparus aukštai temperatūrai – tobula medžiaga kepsninei. Kaip ji įkaitinama? Vienas iš būdų – padėti kepsninę ant ketaus krosnelės paviršiaus arba pastatyti ją tarp rusenančių anglių. Pastaruoju atveju kepsninė turės specialias kojeles arba ją galima padėti ant grotelių. Ant šių kepsninių galima kepti mėsos gaminius, skrudinti daržoves, išsikepti picą ar kitus miltinius patiekalus. Muilo akmuo yra visiškai švari medžiaga, iš jos net gaminami indai maistui laikyti, todėl gaminkite drąsiai!

    Muilo akmens kepsninių yra įvairiausių formų, bet populiariausios – apvalios, kvadratinės ir stačiakampio formos. Priklausomai nuo to, ką ketinate dažniausiai ant jų kepti, galite rinktis tarp tų, kurios turi lygų ir kurios turi „grilio“ paviršių. Tiems, kuriems svarbu spalvos, pasakysime, kad dažniausiai padui ir rankenėlėms yra naudojamos dvi medžiagos: varis ir geležis. Abi vienodai geros, tačiau galima išsirinkti artimesnę skoniui. Na, o jeigu mėgstate visiškai minimalistinį stilių – yra kepsninių ir be pado bei rankenėlių.

    Tikriausiai nedaugelis žinote, kad gamindami maistą muilo akmens kepsninėse ne tik sveikai pavalgysite, bet ir sveikai pasišildysite. Pasirodo, kad įkaitęs muilo akmuo skleidžia šilumą tokio ilgio bangomis, kurios atitinka saulės ir žmogaus skleidžiamos šilumos bangos ilgį. Tai reiškia, kad muilo akmens skleidžiama šiluma pasiekia net žmogaus vidų – ir tai daro natūraliai,  teigiamai veikdamas žmogaus sveikatą bei bendrą savijautą. Ir kainuoja šios kepsninės nei daug, nei mažai – nuo 350 litų.

  • Ugnis Užgavėnių ir Pelenų dienos tradicijose

    Ugnis Užgavėnių ir Pelenų dienos tradicijose

    Kovo 1 d. minėsime paskutinę žiemos šventę – Užgavėnes.  Užgavėnės, anksčiau Lietuvoje vadintos Ragučio švente, skirtos pavasariui prisišaukti. Kadaise buvęs išskirtinai pagoniškas, šiandien Užgavėnių paprotys tvirtai siejamas  ir su krikščionybe, t. y.  iš karto po Užgavėnių prasideda rimties ir pasninkavimo metas – Gavėnia, trunkanti iki pat Velykų. Tiesa, Užgavėnės yra švenčiamos ne tik Lietuvoje, tad dairysimės ne tik  po savo, bet ir kitų šalių kiemus.

    Nuotrauka E. Ovčarenko

     Pagrindinis šventės elementas – vaikštinėjimas po kaimą persirengus ir prisidengus mitines būtybes, gyvulius, paukščius ar „žydus“, „čigonus“ vaizduojančiomis kaukėmis (žiemos demonų įvaizdis) būdingas daugumai Europos šalių – Vokietijai, Rusijai, Čekijai, Jungtinei Karalystei (čia garsios blynų lenktynės). Tuo tarpu Lašininio ir Kanapinio kova bei su ugnies tradicija susijęs Morės deginimas yra retesnis.  Ji, simbolizuojanti vaisingumo dievybę,  ant laužo buvo deginama įsivaizduojant, kad taip bus sunaikinamas joje glūdintis blogis (ir žiema).

    Nuotrauka E. Lukošiaus

    Kita vertus, tikėta, kad Morė atgimsta ir kad pelenai, likę po iškamšos sudeginimo, jau yra teigiami, „apvalyti ugnies“, tad jais būdavo barstomi laukai, manant, kad tuomet bus derlingesnė žemė. Įdomu tai, kad sekančią dieną, vadinamą Pelenų diena, tradicijos ir toliau būdavo susijusios su ugnimi, tik tais pagoniškais laikais būdavo garbinama jau kita dievybė – Gabija ir atliekami ritualai prie namų židinio, kuriais buvo siekiama apsaugoti namus nuo gaisrų. 

    Nuotrauka lrytas.lt

    Kaip ir dauguma kalendorinių švenčių, Užgavėnės turi ne tik apeigas, bet ir maisto papročius.  Kažkada pagrindiniu patiekalu Lietuvoje buvo riebus šiupinys, na, o šiandien šios šventės dauguma Europos šalių neįsivaizduoja be blynų  (rečiau – pyragų). Beje, jei varysite lauk žiemą pagal lietuviškas tradicijas, nepamirškite dar dviejų svarbių dalykų – Užgavėnių dieną nevalia dirbti, nes galima prisišaukti bėdą, ir tai yra paskutinė diena, kai galima iš peties prisivalgyti, prieš Gavėnią.

    Žiema žiema šliūkšt iš kiema!

  • Maisto kepimas židinyje ar krosnelėje

    Maisto kepimas židinyje ar krosnelėje

    Nors orams atšiaurėjant ir žvarbėjant apie židinį ir krosnelę dažniau galvojame kaip apie šilumos šaltinį, norisi priminti, kad židinys ir krosnelė atlieka daugiau funkcijų. Viena iš jų – tai galimybė paruošti maistą. Karštose žarijose arba virš jų kepti, paskrudinti gaminiai įgauna ypatingą kvapą ir prideda skonio. Be to, tai padeda taupyti – prišildę namus, vėliau kepdami žarijose maistą, taupote elektrą arba dujas ir visapusiškai panaudojate malkas. Taigi, jeigu investavote į židinio ar krosnelės atsiradimą savo namuose, „įdarbinkite“ juos 100 procentų.

     

    Norint kaitinti maistą židinyje ar krosnelėje reikia žinoti keletą dalykų. Ypač į juos reikėtų atkreipti dėmesį tiems, kurių židinys ar krosnelė yra ne virtuvėje, o, pavyzdžiui,  svečių kambaryje. Pirma, maistui gaminti tinkamos visos medienos malkos, išskyrus pušies, nes jos linkusios „dūminti“. Antra, nerekomenduoja namų židinyje ar krosnelė kepti itin riebios mėsos, nes degdami riebalai skleidžia nemalonų kvapą. Užtat dėl kvapų nereikės jaudintis, jei židinyje ar krosnelėje kepsite liesą mėsą, daržoves arba vaisius.

     

    Maistui židinyje ar krosnyje kepti galite naudoti specialias groteles, suvynioti į foliją arba kepti ant žarijų. Šiuo metu yra begalės įrankių, kurie palengvina kepimą židinyje ar krosnelėje. Tai minėtos grotelės ant kurių patogu sudėti pjaustytą mėsą, vaisius, daržoves. Didesniems mėsos gaminiams, pavyzdžiui, viščiukui kepti skirti sukami iešmai. Neišbandėme, bet patogiai atrodo grotelės skirtos kukurūzams kepti. Na, ir visada praverčia paprasti iešmai ant kurių galima sumauti mėsos, daržovių, vaisių gabaliukus.

     

    Kaip minėjome, galima kai kurias daržoves, vaisius ir mėsą kepti tiesiai ant žarijų. Virtuvės šefai teigia, kad ypač skanūs būna ant žarijų kepti baklažanai vėliuos juos pagardinus Jūsų mėgstamais prieskoniais. Žarijose kepti baklažanai su česnaku, imbieru, kuminu ir aštriaisiais prieskoniais  – tradicinis Indijos patiekalas. Baklažanas žarijose kepa apie 30 min. Išėmę iš žarijų, nulupkite baklažano odelę, nes patiekalui naudojamas suminkštėjęs vidus. Supjaustytą baklažaną pakepkite keptuvėje sumaišydami su minėtais ingridientais ir patiekite su balta, skrudinta arba Jūsų mėgstama duona.

  • Ugnies interpretacija tapyboje

    Ugnies interpretacija tapyboje

    Užsikūrus židinį ir stebint ugnį ne kartą kilo mintis pasidomėti, kaip ugnis vaizduojama tapyboje. Peržiūrėjome daugybę įvairiausių menininkų, žymesnių ir dar tik pradedančių, darbų ir galime pasidalinti pirmaisiais įspūdžiais. Pirmiausia pastebėjome, jog galime skirti keturias grupes menininkų. Vieni ugnį vaizduoja abstrakčiai, pasitelkdami tik ugnies spalvą ir kartais formą, kiti – realistiškai, dar kiti ugnį personifikuoja. Dar viena dalis menininkų ugnį vaizduoja per žmones ir gyvūnus (iš tiesų egzistuojančius arba mitologinius), kurie savo savybėmis yra vienaip ar kitaip susiję su ugnimi.  

     

    Kalbėti apie meną  visuomet šiek tiek pavojinga, nes kiekvieno grožio ir estetikos suvokimas yra individualus. Bet vis dėlto, peržvelgus galybę darbų, kuriose „dega” ugnis, didžiausią įspūdį palieka abstrakcijos. Realistiniai darbai, kuriuose dažniausiai atvaizduojamas degantis miškas, degantis miestas, ugnikalnių įsiveržimas paprastai yra niūrūs ir nepatrauklūs. Tokį darbą ne kiekvienas norėtų turėti pasikabinęs ant sienos, o štai abstrakcijose ugnis dažniau vaizduojama ne taip grėsmingai ir paliekama erdvės interpretacijoms.

     

    Iš vaizduojamų gyvūnų dažniausiai ugnies liepsnų būna apsuptas sfinksas, žirgas, gaidys, drakonas. Kalbant apie žmones, ugniai artimiausia yra moteris. Jei paveikslas realistinis  ir su aliuzija į viduramžius, tai jame dažnai galime pamatyti ant laužo deginamas raganas. Jei paveikslas modernesnis, ugnis perteikiama per moters, įkūnijančios aistrą, vaizdą arba pasitelkiamas melancholiškas moters prie židinio motyvas.

     

    Atskirai reikėtų paminėti, kad paveiksluose ugnis turi daug daugiau spalvų nei raudonos, baltos ir oranžinės deriniai. Beje, dalyje abstrakcijų vyrauja tamsesnės, grėsmingesnės spalvos, įmaišoma juodos, o dalyje – dominuoja balta, ryški raudona ir pozityviai nuteikianti švari apelsinų spalva. Kartais galime pamatyti raudonos ir mėlynos derinius, nes gana populiarūs darbai, kuriuose „susiduria” gamtos stichijos, t. y. ugnis ir vanduo. Vienas toks garsaus amerikiečių tapytojo darbas „Ugnies balsas” buvo įvertintas net 2 milijonais Kanados dolerių.

     

    Turint židinį ar krosnelę ir tikrą ugnį šalia tikriausiai darbų su ugnies motyvais nepasigestumėte, bet jei dar neturite, kuriuo iš paveikslų pasipuoštumėte savo interjerą Jūs?

  • Ekologiškas krosnelių ir židinių kuras

    Ekologiškas krosnelių ir židinių kuras

    Šitoje mūsų epochoje, kurioje kasdien pramonė smurtauja prieš gamtą negailestingai eikvodama jos išteklius, itin svarbus tampa kiekvieno iš mūsų pasirinkimas gyventi kitaip. Kaip kitaip? Žodžių „ekologiškai“, „draugiškai aplinkai“ (angl. green, eco-friendly) nebepakanka, nes jie dažniausiai asocijuojasi tik su gamtą tausojančiu gyvenimo būdu. O mums norisi pasakyti kur kas daugiau. Tai gyvenimas švariau, harmoningiau, natūraliau visomis prasmėmis. Žinoma, nereikia ir „perspausti“. Šiuo metu pasaulyje jau galima išgirsti apie radikalus, kurie norėdami išsaugoti gamtą nori sunaikinti visuomenę. Tai vadinamieji eko teroristai.  Šie kraštutinumai tik dar kartą parodo, kad tikrasis ekologiškumas turi ateiti iš širdies, kurioje nėra vietos smurtui nei prieš gamtą, nei prieš visuomenę, nei prieš patį save.

     

    Ekologiška gyvensena apima ir atsakingą, protingą vartojimą, t. y. gerai įvertinant, ar tikrai daiktas, kurį aš perku, yra man reikalingas, o jei reikalingas, ar jis nėra žalingas aplinkai. Atrodytų, jog, kas čia galėtų būti neekologiško kalbant apie židinius ir krosneles. Kaip ir nėra, tačiau ar žinojote, kad yra krosnelių ir židinių, kurios turi specialią švaraus degimo sistemą? Pasirinkdami savo namams tokias krosneles ir židinius, jūs prisidėsite prie to, kad į atmosferą bus išmetamas kur kas mažesnis dujų kiekis, o sunaudojama net 50 procentų mažiau malkų. Tokios krosnelės ir židiniai tikrai draugiškesni aplinkai – neteršiamas oras ir  tausojamas miškas.

     

    Bet šį kartą mums labiau norisi susitelkti į pačios ugnies, t. y. kuro, draugiškumą gamtai ir mums patiems. Mūsų nuomone, negali būti sveikesnės ir malonesnės šilumos už tą, kurią degdamas skleidžia sausas medis, galiausiai pavirstantis į pelenus ir dūmus. Malkų deginimo proceso ekologiškumas slypi tame, kad degant medžiui išsiskiria tik tiek anglies dioksido, kiek jo susikaupė medyje anksčiau, taigi, degant malkoms tarsi sukasi natūralus gamtos ratas ir žemei bei orui grįžta tai, ką medis prieš tai buvo iš jų pasiėmęs.

     

     Beje, neretai norėdami, kad malkos greičiau ir efektyviau užsiliepsnotų, naudojame įvairius degiuosius skysčius. Jeigu tikrai ilgitės švarios ir ekologiškos ugnies  siūlytumėme jų atsisakyti ir išbandyti iš natūralių žaliavų (medžio plaušo ir specialaus augalinio aliejaus) pagamintus įdegtukus.  Šie įdegtukai dega be dūmų ir be kvapo ir tinka židiniams, krosnelėms, krosnims, laužavietėms, šašlykinėms.  Taip pat yra išrasta visiškai nauja priemonė – tai iš medžio, vilnos ir vaško padaryti įdegtukai. Jie visiškai netoksiški, be cheminių priedų  ir uždegti nuostabiai kvepia. Na, o jei vis dėlto degusis skystis jums atrodo patogesne priemone, galite rinktis ir jį, bet reikėtų ieškoti tokio, kuris būtų ekologiškas, o pagrindinė sudedamoji dalis  būtų etanolis.

     

    Jeigu dėl vienokių ar kitokių priežasčių nenorite kūrenti malkomis, yra kitų alternatyvų. Pavyzdžiui, galite rinktis kurui specialų bekvapį, dūmų neskleidžiantį biokurą (jis tinka biožidiniams) arba kitus įvairius perdirbtus augalinės kilmės produktus:  atliekų briketus, medienos pjuvenų granules ir pan. (būtinai pasidomėkite, ar jūsų krosnelei ar židiniui ši kuro rūšis tinka).  Iš tiesų, ne taip ir svarbu koks bus jūsų pasirinkimas. Svarbiausia, kad jis būtų draugiškas jums pačiam. O žinote, kur paslaptis? Jog tas, kuris tausoja save, tausoja ir gamtą, tai yra tai, iš kur pats yra atėjęs. Taigi, harmoningų sprendimų ir atradimų.

  • Švarios ugnies samprata senovėje

    Švarios ugnies samprata senovėje

    Šiandien kalbėdami apie švarią ugnį dažnai mintyje turime tai, kad ji nėra kenksminga, neskleidžia toksinių medžiagų (ypač tai aktualu kalbant apie biožidinius, kuriuose naudojamas specialus augalinės kilmės kuras).  Dažniau netgi diskutuojama ne apie pačios ugnies švarumą, o židinius, kurie turi švaraus degimo technologiją su dviguba degimo sistema. Pastaroji reiškia, kad medžiagos visiškai sudega, jų masė yra oksiduojama. Tuo tarpu ar žinote, ką senovėje reiškė švari ugnis ir kaip ši švara buvo saugoma?

     

    Reikėtų prisiminti, kad kelis šimtus atgal žmonės ugnį vertino daug labiau nei dabar. Ugnis buvo garbinama, nes ji tiesiogine to žodžio prasme buvo šviesos šaltinis, maitintoja ir saugotoja.  Todėl nenuostabu, kad ugnis buvo vienas svarbiausių elementų žmogaus gyvenime. Ugnis buvo sudievinta ir tuo pačiu sužmoginta, mat šalia maldų, skirtų ugnies dievams ar deivėms, su ugnimi buvo atliekami ir labai paprasti, kasdieniški ritualai būdingi žmogaus buičiai.

     

    Taigi, žmonės tikėjo, kad ugniai, kaip ir bet kuriam kitam šeimos nariui, reikia nusiprausti. Skamba keistokai, tiesa? Nuprausti ugnį  tuo metu nereiškė užpilti ją vandeniu – tai būtų buvusi pražūtis, atvirkščiai, ugnį šeimininkės saugodavo, kaip savo akį. Ugnies prausimas buvo simbolinis: užtekdavo pašlakstyti švariu vandeniu arba pastatyti puodelį vandens prie ugnies, manyta, kad svarbiausia jai sudaryti sąlygas nusiprausti.

    Ugnies švarumas taip pat buvo išlaikomas prie jos neprileidžiant tam tikrų žmonių. Apskirtai senovėje ugnį galėdavo užkurti tik namų šeimininkai, dažniau – šeimininkės.  Nešvariais žmonėmis tais laikais laikyti nusikaltimus padarę, netikintys žmonės,  moterys  menstruacijų metu, nėščios moterys bei neseniai pagimdžiusiosios.  Šiems „užterštiems“ žmonėms ir buvo draudžiama uždegti ugnį. Manyta, kad ugnį gali užteršti ir nešvarūs daiktai, netinkamas elgesys su ja: mindžiojimas, spjaudymas.

     

    Šiandien mes ugnies nebedieviname, jai nesimeldžiame ir aukščiau išvardintų ritualų nebeatliekame. Tačiau pasvarstykime, galbūt tikrai prasminga nekurti ugnies niūriomis mintimis, o tai daryti bent kažkiek „apsivalius“ nuo viso, kas slegia? Taip pat ir neprileisti prie namų židinio piktų žmonių – gana logiškas sprendimas. Juk kam apskritai į namus kviestis blogų ketinimų turinčių žmonių!