Ugnis gyvenimui

Gyvenimo su ugnimi būdas

Kategorija: Ugnis vasarą

  • STUV MicroMega židinys – akimirkai suvaldyta ugnis

    STUV MicroMega židinys – akimirkai suvaldyta ugnis

    MicroMega – vienas naujausių STUV gaminių. Šio židinio pavadinimas labai taikliai atskleidžia židinio paskirtį apskritai. Mikro (angl. micro) kalba apie židinį, kaip interjero detalę, o Mega (ang. mega) apie ugnies galią. Unikalaus dizaino STUV  MicroMeg židinys sukurtas taip, kad ugnis degtų pačioje jo širdyje, būtų laisva ir tuo pačiu kontroliuojama, jog skleistų tiek šilumos, kiek Jums reikia konkrečiu momentu. Aukštyn pakeliamos stiklinės durelės leidžia pasirinkti, kokio atvirumo ugnies norite, o lanksti židinio konstrukcija leidžia pasirinkti pageidaujamą plotį.

     

    Rūpestis gamta ir jos išteklių saugojimu bei faktas, jog vis daugiau žmonių statosi ekologiškus, mažiau energijos naudojančius namus, įkvėpė STUV ieškoti  sprendimų, kaip su kuo mažiau malkų išgauti kuo daugiau šilumos ir užtikrinti švarų eko degimą. Aukščiausius standartus atitinkančios STUV židinių degimo sistemos yra saugios, švarios ir skirtos patenkinti net penkis Jūsų pojūčius. Šie pojūčiai yra degančio laužo kvapas, šilumos jausmas, spragsinčių žarijų garsas, malonus vaizdas akims ir ant žarijų kepto maisto skonis.

     

    STUV  MicroMeg židinys degimui naudoja orą paduodamą iš lauko. Mažai energijos naudojančioje namuose, kuriuose paprastai trūksta natūralaus vėdinimo, šis sprendimas yra privalomas. Dėl saugumo ir komforto, tokia oro padavimo sistema rekomenduojama ir tradiciniams namams. Ventiliatorius šio tipo židinyje paprastai nėra naudojamas (orui leidžiama natūraliai patekti į židinį, čia jis sušyla ir išeina per groteles virš židinio šildydamas aplinką), bet jeigu norite greitesnės šilumos ir apšildyti daugiau ploto, galimybė sumontuoti ventiliatorių yra. Kaminas prie šio židinio gali būti jungiamas arba iš viršaus, arba iš galo.

     

    Jeigu mėgstate atvirą židinį, nepamirškite, kad tokiu atveju kambaryje turi būti pakankamai šviežio oro. Jeigu židiniu naudojatės dažnai, jo reikia daug, t. y. neužteks įleisti oro tik tada, kai atidarote trumpam, pavyzdžiui, norėdami įmesti daugiau malkų. Jeigu namai sandarūs, nepralaidūs orui, būtina pasirūpinti nuolatiniu patalpų vėdinimu arba sumontuoti specialią STUV sistemą, kuri pasirūpintų šviežio oro srautais saugiam naudojimuisi ugnimi be jokių rūpesčių.

  • Dvipusis židinys su pakeliamomis durelėmis

    Dvipusis židinys su pakeliamomis durelėmis

    Židinys namuose – tikras džiaugsmas, o įsivaizduokite, jeigu jų namuose du? Svarbiausia ne tik dviguba šiluma, bet ir kad nereikia dalinantis bartis, kuris vakarą leis arčiausiai židinio. Mes visi ir mūsų pomėgiai skirtingi – vieni mėgstame ramų poilsį su knyga, kiti su bičiuliais ir vynu. O ką daryti tada, kai židinys tik vienas? Iš tiesų turėti du? Betgi ne kiekvienas galime tai sau leisti. Išeitis vis dėlto yra – vienas, bet dvipusis židinys su pakeliamomis durelėmis iš abiejų pusių.

    Būtent toks dvipusis židinys STUV 21/DF  (pavadinimas kilęs iš sutrumpinimo „double face“, kuris reiškia dvigubas veidas) buvo sukurtas belgų gamintojo STUV.  Nuo 1983 metų ši kompanija gamina novatoriškus židinius, kurie yra išskirtino kokybės ir estetikos pavyzdys. Židinys STUV 21/DF yra ne tik neįtikėtinai funkcionalus, bet ir atrodo originaliai namų interjere. Jis ir jungia, ir atskiria namų erdves tuo pačiu. Pirkėjas gali pasirinkti iš keturių variantų. STUV 21/DF gali būti 75 cm, 85 cm, 95 cm ir 125 cm pločio.

    Atskiro dėmesio vertos STUV 21/DF židinio ugniakuro durelės. Jos lengvai reguliuojamos ir gali būti užfiksuojamos norimame aukštyje. Taigi, galite mėgautis tiek atvira liepsna, tiek atidarę dureles iki pusės. Paranku, nes  taip patogiausia nustatyti kokio intensyvumo iš ugniakuro sklindančios šilumos norite (neabejotina, jei sėdite labai arti židinio ir ugniakuras pilnas liepsnojančių malkų, gali būti karšta sėdėti atvėrus dureles iki pat galo, tad greičiausiai rinksitės tik dalinai pravertas dureles).

     

    Didelis privalumas, kad montuojant šiuos židinius Jūs galite pasirinkti, kokios apdailos norite. Išsirinkus iš keturių pateikiamų standartizuotų matmenų, toliau galite duoti visišką laisvę savo fantazijai ir pritaikyti židinį prie jau esamo interjero arba atspirties tašku naujam interjerui panaudoti tik ką nusipirktą židinį. Kaip netruksite įsitikinti, židinys, atnešdamas šilumą ir ramybę į Jūsų namus, iš esmės teigiamai pakeis visą Jūsų buitį ir kasdieną. Papasakokite mums apie tai!

  • Arbata prie laužo – dvigubas gydomasis poveikis

    Arbata prie laužo – dvigubas gydomasis poveikis

    Jei skundžiatės įtampa, baime, pablogėjusiu miegu, padidėjusiu jautrumu, jeigu Jums sunku susikaupti ir atsipalaiduoti, panašu, kad Jums tikrai reikėtų poilsio. Geriausia būdas atgauti jėgas ir atrasti dvasios ramybę – tai ištrūkti į gamtą ir pabūti prie laužo… gurkšnojant mums pačios gamtos paruoštas dovanas-vaistus, t. y. gydomųjų žolelių arbatas. Jų rinkimas taip pat prilysta savotiškai meditacijai ir apsivalymui, todėl turėsite trigubą efektą ir naudą.

     Vasaros mėnesiais geriausia rinkti balinio ajero žolę, aviečių vaisius, dirvinį asiūklį,  jonažolę, juodųjų serbentų uogas ir lapus, gyslotį, kmynų vaisius, liepos žiedus, miltinės arkliauogės lapus, raudonąją gudobelę, rugiagėlės žiedus, trikertės žvaginės žolę, trispalvę našlaitę, paprastojo raudonėlio žolę, pelyno žolę, pelkinio pūkelio žolę, plaukuotosios sukatžolės lapus, raudonėlį, skėtinės širdažolės žolę, smiltyninio šlamučio žiedynus, trilapio pupalaiškio lapus, vaistinės medetkos žiedus, vaistinės melisos žolę. Iš jų su stresu geriausiai padeda kovoti ajerai, jonažolė, medetka, melisa.

    Specialų pagiriamąjį žodį reikėtų pasakyti ugniažolei, kuri ir Lietuvoje ir kitose pasaulio šalyse laikoma vertingu augalu, kuris padeda kovoti su vėžiu. Ugniažolė veikia kepenis ir gerina tulžies darbą, jos arbata taip pat pasižymi nuskausminančiu, spazmus malšinančia poveikiu. Vis dėlto žolininkai primena, kad su šiuo augalu, kaip ir su ugnimi, reikia elgtis atsargiai. Ugniažolė gali būti nuodinga, todėl geriau arbatas ir nuovirus patikėkite tiems, kurie išmano juos daryti. Atminkite, kad veiksmingiausios  yra tik šviežiai nuskintų ugniažolių sultys. Priešvėžinį poveikį taip pat turi vasaros mėnesiais renkamas gyslotis.

     

    Tiek vaistažolių lapai, tiek žolės renkamos augalų žydėjimo metu, vaistingųjų augalų žiedai – pačioje žydėjimo pradžioje, todėl reikėtų stebėti ir nepraleisti tinkamiausio meto. Surinkus augalus, juos būtina nedelsiant sudžiovinti. Antraip, jie ims gesti ir visas darbas nueis perniek. Taigi, linkėdami kvapnios vasaros ir šiltos liepos, nuoširdžiai linkime rasti kuo daugiau laiko sau, nepasiduoti skubėjimui, išorės reikalavimams ir tinkamai pailsėti. Beje, prisirinkite vaistažolių daugiau, jog jų užtektų ir rudeniui, ir draugams.

  • Ant laužo kepti užkandžiai

    Ant laužo kepti užkandžiai

    Vasarai pradedant įsisiūbuoti kalbame apie užkandžius – lengvus, šaltus patiekalus be kurių neįsivaizduojamos pertraukėlės tarp pagrindinių valgymų. Pateikiame receptus, kuriems specialiai nereikia iš anksto ruoštis, t. y. nereikia atstovėti ilgiausių eilių prekybos centre penktadienio vakarą nei prie mėsos skyriaus, nei prie kasų. Sūrio ir dešros gabalėlį, batoną ir svogūną tikriausiai rasite ir savo šaldytuve. Greičiausiai dėl kukurūzų burbuolių teks užsukti į  parduotuvę, bet eilių prie tokių dalykų dažniausiai nebūna. Tiesa, vos nepamiršome, kad paprastai užkandžiams reikia gėrimų – čia jau rinkitės pagal gyvenimo būdą ir skonį.

    Pagal pomėgius ir nuotaiką tikriausiai nuspręsite kokių – saldžių ar sūrių užkandžių norite. Jei esate mėgėjas ir vienų, ir kitų, nespauskite savęs į kampą. Mes žinome, kaip sunku atsispirti tam, kas ne tik skanu, bet ir nauja ar originaliai patiekta. Nenusiminkite, gamtoje, jeigu aktyviai pramogaujate, maistas virškinasi greičiau, tad kur buvus, kur nebuvus, pilvas ir vėl prie laužo ar grilio kviečia. Be to, vienas iš užkandžių reikalavimų ir yra lengvumas. Na, ir saikas. Jeigu žinote, kada sustoti, tikriausiai vietos skrandyje atsiras ir vieniems, ir kitiems užkandžiams.

     

    Jeigu rinktis būtų leista mums, pirmiausia išbandytume tai, kas laiko patikrinta ir patiks ir įtiks išrankiausiam bičiuliui. Mūsų favoritas – tai dalinai įpjautas batonas su bet kokios rūšies mėsos gaminiu ir sūriu. Labai panašu į sumuštinius, bet keptas folijoje ir lauže, batonas įgauna nepaprastą skonį. Tiems, kam patinka svogūnas, siūlytume kepto svieste svogūno receptą. Lengva padaryti, o burnoje tirpte tirpsta. Kiek rečiau mūsuose įprasta kepti kukurūzų burbuoles ir dar apsuktas rūkytos šoninės juostelėmis. Kai kurie žmonės mano, jog saldūs kukurūzai netinka su šonine. Be reikalo, nes kepdama burbuolė praranda savo saldumą.

    Užbaigti vakarą galima spragėsiais. Atrodytų, jog gamtoje tai neįmanoma misija. Bet… čia ir vėl gali išgelbėti folija arba bet kuri gilesnė keptuvė. Gerai būtų dangtis, bet jei jo nėra, vėl gi tam galime panaudoti foliją. Na, o jeigu mėgstate visišką komfortą, galite įsigyti specialią keptuvę. Spragėsiai dienai einant į pabaigą gerai tuo, kad kramsnojimas neleis užsnūsti pirmam, taigi, nepraleisite pačių smagiausių akimirkų prie laužo naktį. Jos ypatingos, jei naktis giedra ir žvaigždėta, o Jus supa būrys mylimų ar mėgstamų žmonių. Beje, gardus maistas ir laužo ugnis – vienija ir bus dar smagiau jeigu į užkandžių gaminimą įtraukite ir draugus.

     

  • Ilgai išliekanti šiluma – „Schmid“ krosnys

    Ilgai išliekanti šiluma – „Schmid“ krosnys

    Žodis krosnis tikriausiai daugeliui mūsų kelia malonias asociacijas, primena vaikystę, senelius kaime, siejasi su sveiku gyvenimo būdu ir ekologišku, gamtai draugišku šildymusi. Iš tiesų, be krosnies namas kaime anksčiau buvo visiškai neįsivaizduojamas. Laikai keitėsi, modernėjo, kaimuose daugėjo namų turinčių centrinį šildymą, bet atokesniuose kaimeliuose – krosnis vis dar tebėra vienintelis šilumos šaltinis. Smalsu, o kaip gi atrodo šiuolaikinės krosnys ir ar tikrai jos tinkamos tik gyvenant kaime?

     

    Savo atsiminimuose krosnį dažnas regime didžiulę, užimančią nemažą plotą, o laikais, kai erdvės, kuriose gyvename yra mažesnės, tai gali atrodyti kaip minusas. Vis dėlto, modernios krosnys yra kiek kitokios, gerokai mažesnės ir dėl savo ypatumo šildyti didesnį plotą (kelis kambarius iš karto), tampa vis populiaresnės ir populiaresnės. Be to, technologijos keitėsi, tad šiuolaikinės krosnys tapo saugesnės, efektyvesnės ir gerokai lengviau prižiūrimos.  Dar daugiau, šiandien kiekviena krosnis gali būti unikalaus dizaino, pritaikyta individualiam interjerui.

     

    Svarbiausia – išsirinkti kokybišką pakurą, o būtent tokias siūlo vokiečių gamintojas „Schmid“. Išsirinkus pakurą (kuri dažniausiai būna standartinė), visa kita yra Jūsų fantazija ir poreikiai, pagal kuriuos tiesiog reikės parengti projektą. Kartu su dizaineriu galėsite nuspręsti, kokio spalvinio sprendimo norite, kokia medžiaga bus dengta krosnis (molio plytomis, kera­mi­niais kok­liais ar akmeniu), kam skirta krosnis – ar tik šildymui, ar ir kepimui. O galbūt norite turėti kažką panašaus į užkrosnį ar šildomą suoliuką, kaip senosios tradicinės krosnys? Visa tai įgyvendinama, jei darbus atliks nagingas meistras,  o tokių tikrai turime.

     

    „Schmid“  gamintojas turi platų asortimentą pakurų, tad netgi galite pasirinkti, kokiu kuru norėsite kūrenti savo krosnį. Dar vienas pranašumas, kad „Schmid“ krosnių pakura turi ne bet kokius, o iš ketaus pagamintus kanalus. Tai reiškia, kad de­gant mal­koms su­si­da­ran­ti ši­lu­ma sklinda ka­na­lais, kuriuose dėl ketaus savybių kaupti šilumą, ji išsilaiko dar ilgiau nei įprastai, taigi ir šilumos visuose namuose turima daugiau. Krosnis galbūt ir yra brangesnis sprendimas nei židinys ar krosnelė, ypač, jei norėsite, jog kanalai būtų išvedžiojami plačiau, po visą namą, bet tai ilgalaikė investicija į namus ir bendrą komfortą bei gerbūvį.

  • Stiklo ir ugnies sintezė

    Stiklas – dažniausiai perregimas, „nematomas“, kontraversiškai yra viena populiariausių medžiagų, kurią naudojame buityje, architektūroje, mene. Stiklas pradėtas gaminti 3000-4000 m. pr. m. e. Egipte ir Mesopotamijoje, o stiklo pūtimo technologija žinoma nuo 250-ųjų m. pr. m. e. Vis dėlto, didžiuliais kiekiais stiklas pradėtas gaminti tik XIX amžiuje, kai buvo išrasta Simenso-Martino krosnis ir stiklo tempimas mašininiu būdu. Stiklas natūraliai yra randamas ir gamtoje, tai obsidianas (vulkaninės kilmės stiklininė uoliena), bet masiškai gaminamas buitinis stiklas – tai natrio karbonato, kalcio karbonato ir silicio dioksido (smėlio) mišinys.

    Vis tik, šiandien kalbėsime ne apie stiklo lakštų gamybą, kurioje dalyvauja milžiniškos lydymo krosnys ir didžiuliai agregatai. Šiame procese nematyti to tikrojo stiklo ir ugnies ryšio, kuris atsiskleidžia pučiant stiklą. Stiklo pūtimas – tai technologinis įkaitinto stiklo apdirbimas, norimas jo formas išgaunant pučiant. Kvalifikuotas darbuotojas, pučiantis karštą stiklą, vadinamas stiklapūčiu. Jis dujų ir deguonies degikliais kaitina ir kitomis atitinkamomis priemonėmis pučia ir taip formuoja įvairių formų ir spalvų gaminius. Tai gali būti interjero dirbiniai, suvenyrai, papuošalai: stikliniai karoliai, auskarai, apyrankės.

    Tam, kad stiklo masė virstu meno kūriniu, reikia praeiti keletą etapų. Svarbus elementas čia – didelės dujinės krosnys, kuriose karštis siekia virš 1000 °C ir kuriame „verda“ stiklo masė. Kai stiklapūtys būna pasiruošęs, jis pūtimo vamzdeliu formuoja stiklo burbulą. Tirštėdama masė tampa panaši į medų.  Stiklapūtys norimai spalvai ir formai išgauti naudoja spalvas ir specialius rankinius  įrankius. Tai labai kruopštus ir atsakingas momentas, nes  masė stingsta greitai ir dirbti reikia sparčiai. Kūrėjas tam turi, jei masė ant pūtimo vamzdelio galo yra kaitinama, valandą laiko, o tada  gaminys keliauja į atkaitinimo krosnį, yra šlifuojamas ir poliruojamas.

     

    Be to, kad stiklo pūtimas yra labai gražus ir paslaptingas procesas, jam reikia daug ištvermės; karštis sklindantis nuo krosnių sekina ir vargina. Be to, tai daug kainuojantis užsiėmimas ar verslas, nes nuolat besikūrenančios krosnys naudoja brangiai kainuojančias dujas. Dabar jau galime suprasti, kodėl stiklo dirbiniai kainuoja tiek, kiek kainuoja. O kur dar rankų darbas ir menininko vaizduotė bei galia suvaldyti stiklo masę paverčiant ją skaidriais dirbiniais, kuriuose apsigyvena šviesa ir kuriuose susijungia visi keturi pasaulio elementai, tarp jų – ugnis.

  • Ugnies simboliai ir jų prasmės

    Ugnies simboliai ir jų prasmės

    Ugnis – vienas iš keturių pirminių elementų, kuris lygiai toks pats svarbus pasaulio ir žmogaus atsiradimui, jo egzistavimui, kaip ir vanduo, oras bei žemė. Visų šių elementų pavaizdavimui jau nuo senų senovės buvo naudojama viena iš pagrindinių geometrinių figūrų – trikampis. Ugnies ženklas – tai trikampis su viršūne aukštyn, vanduo – trikampis su viršūne nukreipta žemyn, oras – trikampis su viršūne aukštyn, kuri perbraukta brūkšniu, ir žemė – trikampis su viršūne nukreipta žemyn, kuri taip pat perbraukta brūkšniu.

    Ugnis taip pat dažnai buvo vaizduojama ir kaip kryžius. Manoma, kad šis ženklas dar senesnis už trikampį. Kryžiaus – kaip dviejų sukryžiuotų lazdelių – simbolio ištakos slypi ugnies užkūrimo procese, kai jai įkurti reikėjo trinti lazdeles vieną į kitą.  Šiuo atveju kryžius neturi krikščioniškosios prasmės ir simbolizuoja įrankį ugniai išgauti plačiąja prasme – tai yra įrankis ir dieviškajai, ir žemiškajai ugniai įkurti. Taip pat jis žymi ir keturias pasaulio puses, metų laikus ir žmogaus gyvenimo periodus: šiaurė-žiema-naktis-mirtis, rytai-pavasaris-rytas-gimimas, pietūs-vasara-diena-branda, vakarai-ruduo vakaras-senatvė.

     Šiam ciklui pavaizduoti prie lazdelių galų buvo pridėti brūkšneliai arba lenktos „alkūnės“, žyminčios sukimąsi ratu. Taip gimė svastikos ženklas, kuris baltų kultūroje žymi ne tik ugnį, bet ir saulę, Perkūną, jis buvo siejamas su laime, šviesa, gėriu. Šis simbolis randamas ir kitose senosiose tautose  (Indijos, senovės keltų, germanų, indėnų), kur taip pat žymi saulę, derlingumą, valdžią.  Įdomu tai, kad baltai tikėjo, jog šis besisukantis ratu ženklas, žymintis visatos virsmus, kaitą ir darną, padeda kovoti su blogiu.

    Taigi, archajinis svastikos ženklas tai tarsi mažas pasaulio atvaizdas, kalbantis apie pusiausvyrą ir harmoniją.  Nenuostabu, kad tiek daug reiškiančiais kryžiais, svastikomis  buvo puošiami įvairūs mūsų protėvių buities daiktais, drabužiai, papuošalai, ginklai, tautinės juostos, muzikos instrumentai. Šiais ženklais buvo raižomos namų sienos, lubos, koplytstulpiai. Svastikos ženklas etniniuose papuošaluose naudojamas ir šiandien, tad drąsiai jais puoškitės ir populiarinkite  lietuvių istoriją.

  • Atgimimas ir apsivalymas per ugnį

    Atgimimas ir apsivalymas per ugnį

    Jau ne kartą, ypač rašydami apie ugnies reikšmę tradicinėse mūsų šventėse, esame akcentavę ugnies reikšmę ir pagarbą jai namuose dėl to, kad ji saugo, maitina, šildo, gydo. Mažiau atskleidėme, kokias prasmes savyje talpina Amžinoji ugnis, kurią iki krikščionybės atsiradimo Lietuvoje ąžuolų giraitėse kurstė Vaidilutės.  Ši ugnis, kurstoma iš pagarbos dievams, turėjo ir dar vieną reikšmę. Manyta, kad užgesus Amžinajai Ugniai visą tautą gali ištikti nelaimės, nes ugnis buvo tai, kas užtikrindavo nemirtingumą ir atgimimą, amžino gyvenimo ratą.

    Alkas.lt nuotrauka

    Visos šios prasmės atėjo iš tikėjimo, kad Ugnis leidžia sielai įsikūnyti iš naujo, vadinasi, po mirties – atgimti.  Taigi, užgesinta Ugnis reikštų nutrauktą ciklą ir mirtį, o jei tai buvo Amžinoji ugnis – ir visos tautos pražūtį. Tai paaiškina, kodėl mūsų protėviai taip gindavo savo šventyklas ir tai darydavo drąsiai, be baimės būti nukauti. Jie tikėjo, kad kol Amžinoji ugnis rusena, jų kūnui mirui, siela atgims. Tikėta, kad tai nutiks neužilgo, artimiausią pavasarį, balandžio pabaigoje, per Jorės šventę (Jurgines), nes tuomet esą Perkūnas vėl apvaisindavo Žemę ir gimdavo nauja gyvybė.

    Taip pat manyta, kad Ugnis, kuri buvo traktuojama ir kaip Žemės Motinos širdis, turi apvalymo galią. Štai kodėl mirusieji buvo deginami. Ugniai padedant jų sielos būdavo apvalomos ir naujus savo gyvenimus pradėdavo jau būdamos geresnėmis.  Tai leidžia suprasti, kodėl Ugnyje buvo deginami nusikaltėliai, nedorėliai, šmeižikai. Į sudeginimą visai nebuvo žiūrima, kaip į bausmę, atvirkščiai, kaip į progą  apsivalyti ir grįžti į doros kelią. Mirtis buvo suvokiama kaip trumpas gyvenimo nutraukimas, į kurį grįžtama per Ugnį.

    Turistas.lt nuotrauka

    Šiais laikais niekas Amžinosios ugnies laužų nebekūrena, bet vis dar tebėra gaji nuolatos degančios ugnies tradicija. Šiuolaikinė Amžinoji ugnis, kuri jau bėra specialus degiklis, kuriame dega atitekančios dujos (propanas ar gamtinės dujos), naudojama atminimo memorialuose ir simbolizuoja žuvusių karių atminimą ar kokį kitą reikšmingą valstybei ar tautai įvykį. Savotišku Amžinos ugnies variantu yra Olimpinė ugnis, kuri dega visos olimpiados metu, bet ji jau turi kiek kitokias prasmes – ji simbolizuoja kilnius siekius, taiką, draugystę, vienybę.

    Parengta pagal straipsnį „Apie Ugnies reikšmę atgimimui“.

  • Gintaro ir ugnies ryšys

    Gintaro ir ugnies ryšys

    Dauguma mūsų savo vasaros atostogas leidžiame prie jūros. Mes nesame dideli karščio mylėtojai, bet Baltijos jūrą aplankome kasmet,dažniausiai vasarai prasidedant ar jai įpusėjus. Keletą dienų praleidome ir šiemet. Jūra mums turi daugiau prasmių nei tik vanduo ir vieta poilsiui, atgaivai.Tai ir gintaro radymvietė. O šie maži ir dideli gabalėliai susiformavę iš spygliuočių sakų, jau prieš tūkstančius metų buvo siejami su ugnimi ir mistinėmis galiomis.

    Gintaras yra randamas įvairiose Žemės vietose, tačiau tas, kuris aptinkamas Baltijos jūroje yra išskirtinis – seniausias ir pakerintis ypatingu grožiu. P. Matulaitis pirmoje knygoje apie gintarą Gintaras lietuvių žemėje (knyga išleista 1922 m.) labai taikliai paaiškino už ką gintaras yra vertinamas: „Gintaras žėri gražia žarija, raminančia rūstybę, geidulius, nerimastį, kaip ramina ugnis ramutė; priglaustas prie pliko kūno gintaras jo neerzina, bet ramiai, švelniai glostyte glosto“.

    Panašiai gintarą su ugnimi yra palyginęs ir romėnų mokslininkas Plinijus Vyresnysis. Jis rašė, kad  „nei baltas gintaras, iš kurio gaunamas malonus smilkalų kvapas, nei vaško spalvos geltonas arba tamsus gintaras romėnų nebuvo taip vertinamas, kaip skaidrus, nestipriai žvilgantis, kad žiūrint per jį matyti ne pati ugnis, o tik jos atspindys. (…) Mėgstamiausias gintaras buvo skaidraus falerniško vyno atspalvio“. 

    Taigi, gintaras su ugnimi gali būti siejamas ne tik per žėrėjimą, spinduliavimą, bet ir spalvas. O jo spalvų paletė – visas spektras. Ar žinojote, kad gintaras gali būti ne tik skaidrus, geltonas, juodas, bet ir baltas, mėlynas, žalias, raudonas? Pastarosios spalvos labai retos ir šių spalvų gintaro gabalėliams iki darbar priskiriama daug daugiau galių nei kitų spalvų gintarui. Pavyzdžiui, jeigu norite pasikalbėti su ugnies dvasiomis, tam tinkamiausias mėlynasis gintaras.

    Kam mistika ne prie širdies, galbūt bus įdomi kita gintaro pusė. Jau nuo seno žinoma, kad gintaro sudėtyje yra daugybė žmogui reikalingų mikroelementų, kitų gyvybiškai svarbių medžiagų. Jo veikliosios medžiagos – rūgštis ir aliejus, yra ir puikus vaistas, ir kosmetikos priemonė. Kartais, kaip savo knygoje rašė P. Matulaitis, ligoniui pakanka tik turėti ir kuo dažniau žvilgčioti į gintarą, ir liga pasitraukia.

  • Receptas ant laužo – persikai karamelėje

    Receptas ant laužo – persikai karamelėje

    Gaminimas ant laužo visada džiugina keliais aspektais. Maistas pagamintas gamtoje visuomet skanesnis, malkas išnaudojame dvigubai efektyviau, vadinasi, ir draugiškiau gamtai (ir šildomės, ir gaminame vienu metu) ir dar šalia viso to suburiame draugus arba šeimą pasibuvimui kartu. Ilgai sukome galvas, kokį receptą pasiūlyti šį kartą. Šašlykai, rūkytos dešrelės, sriubos – tai, kas išbandyta kiekvieno ir ne taip jau sudėtinga pagaminti, tereikia tinkamų įrankių (iešmų, grotelių, puodo) ir gerų prieskonių. Kita vertus, pripratusiems prie gaminimo namuose ir modernių orkaičių  ir nesvylančių keptuvių – tai gali pasirodyti tam tikru iššūkiu.

    Kadangi mūsų bendruomenė paremta sveiko, ekologiško gyvenimo būdo propagavimu, pagalvojome, kad visai tiktų, jei receptas būtų vegetariškas. Džiugi žinia ta, kad beveik visus vegetariškus patiekalus, kuriuos gaminame namie, galima pasigaminti ir ant laužo. Patarimas, jei turite mėgstamų daržovių ar vaisių, o jie nei pasmeigiami, nei išsilaiko ant grotelių – naudokite maistinę foliją.

    Taigi, nusprendėme atiduoti duoklę saldumynams. Juos tikrai saugu valgyti gamtoje, nes nereikia baimintis dėl apsinuodijimo. „Persikai karamelėje“, taip skamba mūsų šios vasaros receptas. Tik įsivaizduokite, kaip pakvips Jūsų kiemas arba miškas, pieva gaminant šį desertą! O jį paruošti labai paprasta. Pasiimkite į žygį kelis persikus, truputį karamelės ir pekano riešutų, kuriais papuošite ir pagardinsite desertą. Be to, pekano riešutai labai sveiki, juose yra kalcio, geležies, magnio, fosforo, kalio, vitamino A, vitamino E ir cinko.

    Perpjautus pusiau persikus guldome apatine dalimi į karamele išteptą (jeigu pamiršote arba neturite – galima pakeisti ruduoju cukrumi) ir pekano riešutais nubertą foliją, palikdami tiek folijos, jog galėtume sandariai suvynioti. Tuomet, dedame į žarijas ir kepame apie 20-25 minutes. Po pusvalandžio ištraukiame ir patiekiame kiek pravėsusį, bet vis dar šiltą desertą. Jeigu karamelė skamba per saldžiai, galite pabarstyti arba pagardinti persikus cinamonu. O jei norisi tiesiog dūmais kvepiančio apskrudusio persiko – irgi yra išeitis.. Tiesiog uždėkite ant grotelių ir ragaukite, kai persikas jau bus apkepęs. Taigi, sveiko, švelnaus ir gardaus deserto!