Ugnis gyvenimui

Gyvenimo su ugnimi būdas

Žyma: židiniai

  • Ugnis Velykų tradicijose

    Ugnis Velykų tradicijose

    Kaip ir dauguma kalendorinių švenčių, taip ir Velykos, neįsivaizduojamos be sakralinę reikšmę turinčių ugnies tradicijų. Labiausiai jos atsiskleidžia per Didįjį šeštadienį. Tądien, apie pietus, bažnyčios šventoriuje iš senų kryžių ir medinių dievukų kuriamas šventas laužas. Anksčiau būta papročio jį užkurti trinant sausas skalas arba titnagu gauta ugnimi (kaip iki krikščionybės). Taigi, pašventinus laužo ugnį, jos liepsna kunigas uždega Velykų žvakę. Šią žvakę įnešus į bažnyčią, pamaldų dalyviai nuo velykinės žvakės užsidega savo žvakes. Nuo jos uždegamos ir žvakės ant altoriaus.  Taip yra išlikę iki šių laikų, o kaip būdavo anksčiau?

    Martyno Ambrazo nuotrauka

    Anksčiau žmonės (dažniausiai jaunimas ir vaikai) „pasiimdavo“  šventą ugnį ir nešdavosi namo, uždegę nuo šventoriaus laužo budę. Budė – tai ant beržo kelmo auganti pintis, kurią nusiskynus mirkydavo pelenų šarme ir gerai išdžiovindavo. Tada kampe pradurdavo skylę ir įverdavo vielos pasaitėlį. Uždegę budę vaikai bėgdavo namo ją sukdami rankoje.  Tas žėravimas, „ugnies ratai“ pabirę į visas puses nuo bažnyčios sukurdavo neįtikėtiną reginį!

    Taip pat būdavo tradicija nešti ir gyvą ugnį. Dažniausiai tai darydavo indelyje arba skardinėje su skylutėmis. Į juos pridėdavo degančių anglių arba nuodėgulių, rečiau – durpių.  Jei namai būdavo toliau, ugnį tekdavo nešti simboliškai — į skarelę suvyniojus anglių ir pašventinus degtukus. Tiesa, kurį laiką kunigai buvo atsisakę juos šventinti, nes  vyrai mėgdavo jais prisidegti pypkes, tačiau antrojoje mūsų amžiaus pusėje ši tradicija į bažnyčias sugrįžo.

    Įdomu tai, kad šventintas vanduo paprastai buvo šeimininko, o ugnis  šeimininkės globoje. Todėl būtent ji laukdavo pareinančiųjų. Ji jau būdavo paruošusi namų krosnį naujai ugniai: senoji – užgesinta, o krosnis iššluota ir naujai pakrauta. Sakoma, kad nauja ugnimi pirmiausia kurdavo pirtį, o tik tada likusius degančios kempinės gabaliukus sumesdavo į krosnį.  Štai ant šios šventintos ugnies šeimininkė imdavosi virti kiaušinius, ruošti velykines vaišes.

    Taip pat šią ugnį tą pačią dieną apnešdavo aplink visus trobesius ir laukus. Manyta, kad tai apsaugos nuo žaibo, nelaimių, atneš geresnį derlių, jog šeimos židinį bus saugus, o namams tai užtikrins palaimą ir tikėjimą. Na, ir galiausiai vakare šventos ugnies žarijos būdavo apžertos pelenais krosnies pakraštyje, jog jomis įkurtų krosnį Velykų rytą.

    Anksčiau tikėtasi, kad gera šeimininkė šventintą ugnį išlaikys iki kitų Velykų, ir didelė negarbė buvo tai, kurios ugnis židinyje užgesdavo. Palaipsniui šis laiko tarpas trumpėjo: velykinę ugnį stengdavosi išlaikyti neužgesusią iki Sekminių, dar vėliau bent iki Velykų pirmos dienos ryto. Viltasi, kad tai visus metus apsaugos namus nuo ugnies ir gaisro. Beje, nuo šios nelaimės buvo ginamasi ir dar kitu papročiu – Velykų dieną ugnis buvo griežtai neskolinama.

  • Muilo akmens kepsninės

    Muilo akmens kepsninės

    Šį kartą mūsų akiratyje – ne židiniai ir krosnys, bet vis viena su ugnimi susijusi medžiaga. Tai muilo akmuo, kuris kartais dėl savo savybių dar yra vadinamas ugnies akmeniu. Tai ypatinga ekologiška gamtos dovana žmonių naudojama nuo seniausių laikų. Jos pritaikymas labai įvairus – iš jos gaminami indai (lėkštės, puodeliai, lentelės pjaustymui, puodai), suvenyrai, skulptūros, pirtys, krosnelės ir židiniai, bet šiandien pristatome naujovę – muilo akmens kepsnines.

    Muilo akmuo pasižymi itin geru šiluminiu laidumu, turi unikalių savybių sugerti šilumą ir yra atsparus aukštai temperatūrai – tobula medžiaga kepsninei. Kaip ji įkaitinama? Vienas iš būdų – padėti kepsninę ant ketaus krosnelės paviršiaus arba pastatyti ją tarp rusenančių anglių. Pastaruoju atveju kepsninė turės specialias kojeles arba ją galima padėti ant grotelių. Ant šių kepsninių galima kepti mėsos gaminius, skrudinti daržoves, išsikepti picą ar kitus miltinius patiekalus. Muilo akmuo yra visiškai švari medžiaga, iš jos net gaminami indai maistui laikyti, todėl gaminkite drąsiai!

    Muilo akmens kepsninių yra įvairiausių formų, bet populiariausios – apvalios, kvadratinės ir stačiakampio formos. Priklausomai nuo to, ką ketinate dažniausiai ant jų kepti, galite rinktis tarp tų, kurios turi lygų ir kurios turi „grilio“ paviršių. Tiems, kuriems svarbu spalvos, pasakysime, kad dažniausiai padui ir rankenėlėms yra naudojamos dvi medžiagos: varis ir geležis. Abi vienodai geros, tačiau galima išsirinkti artimesnę skoniui. Na, o jeigu mėgstate visiškai minimalistinį stilių – yra kepsninių ir be pado bei rankenėlių.

    Tikriausiai nedaugelis žinote, kad gamindami maistą muilo akmens kepsninėse ne tik sveikai pavalgysite, bet ir sveikai pasišildysite. Pasirodo, kad įkaitęs muilo akmuo skleidžia šilumą tokio ilgio bangomis, kurios atitinka saulės ir žmogaus skleidžiamos šilumos bangos ilgį. Tai reiškia, kad muilo akmens skleidžiama šiluma pasiekia net žmogaus vidų – ir tai daro natūraliai,  teigiamai veikdamas žmogaus sveikatą bei bendrą savijautą. Ir kainuoja šios kepsninės nei daug, nei mažai – nuo 350 litų.

  • Poilsis kalnuose su židiniu

    Poilsis kalnuose su židiniu

    Pavasaris – metas, kai kalnų ar laukinės gamtos mylėtojai leidžiasi į keliones, kurios, praėjus sezonui, būna gerokai pigesnės, o be to, kurortai nebūna taip apgulti, kaip sezono įkarštyje. Priklausomai nuo pomėgių, vieni poilsiautojai renkasi atokesnes ir atšiauresnes vietas, kur stūksos tik jų vienų kalnų trobelė, o kiti -pirmenybę teikia „civilizacijai“, pavyzdžiui, kalnų kaimeliui, kur jie bus daugiau ar mažiau apsupti kitų žmonių ir pramogų. Ir vienu, ir kitu atveju, šie namukai turės vienintelį (jei vieta nuošalesnė) arba papildomą šilumos šaltinį – židinį ar krosnelę.

     

    Besidairydami tobulos vietos atostogoms pastebėjome, kad dauguma tokių trobelių būna medinės, mažais langais, todėl – jei ne židinys ir krosnis – tokios vietos atrodytų kiek slegiančios ir niūrokos. Išimtis -šiuolaikinės,  šiame dešimtmetyje pastatytos sodybos, kurios gerokai šviesesnės už anksčiau statytas, net jei joms suręsti buvo naudojami tie patys rąstai ir akmenys. Žinoma, yra ir visiškai modernių variantų, kuomet namelis turi milžiniškus langus pro kuriuos matyti visos apylinkės. Tačiau net ir tokiu atveju – židinys ir krosnis yra neatskiriama interjero dalis.

    Tai rodo, kad ugnis ne tik užpildo erdves šiluma ir šviesa, bet yra ir neatsiejama poilsio dalis.  Panašu, kad ugnis veikia beveik visas mūsų jusles – regą, klausą, lytėjimą ir uoslę. Žiūrėjimas į ugnį (rega), malkų spragsėjimo klausymasis (klausa), degančių malkų kvapas (uoslė), sklindanti šiluma, kurią jaučia oda (lytėjimas) atpalaiduoja visus kūno raumenis ir mažina nervinę įtampą. Vadinasi, ilsėdamiesi vietoje, kurioje yra židinys arba krosnis – saugote save nuo ligų, kurias sukelia stresas ir fizinis bei psichologinis išsekimas.

    Teigiamą ugnies poveikį dar labiau sustiprina malkos. Paprastai tokiose kalnų trobelėse kiekvienas laisvesnis kampas lauke ir namo viduje būna išnaudojamas malkoms laikyti.  Jų skleidžiamas natūralus miško kvapas taip pat šalina nerimą ir valo kvėpavimo takus. Kaip, beje,  ir mintis – juk juslės labai stipriai susijusios su mūsų jausmais ir sielos gyvenimu. Taigi, raskite laiko ir pasirūpinkite savo poilsiu. Tai nebūtinai turi būti kalnų sodyba – židinį ir krosnelę galima įsirengti ir savo namuose.

  • Šiluma ir jaukuma kieme, terasoje arba balkone pavasarį

    Šiluma ir jaukuma kieme, terasoje arba balkone pavasarį

    Visą šaltąjį laikotarpį kalbėjome su Jumis apie šilumą ir jaukumą namuose. Tačiau sprogstant pirmiesiems pumpurams norisi vis daugiau laiko praleisti gryname ore, kur vis dar nėra taip šilta, kaip atrodo žiūrint pro langą.  Pirmasis mūsų patarimas būtų apsirengti tinkamais rūbais, o antrasis, jei ketinate ilgėliau pasėdėti lauke – pasirūpinti, kad šalia Jūsų būtų šilumos šaltinis. Jei tai vieša erdvė – idealiausia, jei kavinės atvirame kieme stovėtų krosnelė arba lauko židinys. Deja, tokių kavinių Lietuvoje nedaug, todėl kartais pirmąjį pavasario mėnesį vengiame sėdinėti lauke. Na, o jei tai nuosavas kiemas, terasa ar balkonas?

     

    Išvardintos erdvės gerokai skiriasi viena nuo kitos savo dydžiu, o jis yra lemiantis faktorius kalbant apie  pasirinkimų įvairovę. Jei gyvenate daugiabutyje ir turite kiek didesnį balkoną, mūsų siūlymas būtų apsiriboti maža krosnele – ji neužims daug vietos, be to, nedideles erdves ji sušildys gana greitai. Terasai tiktų ir kiek didesnė krosnelė. Dar vienas tokių krosnelių privalumas, jog, reikalui esant, ją galima perkelti iš vienos vietos į kitą. Kaip pliusą šią jų ypatybę itin vertina tie žmonės, kurie mėgsta kartas nuo karto perstumdyti baldus.

    Tikriausiai laimingiausi yra tie, kurie turi savo nuosavą namą su kiemu. Jie turi daug daugiau variantų, nes, tikėtina, jog jų erdvės daug didesnės už anksčiau įvardintas. Taigi, pats paprasčiausias ir pigiausias būdas būtų  įsirengti laužavietę. Tiesą sakant laužavietę galima įsirengti ir terasoje, tik reikėtų būti tikriems, kad ji įrengta pagal visus priešgaisrinius reikalavimus. Kita galimybė, svarstant, kaip kiemą paversti šilta ir jaukia vieta būti – įsigyti krosnelę, kuri savo išmatavimais gali būti kur kas aukštesnė ir platesnė už tas, kurios skirtos terasoms. Turime pripažinti, kad šios krosnelės rinkoje kur kas paklausesnės, todėl galima rinktis iš  kur kas gausesnės stilių įvairovės.

    Ir trečiasis variantas – kieme įrengti lauko židinį. Be jų neįsivaizduojamas joks namo kiemas šiltuosiuose kraštuose, kur tam kur kas palankesnės sąlygos, bet tai nereiškia, kad jų negalime turėti ir čia, Lietuvoje. Mūsų akimis ypatingai atrodo tie lauko židiniai, kurie yra lauko virtuvės dalis, t. y., kai kieme stūkso ne tik židinys, bet šalia jo įrengtos erdvės pasisėdėjimui ir maisto ruošimui. Kadangi mūsuose orai vėsesni ir lietingesni, reikėtų labai gerai apgalvoti apdailos medžiagas ir tikriausiai labiausiai čia tiktų akmuo.

     

    Na, o jei Jūsų namai maži ir vis viena ieškote būdų, kaip sukurti jaukumą juose, siūlome nepamiršti lauko šviestuvų, aliejinių lempų ir žvakių.  Jos galbūt ir nesušildys, bet aplinkai suteiks išskirtinumo, o šešėlių ir šviesų žaismas ne tik mistifikuos, bet ir išplės erdves. Beje, jei šiuos šviestuvus pasidarysite patys – jie bus dar originalesni ir sulauks aplinkinių dėmesio. Idėjas, kaip juos pasidaryti, aprašysime artimiausiame savo straipsnyje.

  • Židinio šiluma – ir kūnui, ir sielai

    Židinio šiluma – ir kūnui, ir sielai

    Sausis  –  vienas iš emociškai sunkiausių mėnesių metuose. Bent jau taip tvirtina psichologai. Šventinis šurmulys praėjo, tad stojusi tyla dar ryškesnė ir skausmingesnė. Dovanoms išleista daugiau nei planuota, o gauta mažiau nei tikėtasi. Pažadai, kuriuos davėme sau arba kitiems Naujųjų Metų naktį  –  netesėti, todėl dažną ima kankinti kaltės jausmas. O kur dar viską stingdantis šaltis…  Natūralu, kad tokiu metu žmogų užplūsta slogios mintys ir neviltis.

     

    Ir mes galvojame, kad nupuošus šventines egles ir nuėmus visas lemputes, tiek mieste, tiek namuose pasidarė niūriau, o pavasario šilumos ir šviesos, atrodo, dar teks laukti ilgokai. Štai kodėl, mūsų nuomone, tokiu metų laiku taip pravartu savo namuose turėti židinį arba krosnį. Užkūrus viena ar kita tyla būna švelnesnė  –  lyg ugnis ką šnibždėtų ir šiuo meditaciniu šiugždesiu užsipildytų visos namų erdvės.

    Šiluma, kuri sklinda iš židinio ar krosnelės, juk irgi kitokia. Nė nepalyginsi su ta, kurią skleidžia radiatorius. Toji, kuri gimsta degant malkoms, šildo ne tik erdves, bet ir sielą. Židinio šviesa taip pat gerokai  jaukesnė ir švelnesnė nei toji, kurią išskiria elektros lemputė. Net šešėliai, kurie nusidriekia per kambarį  –  ne tokie tamsūs ir baugūs. Tiesą sakant, jau vien pagalvojus apie židinį ar krosnelę, nerimas slūgsta.

     

    Vis dėlto, neretai žmonės, net ir suvokdami visokeriopą naudą, dvejoja ir atidėlioja apsilankymą krosnių ar židinių parduotuvėje turėdami išankstinę nuomonę, kad išsirinkti krosnį ar židinį yra sudėtinga ir tai ilgai trunkantis procesas. Tai netiesa, jei kiekviename žingsnyje jums padeda profesionalas, o dar tiksliau  – profesionalų komanda. Židinio ar krosnies įsigijimas yra ilgalaikė investicija, tad ilgametė patirtis šioje srityje yra didelis privalumas ir pardavėjui, ir gamintojui.

    Beveik 20 metų kasdien gyvename tik ugnimi ir nėra didesnio džiaugsmo nei pasidalinti žiniomis, kurias sukaupėme per šitiek laiko. Dar smagiau matyti, kaip tai, kuo tikime, iš tiesų keičia žmonių kasdienybę. Ir mes nekalbame tik apie finansinę pusę, jog šildytis krosnimi kur kas efektyviau ir ekonomiškiau, o labiau apie tuos dalykus, kurie nenuperkami ir nepamatuojami.

  • Apie židinių tradicijas Japonijoje

    Apie židinių tradicijas Japonijoje

    Šį kartą norime Jums papasakoti apie židinių tradicijas Tekančios saulės šalyje. Apskritai Japonija turi kažkokią magišką trauką – galbūt todėl, kad ilgą laiką japonai buvo griežtai atsitvėrę nuo smalsuolių. Tačiau šiandien japoniškos kultūros ženklų matome vis daugiau ir daugiau: namų interjere ir eksterjere (pavyzdžiui, garsieji japoniški sodai), jau neįsivaizduojame didesnio miesto be suši restorano, Dzen Budizmą išpažįstančios bendruomenės ar japoniškos medicinos centrų, kuri, kaip tikima, garantuoja energiją ir puikią nuotaiką. Japonija – mitų, tradicijų, bet kartu ir paslaptingai paprastų išradimų, kurie savo funkcionalumu stebina eilinį europietį, šalis. Štai kodėl Japonija patraukė mūsų akį ir – nenuvylė. Supažindiname Jus su tuo, kaip šildėsi ir šildosi Japonijos gyventojai.

     

    Irori – tradicinis atviras japoniškas židinys, kuris paprastai buvo įrengiamas viduryje kambario. Neįsivaizduojama, kaip japonai sugebėdavo savo tokius degius medinius namus apsaugoti nuo gaisro, tačiau tai tikriausia tiesa – viduryje gyvenamojo kambario buvo iškasamas medžio juosiamas taisyklingas stačiakampis ar kvadratas su smėliu, o jame – atvira liepsna degančios arba smilkstančios malkos, kurios, nepatikėsite, buvo paliekamos ir per naktį. Irori buvo skirtas maisto gamybai (kepimui, virimui), apšvietimui bei, žinoma, šildymui. Taip pat nuolat rusenančios malkos „džiovindavo” rūbus ir sausindavo orą namuose, taip apsaugodamos medines namo sienas nuo puvimo. Galbūt čia ir slypi senųjų šių namų ilgaamžiškumo paslaptis, nes Japonijoje yra medinių namų, kurie atlaikė net 1000 metų.

    Indai, kuriuose buvo ruošiamas maistas, kabėdavo ant specialios svirties su grandine ar kabliu, kuris/kuri būdavo pritvirtinti prie lubų. Kartais šeimininkės virš irori pakabindavo ir specialų rėmą žuviai, daržovėms ar vaisiams džiovinti. Įdomu tai, kad svirties gale būdavo specialus žuvies formos įrankis (jap. jizaikagi), kuris padėdavo saugiai reguliuoti kabančio puodo ar keptuvės aukštį. Žuvies simbolis pasirinktas neatsitiktinai. Tikima, kad žuvis, kaip vandens stichijos atstovas, saugo nuo gaisrų. Be to, žuvis neturi vokų, tad niekada neužmerkia akių ir gali būdrauti.

     

    Iš pat pradžių, irori buvo naudojamos malkos, tik kiek vėliau pereita prie anglių. Senovėje žmonės nulūžusias šakas ir lapus galėjo rinkti laisvai. Įdomu tai, kad norint nukirsti medį, reikėjo leidimo, bet iš esmės, šakų ir lapų kūrenimui pakakdavo.  Deja, ne anglims, tad anglių naudojimas irori kūrenimui būdingas vėlesniems laikams. Beje, anglys gerokai palengvino kaimo gyvenimą, nes jos buvo kur kas saugesnis sprendimas, be to, nuo jų mažiau  aprūkdavo sienos.  Vis dėlto, atsiradus elektriniams prietaisams, irori kaip tradicinis laužas Japonijoje pradėjo nykti.

    Šis procesas turėjo ir neigiamų pasekmių, nes laužas Japonijoje, kaip ir kitose šalyse, buvo ne tik vieta pavalgyti ir atsigerti, bet ir hierarchijos atskleidimo, šeimos susibūrimo vieta bei stabilumo simbolis. Iš dalies irori funkcijas šiandien atlieka katatsu – šildomas stalas. Žinome, kad Japonijai būdingos šaltos žiemos,  o namai nepasižymi puikia izoliacija. Taigi, sėdėti ant tatami kilimėlių parietus kojas ne taip jau malonu, kai šalta ir, ypač, kai tradiciškai šie pasisėdėjimai užtrunka ganėtinai ilgai. Kotatsu mintis iš tiesų labai paprasta – jį sudaro žemas medinis stalas, po juo pritvirtintas elektrinis šildytuvas ir viską dengianti antklodė.

     

    Parengta pagal https://tokyobling.wordpress.com/

  • Ar krosnys gali kalbėti?

    Ar krosnys gali kalbėti?

    Taip, krosnys ir židiniai gali kalbėti. Kas nesutiktų, kad iš jų išvaizdos, konstrukcijų, formų, spalvų galime daug pasakyti ne tik apie patį šeimininką, bet ir konkretaus laikmečio stilių, vyraujančias sroves. Ypač daug istorijų, ir tikriausiai ne vieno šimtmečio ir ne vienos šeimos, gali papasakoti krosnys ar židiniai, kurie skaičiuoja 500 metus. Pačios iškalbingiausios yra koklinės krosnys. Jos aukštuomenės dvaruose ar valdomų rūmuose atliko dvi funkcijas – šildė ir puošė, tad kiekvienas koklis tai ne tik puošybinė meno vertybė, bet ir tarsi anus laikus menantis knygos puslapis.

     

    Tokių vietų, kur galėtumėme rasti istorinių koklinių krosnių, Lietuvoje nėra daug, tačiau vienoje jų atrasta tiek koklių, kad tai laikoma didžiausiu visoje Europoje XV-XVII a. krosnių koklių rinkiniu. Tai Valdovų rūmai ir jų menėse besipuikuojančios renesanso laikų krosnys. Jas dengiantys kokliai ypatingi tuo, kad yra puošti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, jos valdovų ir didikų giminių herbais, monogramomis, heraldiniais ženklais, religiniais motyvais, mitologiniais siužetais, alegoriniais ir floristiniais vaizdais. Pavyzdžiui, viename jų pavaizduoti medžiojantys zuikiai, kitame – šalamaja grojantis muzikantas ir pan. 

    Įdomiausia ir vertingiausia tai, kad visi šie kokliai – to meto laikų meistrų darbas, juk tuomet niekas tokių dalykų iš užsienio neatsiveždavo. Manoma, kad kokliai Žygimanto Augusto laikų krosnims buvo gaminami Vilniuje, Jogailos, vėliau Šv. Mykolo gatvės dirbtuvėse, o dar vėliau, dėl intensyvių dūmų ir grėsmės padegti šalia esančius medinius namus, taip vadinamieji koklininkai išsikėlė į Užupį, kuris tuo metu buvo už miesto.

     

    Faktas, kad šis lobynas užverstas žemėmis joje pragulėjo apie tris šimtus metų, rodo, kokį milžinišką darbą, atkurdami Valdovų rūmų krosnių koklius, atliko restauratoriai. Archeologai koklius atrado gynybinės reikšmės netekusiuose apsauginiuose grioviuose, į kuriuos, tikima, jie buvo suversti tiesiog per rezidencijos langus. Kita vertus, tikriausiai būtent tai ir išsaugojo šiuos koklius iki mūsų dienų. O jų, nepatikėsite, atrasta net 20 tūkstančių. Tokios vertingos kolekcijos neturi nei artimesni, nei tolimesni mūsų kaimynai.

    Jeigu domitės krosnimis arba tiesiog norite pagilinti savo istorines žinias, pavartykite archeologo Gintautas Rackevičiaus knygą „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai Vilniuje. XVI a. koklinių krosnių rekonstrukcija. XVI a. koklių katalogas“, kurią išleido Valdovų rūmų muziejus. Tikrai dėmesio verta studija iš kurios sužinote, kaip galima prakalbinti krosnis, kaip jos yra atrestauruojamos ir kokio rankų darbo kruopštumo reikia norint atkurti koklius. Išsamesnį vaizdą, kaip tai yra atliekama, galite susidaryti paspaudę nuorodą https://www.ceramist.lt/main.php?id=1001032&lang=1

  • Židinių restauravimas – ar verta?

    Židinių restauravimas – ar verta?

    Nors šiandieninėje vartotojiškoje kultūroje  retas kuris beneša meistrams taisyti daiktus ir renkasi nusipirkti nauja, vis dėlto yra dalykų, kuriuos taisyti ir atnaujinti verta. Tai gali būti mums svarbių žmonių padovanoti arba pačių įsigyti ir mielus laikus menantys daiktai, taip pat iš tėvų ar senelių, prosenelių paveldėtos vertybės. Pastarosios tokios reikšmingos ne tik dėl to, kad tam tikra prasme simbolizuoja giminės ryšį, kartų kaitą, bet ir dėl to, kad jos yra ir praėjusių šimtmečių, istorijos liudytojos.

     

    Židinys ar krosnis taip pat gali būti paveldima vertybė. Žinoma, daug kas priklauso nuo to, kokios būklės namas ir pats židinys ar krosnis. Būna atvejų, kai nei į vieno, nei į kito restauravimą investuoti nebeverta, tačiau ką pasirinkti, jei vis dėlto yra galimybė grąžinti buvusią išvaizdą ir dvasią? Šis sprendimas priklausys nuo to, kam mes patys teikiame prioritetus,  finansinių pajėgumų ir ar turime kantrybės. Kaip ten bebūtų, brangiausiai atsieinanti restauravimo dalis yra ne medžiagos, o ilgai trunkantis restauratorių darbas.

    Židinio ar krosnies restauravimas apima tiek jų išorės, tiek vidaus atnaujinimą. Aišku, gali būti, kad per laiką buvo pažeista tik židinio ar krosnies apdaila. Tuomet gali pakakti 1) atšviežinti marmuro, granito ar keramikos paviršių naudojant specialias valymo priemones, 2) nupoliruoti plienines ar geležines židinio ar krosnies dalis. Ilgiau užtruktų, jei reikėtų atkurti nutrupėjusias marmuro ar plytelių dalis, dar šiek tiek, jei šios plytelės – ypatingų raštų ir spalvų. Turint pavyzdį, tai nesudėtinga padaryti. Kur kas daugiau darbo lauktų, jei restauratoriams dalis reikėtų atkurti iš nuotraukų arba remiantis to laikmečio stiliumi.

     

    Rimtesni iššūkiai lauktų, jei tektų atnaujinti židinio ar krosnies vidų. Vis dėlto, jei yra nors menkiausių abejonių, kad dėl pažeidimų jie gali būti nesaugūs, teks sutvirtinti ar permūryti konstrukcijas taip, jog atitiktų saugumo reikalavimus. Be abejonės, būtina patikrinti ir kamino būklę – pasikvietus specialistus įvertinti jo kokybę ir, jeigu reikia, atnaujinti kamino konstrukciją. Tuo pačiu privalu patikrinti: 1) jei židinys atviras – dūmų kanalą iš kambario pusės, 2) jeigu ugniakuro kapsulė uždara – kapsulės sandarumą, jog dūmai per sienelių plyšius ir  sujungimus nepatektų į kambarį, 3) dūmtraukio ir kamino sandarumą.

    Taigi, norint atnaujinti židinį ar krosnelę teks apsišarvuoti kantrybe. Kur kas greičiau ir patogiau būtų nusipirkti naują židinį ar krosnelę, kita vertus, jei išsaugosite senuosius – jie bus unikalūs ir vieninteliai tokie. Beje, jei paveldėjote namą ir iš pirmo žvilgsnio jame židinio nematyti, nebūkite tikri, kad jis nėra užmūrytas.

  • Namie kepti kūčiukai – dviems pasauliams sujungti

    Namie kepti kūčiukai – dviems pasauliams sujungti

    Ateinantis savaitgalis – paskutinis prieš šventes. Viliamės, kad dovanomis artimiesiems ir draugams jau pasirūpinote ir išvengsite perpildytų prekybos centrų bei eilių prie kasų. Visiškai išsisukti nuo jų greičiausiai nepavyks, nes dar teks pasirūpinti produktais Šv. Kūčių ir Šv. Kalėdų stalui padengti. Vieną  iš jų ir patį tradiciškiausią – kūčiukus – siūlome išsikepti patiems, nes kitaip nei į pirktinius, į savo gaminamus kūčiukus galime pridėti daug meilės ir rūpesčio, o į visą procesą įtraukti visus šeimos narius nuo didžiausio iki mažiausio.

     

    Pagal senuosius papročius kūčiukai (dar kitaip vadinami šližikai, kalėdukai, prėskučiai) yra kepami Šv. Kūčių dieną. Anksčiau tai buvo sudėtingiau suplanuoti, nes dažnam tai būdavo darbo diena. Tačiau įtraukus ją į šventinių dienų sąrašą, turime galimybę daugiau laiko skirti namiškiais ir visoms su Šv. Kūčiomis susijusioms tradicijoms, tarp jų – eglutę  puošti Šv. Kalėdų išvakarėse. Kūčiūkus, apeigiškiausią šventinio stalo patiekalą, išsikepti labai paprasta. Itin gardūs būna kepti duonkepėje krosnyje, tačiau kepimui kuo puikiausiai tinka ir krosnelės ar įprastos orkaitės.

    Pagrindiniai ingridientai be kurių neužmaišysite kūčiukų tešlos yra vanduo, miltai, cukrus, aliejus, sausos mielės ir, žinoma, aguonos. Nepaisant to, kiekvienos šeimininkės kūčiukai būna vis kitokie, priklauso nuo produktų proporcijų ir proceso. Vis dėlto yra keletas svarbiausių dalykų, kurių negalime pamiršti. Pirma, mielėms kildinti naudojame tik kūno temperatūros vandenį, nes karštesnis jas nužudo. Antra, norėdami pašalinti aguonų kartumą turime jas užpilti verdančiu vandeniu ir po kelių minučių nusunkti.

     

    Aukščiau išvardinome tradicinius kūčiukų ingridientus, jie būdingesni pasninko laikotarpiui, tačiau šeimininkės gali ir eksperimentuoti. Pagardinti kūčiukus galime vietoj aliejaus naudodami svietą, taip pat įmušti kiaušinį, įdėti šaukštą grietinės ar įpilti pieno (tokie kūčiukai sotesni) ar įberti cinamono, kardamono prieskonių. Jei norite, jog kūčiukai būtų minkštesni – naudokite daugiau mielių, kepkite aukštesnėje temperatūroje ir trumpiau (200C, 15-20 min.), jei traškesnių – žemesnėje ir ilgiau (180C, 20-25 min.).

    Tokios paprastos sudėties ir taip lengvai paruošiami kūčiukai iš tiesų atlieka itin reikšmingą funkciją, nes Šv. Kūčių vakarą jie sujungia gyvųjų ir mirusiųjų pasaulius. Neatsitiktinai šį vakarą, prisimindami mirusiuosius artimuosius, padedame ant stalo lėkštes vėlėms, o nakčiai maisto nuo stalo nenurenkame. Sakralines kūčiukų galias dar labiau sustiprina aguonų pienas, kuris taip pat savo simbolika glaudžiai siejasi su anapusiniu pasauliu. Nepamirškime savo tradicijų. Jos, perduodamos iš kartos į kartą, mūsų tautą ir kiekvieną iš mūsų daro unikaliais ir praturtina pasaulio pajautimą.

  • Krosnis „po Kalėdų eglute“ – originali dovana

    Krosnis „po Kalėdų eglute“ – originali dovana

    Artėjant šventėms – tiek Šv. Kalėdoms ir Naujiesiems metams, mumyse, suaugusiuose, neretai nubunda vidinis vaikas. Jis pradeda kirbėti dėl daugybės priežasčių – galbūt todėl, kad savo atžaloms ieškome dovanų ar turime progą persirengti Snieguolėmis arba Kalėdų Seneliais, galbūt todėl, kad prisimename save vaikystėje per šventes ir tikėjimą, jog pabuvus geram ir parašius laišką Laplandijon, nors vieną iš norų tikrai Šv. Kalėdų rytą rasime išsipildžiusį po egle.

     

    Sunku pasakyti, bet štai analizuojame naujausius krosnelių, židinių ir krosnių modelius, stebime, kaip jos montuojamos – ir, nepatikėsite, visa tai taip primena vaikystę, kaladėles ir lego ar bet kurį kitą žaidimą, kuriame reikėdavo ką nors surinkti iš atskirų detalių. Prisiminkite, kaip pasidėdavote instrukciją šalimais, imdavote vieną detalę po kitos, tvirtindavote, žiūrėdavote, kad iš visų pusių lygiai… O jeigu dar dviese pramogaudavote – tuomet statybos dvigubai smagiau ir greičiau vykdavo.

    Mūsų akiratyje – šių metų naujiena.Tai akumuliacinė krosnis iš šamoto arba dar vadinamos šamoto keramikos, kuri itin tinka krosnių apdailai dėl savo atsparumo ugniai. Šios krosnies privalumas ir išskirtinumas slypi karkase, kuris yra surenkamas iš specialiai sumodeliuotų šamoto detalių, kurios savo forma primena tuščiavidures lego detales, tačiau būtent tai leidžia ugniai tiesiogiai kaitinti kiekvieną karkaso elementą, kuris vėliau vėsdamas spinduliuoja kaitrą į išorę.

     

    Kitaip nei dauguma akumuliacinių krosnių ši krosnis sveria tik 1000 kg ir yra tikras išsigelbėjimas mažų erdvių šeimininkams. Kita vertus, dėl savo ypatingos sistemos ji išskiria ne ką mažiau šilumos nei jos pirmtakės.  Taigi, vyrams, kurie mėgsta meistrauti patys  (gamintojai pateikia labai išsamią tekstinę ir vaizdinę instrukciją, kaip susirinkti krosnį pačiam) ir yra taupūs – tai būtų pati geriausia dovana „po Kalėdų eglute“. Moteris krosnies, krosnelės ar židinio ugnis visada nuteikia romantiškai, bet šioji leis jai realizuoti savo kūrybiškumą, nes šamoto karkasą rekomenduojama apklijuoti keramikinėmis plytelėmis. O jų spalvų ir formų – daugiau nei kalbant apie drabužius. Beje, visuomet yra galimybė užsisakyti individualias plyteles.

     

    Iš tiesų, jei Kalėdų Senelis po eglutę paliktų šią kitą krosnį, krosnelę ar židinį – apsidžiaugtų visa šeimyna. Šildymasis krosnimi, krosnele ar židiniu yra pats sveikiausias būdas, jis ypač tinkamas sergantiems alergija, padeda esant skausmams. Tai taip pat ir taupiausias būdas, nes malkoms degant išsiskirianti šiluma panaudojama beveik 100 procentų.

    Dar vienas privalumas, jog ugnis visuomet ramina žmogų, nuteikia jį pozityviai, todėl galite pamiršti barnius šeimoje. Na, o jei jie nutiktų, susitarkite susitikti prie krosnies, krosnelės ar židinio – pamatysite, kaip atlėgs bet kokios nuoskaudos. Žinoma, nuoširdžiai linkime, jog jų nebūtų, o susibūrimai prie ugnies taptų jaukia šeimos tradicija.