Ugnis gyvenimui

Gyvenimo su ugnimi būdas

Kategorija: Ugnis vasarą

  • Krosnelių apdaila iš ugnies (muilo) akmens

    Krosnelių apdaila iš ugnies (muilo) akmens

    Visai neseniai rašėme apie naujovę piknikų mėgėjams ir sveiko gyvenimo puoselėtojams – muilo akmens kepsnines. Šį kartą į šį ekologišką akmenį pažvelgsime kitu kampu. Muilo akmuo (dar vadinamas ugnies akmeniu) dėl itin gero šiluminio laidumo,  unikalių savybių sugerti šilumą ir atsparumo aukštai temperatūrai, pradėtas naudoti gaminant krosneles, o konkrečiai – kaip pilna arba dalinė apdaila. Kaip netrukus pamatysite, muilo akmuo krosnelėse atlieka keletą funkcijų: kaupia šilumą, vadinasi šildo aplinką, teigiamai veikia sveikatą ir gali būti įdomi interjero detalė.

     

    Didžiausias muilo akmens privalumas tas, kad jis, sukaupęs šilumą, ją skleidžia net tuomet, kai krosnelės ar židinio ugnis atvėsta. Būtent šį savybė ir leidžia pasiekti aukščiausius krosnelių su pilna arba daline muilo akmens apdaila efektyvumo rodiklius ir nenuginčijamą taupumą naudojant kurą. Juk krosnelė ilgiau spinduliuoja šilumą į išorę, tuo mažiau sunaudojame malkų, taigi, ir tausojame savo bei gamtos išteklius – mišką.

     

    Muilo akmens apdailos krosnelės yra perkamos ne tik dėl gerų techninių savybių, bet ir išskirtinio dizaino. Krosnelės, kurios matote paveikslėliuose patrauklios tuo, kad yra neaukštos, cilindro formos, nei per didelės, nei per mažos. Tačiau, jei turite didesnes erdves, gamintojai siūlo ir didesnių išmatavimų variantus, kaip matote pastraipos apačioje. Be to, visos šios krosnelės turi ypatingo plonumo (bet tikrai saugias) dureles iš stiklo, kurios leidžia stebėti ugnį be jokių trukdžių.

    Muilo akmuo būna šviesus (kasamas Suomijos kalnuose) ir tamsus (išgaunamas Indijoje). Tamsus akmuo atsieina brangiau, nes jis rečiau randamas gamtoje. Didesni kaštai atitinkamai daro įtaką ir bendrai krosnelės kainai, todėl neretai perkama pigesnės apdailos krosnelė, bet su muilo akmens plokšte ant viršaus. Toks sprendimas žiūrisi ne mažiau įdomiau – blizgaus paviršiaus ketaus krosnelės paviršius puikiai dera su akmens mase – ir yra toks pat efektyvus.

  • Modulinės akumuliacinės krosnys – naujiena šilumos rinkoje

    Modulinės akumuliacinės krosnys – naujiena šilumos rinkoje

    Galimybė „reguliuoti“ šilumą, o kartu ir planuoti jai skiriamas išlaidas, yra didelis pranašumas visais metų laikais. Pavasarį – taipogi, nes oro temperatūra yra nepastovi, šiltas dienas keičia šaltos, o rytai ir vakarai dar būna pakankamai vėsūs. Krosnelė ar židinys namuose tokiu atveju yra pats optimaliausias sprendimas. Juolab, kad tai natūralūs, fizinį ir psichologinį komfortą garantuojantys šilumos šaltiniai, be to, vieni draugiškiausių aplinkai – malkoms degant išsiskirianti šiluma panaudojama beveik 100 procentų.

    Beje, šildymasis krosnele ar židiniu patrauklus ir tuo, kad, lyginant su centriniu šildymu, jų šiluma namuose pasiskirsto tolygiai ir laikosi ilgiau. Ypač šia savybe pasižymi akumuliaciniu principu veikiančios krosnys. Kitaip nei konvekcinės krosnelės, kurios dėl  dvigubo korpuso sienelių greičiau įkaista, bet ir greičiau atvėsta, akumuliacinių krosnių masė, sugerdama visą kaitrą į savo korpusą, kaista inertiškai ir tolygiai, o paskui taip pat  lėtai ir palaipsniui vėsta.

    Vienintelis akumuliaciniu principu veikiančių krosnių minusas buvo jų iki kelių tonų siekiantis dydis, tačiau šiuo metu yra sukurtų tokių akumuliacinių krosnių, kurios sveria tik 1000 kg ir kurios yra tikras išsigelbėjimas mažų erdvių šeimininkams. Dėl savo ypatingos – modulinės – sistemos šios krosnys išskiria ne ką mažiau šilumos nei jos sunkiasvorės pirmtakės. Paslaptis slypi karkase, kuris yra surenkamas iš specialiai sumodeliuotų tuščiavidurių detalių. Būtent šis sprendimas leidžia ugniai tiesiogiai kaitinti kiekvieną karkaso elementą, kuris vėliau vėsdamas spinduliuoja kaitrą į išorę.

    Šios modulinės krosnys turi ir kitą pavadinimą – „akumuliacinės krosnys iš šamoto“ arba „šamoto keramikos krosnys“, nes ką šių krosnių karkaso dalys (primenančios lego žaidimo detales) yra pagamintos iš šamoto keramikos, kuri specialiai naudojama krosnims dėl itin aukšto šilumos laidumo ir atsparumo ugniai.  Beje, keramika šiose modulinėse akumuliacinėse krosnyse naudoja ne tik vidinėms dalims, bet ir apdailai. Kaip iš šamoto keramika, taip ir keramikinės plytelės, dar labiau sustiprina akumuliaciją krosnyje ir padeda kaupti šilumą, kuri skleidžiasi net kelias paras.

    Be visa ko, keraminių plytelių apdaila vėl madinga ir vilioja savo  spalvų, raštų, formų įvairove, tad kiekvienas ras sprendimą, kaip integruoti šią krosnį į jau esamą ar dar tik kuriamą namų interjero stilių. Taigi, modulinės akumuliacinės krosnys yra ilgai laukta naujiena ir išeitis tiems, kurie ieškojo alternatyvos – stilingo, funkcionalaus ir taupaus šilumos šaltinio namams.

  • Iš Italijos: židinys ar krosnelė turi turėti moteriško žavesio

    Iš Italijos: židinys ar krosnelė turi turėti moteriško žavesio

    Šį kartą mus rašyti įkvėpė saulėtoji Italija ir jos turtinga kultūra. Ši šalis – tai daugiau nei skanus maistas ir  išskirtinis kraštovaizdis. Juk Italija – tai ir kultūros židinys, o jos indėlis į Europos paveldą  yra neįkainojamas.   Iš Italijos kilę tokie žymūs menininkai kaip Leonardas da Vinčis, Mikelandželas, Botičelis, Donatelas, Karavadžas, Rafaelis ir daugelis kitų. Čia gimė ir vėliau po visą Europą pasklido Renesanso ir Baroko idėjos. Visa tai – dabartinės Italijos kultūros pamatas, kuris jaučiamas ir šiandienos italų menininkų darbuose, pasaulėžiūroje.

     

    Ši dvasia jaučiama net ir žvelgiant į italų gamintojų židinius ir krosneles. Italijoje sakoma, kad židinys ar krosnelė turi turėti moteriško žavesio ir vilioti. Kalbant apie moteris Italijoje… Tiesą sakant, italai vyrai, turėdami karšto pietietiško temperamento, moka savo komplimentais ir asistavimu atskleisti moters grožį ir leidžia jai pasijausti ypatingai. Taigi, tai persikėlė net ir į  tokių produktų, kurie iš pirmo žvilgsnio nesusiję su moteriškumu, gamybą.

     

    Kita vertus, galbūt ne moteriška yra tik techninė židinio ir krosnelės pusė. Tuo tarpu savo paskirtimi – būti šilumos šaltiniu – židinys ir krosnelė labai artimi tam, kokius vaidmenis moteris atlieka šeimoje. Beje, krosneles ir židinius su moterimi sieja ir dizainas, ypač, jei jis atkuria renesanso ar baroko laikus ir apdailai naudojama keramika. Tokios krosnelės ir židiniai – tai meno kūriniai, kurie pastatyti bet kurioje patalpoje ją padaro individualia, išskirtine, „suteikia veidą“.

     

    Žinoma, aktualu ir tai, kad šildymasis krosnele ar židiniu yra natūralus, ekologiškas, gamtos neteršiantis ir taupus sprendimas. Tačiau ne mažiau svarbu tai, kad tai tradicijos ir istorijos dalis. Juk anksčiau nebuvo nė vienų namų be židinio ir krosnelės. Panašu, jog grįžtame prie savo ištakų, nes vis daugėja modernių namų, kuriuos šildo ir papuošia židinys ar krosnelė. O tokios, kokias atradome Italijoje (keletą pavyzdžių  matote nuotraukose) – pamačius tiesiog užima kvapą. Juk kiekviena plytelė – rankų darbo, todėl vienintelė tokia ir išskirtinė. Kaip ir moteris, tiesa?

  • Kaip teisingai užkurti laužą?

    Kaip teisingai užkurti laužą?

    Rugpjūtis – nors jau ir kvepiantis rudeniu, vis dar yra vasaros mėnuo ir kuo puikiausiai gali būti išnaudojamas ilgesnėms atostogoms užjūriuose arba trumpiems, bet prasmingiems susitikimams su draugais ar giminaičiais savaitgaliais. Kai dar lepina šiluma, pripažinkite, nesinori nei pačiam kviestis svečių į namus, nei pačiam tokiu svečiu būti. Rugpjūčio vakarai dar tokie, kai galima laiką leisti gamtoje, lauke – su palapinėmis ir laužu. Blogiausiu atveju, bent jau kieme arba terasoje.

    Laužas – tai centrinė bet kokio turistinio žygio ašis. Laužas reikalingas ne tik maistui pasigaminti, patiems sušilti ir visokio plauko mašalams, vabalams atbaidyti. Prisiminkite, kaip gera po dienos ėjimo ar važiavimo tiesiog susiburti visiems draugėj ir laužo šviesoje, liepsnų jaukume dalintis įspūdžiais, patyrimais. O ar atkreipėte dėmesį, kad ilgiausiai užsivakaroja sėdintieji prie laužo? Tikriausiai ne tik todėl, kad jis šildo, o kad, pajutus sunkiai žodžiais nusakomą susiliejimą su ugnimi, norisi taip amžinybių amžinybę sėdėti.

     Bet kaip užsikurti tą kasdienybę ir rūpesčius verčiantį pamiršti stebuklą ir taip, kad nereikėtų naudoti jokių cheminių skysčių ir kad įsidegtų ir liepsnotų ilgai?  O dar viena opi problema, kuri dažnai kankina stovyklautojus – kurioje vietoje apskritai tą laužą teisingiausia įrengti?

     

     Pirma ir pati svarbiausia taisyklė, jog laužą reikia kurti kuo atviresnėje vietoje – kuo toliau nuo medžių, šakų, palapinių ir ant žemės. Jokiu būdu negalima kurti laužto ant degių durpių.  Būtų gerai, jei laužą dėl viso pikto apdėtumėte akmenimis – jie saugo nuo žarijų ir krentančių malkų.   Prieš dėdami malkas, įvertinkite jų būklę. Geriausia, jei jos sausos, bet jei nepasisekė, išduosime mažą paslaptį – perskelkite jas pusiau, tikrai degs efektyviau.  Pasirūpinus malkomis, metas nuspręsti, kokio laužo norite. Jei reikia daugiau šilumos ir stiprios  ugnies – dėkite malkas kryžiuodami, o jei norite, kad degtų ilgiau – tuomet lygiagrečiai.

     Kai laužavietė įrengta ir malkos sudėtos, pats laikas dairytis, kuo įkursime laužą. Tam tinka įvairus smulkus kuras – jei neturite popieriaus, kuo puikiausiai tiks beržo tošis, kurią galite nulupti nuo medžio, sausi lapai ar augalai, mažos, bet irgi sausos šakelės (šlapios tiesiog nedegs). Atminkite, šį smulkųjį kurą dedame ne ant malkų viršaus, o po jomis ir tarp jų. Na, o dabar belieka tikėtis, jog pasiėmėte degtukų arba žiebtuvėlį.

     

     

  • Ekologiškas krosnelių ir židinių kuras

    Ekologiškas krosnelių ir židinių kuras

    Šitoje mūsų epochoje, kurioje kasdien pramonė smurtauja prieš gamtą negailestingai eikvodama jos išteklius, itin svarbus tampa kiekvieno iš mūsų pasirinkimas gyventi kitaip. Kaip kitaip? Žodžių „ekologiškai“, „draugiškai aplinkai“ (angl. green, eco-friendly) nebepakanka, nes jie dažniausiai asocijuojasi tik su gamtą tausojančiu gyvenimo būdu. O mums norisi pasakyti kur kas daugiau. Tai gyvenimas švariau, harmoningiau, natūraliau visomis prasmėmis. Žinoma, nereikia ir „perspausti“. Šiuo metu pasaulyje jau galima išgirsti apie radikalus, kurie norėdami išsaugoti gamtą nori sunaikinti visuomenę. Tai vadinamieji eko teroristai.  Šie kraštutinumai tik dar kartą parodo, kad tikrasis ekologiškumas turi ateiti iš širdies, kurioje nėra vietos smurtui nei prieš gamtą, nei prieš visuomenę, nei prieš patį save.

     

    Ekologiška gyvensena apima ir atsakingą, protingą vartojimą, t. y. gerai įvertinant, ar tikrai daiktas, kurį aš perku, yra man reikalingas, o jei reikalingas, ar jis nėra žalingas aplinkai. Atrodytų, jog, kas čia galėtų būti neekologiško kalbant apie židinius ir krosneles. Kaip ir nėra, tačiau ar žinojote, kad yra krosnelių ir židinių, kurios turi specialią švaraus degimo sistemą? Pasirinkdami savo namams tokias krosneles ir židinius, jūs prisidėsite prie to, kad į atmosferą bus išmetamas kur kas mažesnis dujų kiekis, o sunaudojama net 50 procentų mažiau malkų. Tokios krosnelės ir židiniai tikrai draugiškesni aplinkai – neteršiamas oras ir  tausojamas miškas.

     

    Bet šį kartą mums labiau norisi susitelkti į pačios ugnies, t. y. kuro, draugiškumą gamtai ir mums patiems. Mūsų nuomone, negali būti sveikesnės ir malonesnės šilumos už tą, kurią degdamas skleidžia sausas medis, galiausiai pavirstantis į pelenus ir dūmus. Malkų deginimo proceso ekologiškumas slypi tame, kad degant medžiui išsiskiria tik tiek anglies dioksido, kiek jo susikaupė medyje anksčiau, taigi, degant malkoms tarsi sukasi natūralus gamtos ratas ir žemei bei orui grįžta tai, ką medis prieš tai buvo iš jų pasiėmęs.

     

     Beje, neretai norėdami, kad malkos greičiau ir efektyviau užsiliepsnotų, naudojame įvairius degiuosius skysčius. Jeigu tikrai ilgitės švarios ir ekologiškos ugnies  siūlytumėme jų atsisakyti ir išbandyti iš natūralių žaliavų (medžio plaušo ir specialaus augalinio aliejaus) pagamintus įdegtukus.  Šie įdegtukai dega be dūmų ir be kvapo ir tinka židiniams, krosnelėms, krosnims, laužavietėms, šašlykinėms.  Taip pat yra išrasta visiškai nauja priemonė – tai iš medžio, vilnos ir vaško padaryti įdegtukai. Jie visiškai netoksiški, be cheminių priedų  ir uždegti nuostabiai kvepia. Na, o jei vis dėlto degusis skystis jums atrodo patogesne priemone, galite rinktis ir jį, bet reikėtų ieškoti tokio, kuris būtų ekologiškas, o pagrindinė sudedamoji dalis  būtų etanolis.

     

    Jeigu dėl vienokių ar kitokių priežasčių nenorite kūrenti malkomis, yra kitų alternatyvų. Pavyzdžiui, galite rinktis kurui specialų bekvapį, dūmų neskleidžiantį biokurą (jis tinka biožidiniams) arba kitus įvairius perdirbtus augalinės kilmės produktus:  atliekų briketus, medienos pjuvenų granules ir pan. (būtinai pasidomėkite, ar jūsų krosnelei ar židiniui ši kuro rūšis tinka).  Iš tiesų, ne taip ir svarbu koks bus jūsų pasirinkimas. Svarbiausia, kad jis būtų draugiškas jums pačiam. O žinote, kur paslaptis? Jog tas, kuris tausoja save, tausoja ir gamtą, tai yra tai, iš kur pats yra atėjęs. Taigi, harmoningų sprendimų ir atradimų.

  • ABC arba nuo ko pradėti židinio įrengimą

    ABC arba nuo ko pradėti židinio įrengimą

    Dažniausiai gyvenime būna taip – užsimanome vieno ar kito dalyko, bet didžiausias „pagalys ratuose“ būna tai, kad nežinome nuo ko pradėti. Klausimų daug, atsakymų mažai, neaišku, ko pirmiau imtis. Panašiai yra ir pradėjus ieškoti namams krosnelės ar židinio. Pasiūla didelė, variantai ant pirštų nesuskaičiuojami. Be to, viena yra norėti, kita – ar tikrai mūsų išsirinkta krosnelė ar židinys galės būti sumontuojami. Taigi, vaduojame Jus iš klausimų pinklių ir surašome viską paeiliui.

    1 žingsnis. Pirmiausia, ką  turėtumėte padaryti – įvertinti, kiek galite skirti lėšų židiniui ir krosnelei. Atminkite, į išlaidas reikėtų įtraukti ne tik paties pirkinio kainą, bet ir meistrų paslaugas, apdailos kaštus.  Jei jau turite apskaičiavę savo biudžetą, galima pereiti prie kito etapo. 

    2 žingsnis. Nusiteikite priimti svečius, tai yra į namus reikės pasikviesti kaminų specialistą (kaip gi židinys be kamino!) ir židinio meistrą, su kuriais aptarsite visus montavimo ypatumus, jūsų norus ir realias galimybes, nes gali būti taip, jog, pavyzdžiui, dėl saugumo vis dėlto reikės keisti Jūsų jau numatytą židinio vietą.

    3 žingsnis.  Šis etapas – jau malonesnė viso proceso dalis. Jums tereiks pavartyti katalogus ir išsirinkti židinio apdailą arba, jei turite, iki galo susiderinti su dizaineriu ar architektu projektą.

    4 žingsnis. Artėjame sprendimo link, tai yra išsirenkame reikiamo dizaino židinį ar krosnelę.

    5 žingsnis. Tai pats atsakingiausias momentas. Krosnelių ir židinių salone užsakote gaminį. Reikia nusiteikti, jog teks šiek tiek palaukti, todėl, jei planuojate židinį turėti šaltajam sezonui arba tam tikrai progai, būtina turėkite kelių mėnesių rezervą. Per šį laikotarpį, kol krosnelė ar židinys keliaus pas Jus, galima planuoti  parengiamuosius montavimo darbus.

     

    6 žingsnis.  Tai ta ilgai lauktoji diena, kai sutariate su salonu, kada Jums patogiausia atvežti gaminį kartu su išrašytu garantiniu gaminio dokumentu. Krosnelė ar židinys sveria nemažai, bet Jums dėl to jaudintis nereikės – jie bus užnešti naudojant specialią įrangą.

    7 žingsnis. Dar vienas atsakingas etapas, kurį geriausiai patikėti tiems, kurie geriausiai išmano savo darbą. Vis dėlto, juk židinys ir krosnelė – tai ugnies šaltinis, todėl jie turi montuojami ir pajungiami profesionalių, kompetentingų meistrų.

    8 žingsnis. Židinio meistrai pasirūpins, kad pirmą kartą ugnis būtų uždegta jam esant. Taip pat jis supažindins Jus su tuo, kai prižiūrėti krosnelę ar židinį, kartu peržiūrėsite instrukciją, jog visa būtų aišku.

    9 žingsnis. Bet kaip gi ugnis be malkų. Nepergyvenkite, jei esate naujokas ir nieko apie tai neišmanote. Salono, iš kurio pirkote gaminį, profesionalus meistras patars Jums, kaip laikyti malkas, pateiks atmintinę.

     

    10 žingsnis. Atsisveikindamas meistras taip pat supažindins ir paliks visą priešgaisrinę informaciją. Klausykitės įdėmiai ir paskui patys dar kartą kitą perskaitykite. Jeigu kils klausimų ir vėliau drąsiai skambinkite paliktais kontaktais. Geriau būkite tikri tuo ką darote nei dvejokite.

    Štai tokie 10 žingsnių, kurie, jeigu jų laikysitės, paspartins krosnelės ar židinio pasirinkimo, montavimo procesą. Jaukių šiltų namų Jums!

     

  • Krosnys – jų istorija ir rūšys

    Krosnys – jų istorija ir rūšys

    Šiandien, kai pagalvojame apie šildymą, pirmosios mintys sukasi apie centrinį šildymą, radiatorius ir didelius mokesčius už šilumą. O ar žinote apie kitus šildymo variantus? Vienas jų – šildymasis krosnimi. Šis būdas, beje, vis aktualėjantis ir dabar, buvo itin populiarus iki XX a. vidurio. Vėliau jį pakeitė centralizuota  šildymo sistema, kuri pastaruoju tiekia tokią brangią šilumą, jog vis dažniau ieškoma sprendimų, kaip šildytis autonomiškai. Na, o kol svarstote šią galimybę, pasmalsaukime, kokiomis krosnimis šildėsi mūsų protėvių protėviai prieš tūkstančius ir dar taip neseniai – 100 metų.

     

    Teigiama, kad krosnies ištakos slypi akmens amžiuje – tai  iš akmenų sukrautos arba į žemę įleistos ugniavietės.  Ilgą laiką krosnys būdavo statomos lauke, jose buvo lydomas metalas, kaitinami moliniai indai. Tik gerokai vėliau (apie XIII a.–XIV a. ) iš akmenų, molio, metalo montuojamos krosnys pradėtos įrenginėti gyvenamosiose patalpose.   Kuo turtingesnė buvo šeima, tuo prašmatnesnę krosnį turėjo. Namų puošmena krosnys tapo renesanso, baroko, klasicizmo ir neogotikinio stiliaus laikotarpiu. Jos buvo puošiamos įvairiais dekoratyviniais elementais: skulptūromis, ornamentais, piliastrais, kolonomis. Beje, šio stiliaus krosnys tarp klasikos gerbėjų populiarios ir šiandien.

    Tiesa, krosnys pagal savo paskirtį yra skirtos ne tik šildyti patalpoms. Jos pagal savo atliekamas funkcijas gali būti skirstomos į dvi pagrindines grupes – buitines ir pramonines. Pastarosiose apdorojami įvairūs gaminiai, medžiagos. Na, o buitinės krosnys gali būti skirtos:

    • Šildymui – patalpų (šildymo krosnis) ir vandens (vonios ar pirties krosnis),
    • Gaminimui – maistui  (viryklė) arba duonai kepti (duonkepė).

    Žinoma, gali būti ir taip, kad viena ir ta pati krosnis atlieka daugiau nei vieną paskirtį.

     

    Gal klausimas, kaip atrodo krosnis ir kuo vienos paskirtis krosnis skiriasi nuo kitos, gali nuskambėti keistokai, tačiau ne visi, ypač jauni žmonės ir miestiečiai yra jas matę. Kadangi šiuo metu vis dėlto populiaresnės yra krosnys skirtos šildymui (maisto gaminimui beveik visi naudojame dujines arba elektrines virykles, o duonai – elektronines duonkepes), joms ir skirsime daugiausiai dėmesio. Taigi, šildymo krosnis dažniausiai būna vertikaliai ištęsto stačiakampio gretasienio formos, rečiau – apvali, daugiakampė ar kitų formų. Šildymo krosnis gali būti stacionari arba kilnojamoji, kūrenama su pertraukomis (periodinė) arba ilgalaikio kūrenimo.

    Kas sudaro šildymo krosnį? Pagrindinės dalys yra kūrykla kurui deginti, peleninė, ardynas, karštų dujų kanalai ir dūmtraukis. Šiluma patalpai perduodama per kūryklos ir kanalų sieneles, o atvėsusios dujos išeina pro dūmtraukį. Krosnys yra daromos iš plytų, plūkto molio, metalo. Kūryklos ir dujų kanalų sienelės daromos iš kaitrai atsparių keraminių plytų (šamoto arba kaitrai atsparaus betono). Išorinis krosnies paviršius gali būti tinkuojamas, aptaisomas kokliais, metalo plokštėmis. Kitos krosnys yra panašios konstrukcijos, tik skiriasi forma, pavyzdžiui, viryklė būna pailga, neaukšta, dengta ketine plokšte su viena ar keliomis apvaliomis skylėmis puodams įleisti, duonkepė krosnis – horizontaliai ištęsta, su didele kūrykla.

     

    Šaltinis: Laisvoji enciklopedija Vikipedija [žiūrėta 2013 m. liepos 24 d.]. Prieiga per internetą: https://lt.wikipedia.org/wiki/Krosnis

  • Vakaro jaukumui – aliejinės lempos

    Vakaro jaukumui – aliejinės lempos

    Manoma, kad pirmosios aliejinės lempos atsirado apie IV a. prieš mūsų erą Graikijoje.  Iki tol buvo naudojamos žvakės, fakelai ir balanos. Įdomu tai, kad to meto aliejinės lempos buvo labai primityvios.  Žmonės alyvą ar riebalus tiesiog pildavo į  indus, pagamintus iš akmens, molio, kaulų, arba paprasčiausiai – į kriauklę. Tik kur kas vėliau pradėjo deginti nebe atvirą indą, o dagties galą. Aliejines lempas dujinės lempos pakeitė tik XVIII a., o šias galiausiai – elektros lempos.

    Tačiau ir šiandien aliejinės lempos vis dar populiarios, ypač, jei yra proga. Žinoma, jos jau toli gražu nebeprimena tų aliejinių lempų, kurios buvo naudojamos prieš mūsų erą. Vis dėlto, pasaulyje yra bent jau viena tauta, kuri savo kasdienėje natūralioje aplinkoje tebenaudojama atvirą riebalų pripildytą akmeninį puodą su įmerkta dagtimi. Tai Rytų eskimai – inuitai, gyvenantys šiaurinėje Aliaskoje, Kanadoje ir Grenlandijoje.

    Na, o mes, europiečiai, ir didžioji dalis likusio pasaulio mėgaujamės elektros teikiamais privalumais aliejines lempas vertindami labiau kaip šventės atributą ar eksterjero elementą. Nepaneigsime, kad šios lempos sukuria ypatingą atmosferą. Atvira lempos ugnis nuteikia pozityvumui, jaukumui, romantikai, todėl, jei tik leidžia galimybės, šiomis lempomis papuošiamas namų kiemas arba kitos atviros erdvės (pajūris, pieva).

     

    Dizaineriai ir gamintojai šiandien siūlo įvairiausių formų aliejinių lempų. Kokių jų būna – nė nenupasakosi. Siūlome tiesiog peržvelgti nuotraukas. Visos šios lempos – tai subtilūs danų gamintojo „Aristo“  gaminiai, kurie vizualiai  dera ir klasikiniame, ir moderniame eksterjere.  Viliamės, jog netrukus juos bus galima ne tik apžiūrėti, bet ir įsigyti Lietuvoje.

  • Ugnies vaidmuo minint Rasas

    Ugnies vaidmuo minint Rasas

    Rãsos (Rasa, Rasos šventė, Kupolės, Saulės, Krešės) – tai senoji lietuvių vasaros  saulėgrįžos šventė, vėliau sutapatinta su švento Jono diena ir dabar vadinama  Joninėmis. Vasaros saulėgrįža žymi ilgiausią dienos ir trumpiausią nakties metą ir yra švenčiama naktį iš birželio 23 d. į 24-tąją. Senovėje pagrindinis šventės tikslas buvo užtikrinti augalų augimą,  klestėjimą ir apsaugoti derlių nuo stichinių nelaimių. Šiandien šis tikslas jau gerokai primirštas ir tradicijos nebe tokios gajos. Vis tik – kaimuose ir įvairių bendruomenių iniciatyva stengiamasi jas išsaugoti ir švęsti kiek įmanoma laikantis senųjų apeigų. 

      Vasaros saulėgrįžos šventės tradicijos remiasi beveik visais pagrindiniais gamtos elementais – žeme, ugnimi ir vandeniu.  Manyta, kad lietus ir vanduo „apvaisina“ žemę, suteikia jai jėgų vesti vaisius, taip pat gydo – anksti ryte prieš patekant saulei žmonės „išsimaudyti“ rasoje eidavo patys ir vesdavosi gyvulius, kad visi būtų sveiki ir gražūs. Taip pat ilgiausią dieną arba jos išvakarėse buvo renkami žolynai (kupolės) ir vaistažolės – tikėta, kad jie turi magiškos galios.  Ką jau kalbėti apie papartį! Tą dieną giedant specialias giesmes buvo būtina aplankyti javus – taip pagreitinant jų augimą ir padidinant derlingumą.

     

     Ir ugnis buvo ir tebėra būtinas Rasų atributas. Paprastai prie laužo žmonės renkasi jau po visų kitų apeigų. Beje, jeigu tradicijos su vandeniu ir žeme jau nebe taip atkuriamos – tai laužo kūrimas ir sėdėjimas prie jo iki saulėtekio vis dar gajus. Ir šiandien prie Joninių laužų dainuojama, šokama, šokinėjama per ugnį, vaišinamasi. Galbūt tik visame šiame procese mažiau sakralumo, tikėjimo antgamtinėmis galiomis.

     

    Štai senovėje apeiginis laužas būdavo kuriamas tik iš naujos,  švarios ir šventos ugnies. Vėliau šią ugnį iš laužo žmonės nešdavosi namo ir uždegdavo vietoj senosios. Tikėta, kad ši ugnis apvalydavo ir gydydavo. Įdomi tradicija buvo laužo nuodėgulius subesti laukuose (esą geriau derės), taip pat kišti juos po namų pamatais ar pastoge (apsauga nuo gaisro). Tiesa, dar žinomas senas paprotys statyti aukštas kartis, o ant jų uždėjus saulę simbolizuojantį ratą arba stebulę padegti. Taip pat ugnis buvo kūrenama ir gėlėmis ir vainikais išpuoštose valtelėse. Plaukiodami jomis mūsų senoliai pagerbdavo saulę.