Kategorija: Ugnies priežiūra

Saugi krosnelės ar židinio ugnis

Jau nuo pat vaikystės esame mokinami elgtis saugiai su ugnimi ir elektros prietaisais. Pagrindinis dalykas nuo kurio reikėtų pradėti kalbėti su vaiku, o kartais ir suaugusiu žmogumi, jog su ugnimi žaisti negalima. Vadinasi, reikia labai atsargiai elgtis su degtukais, nepalikti degančios žvakės, ypač prie praviro lango, neužmiršti išeinant iš namų išjungti viryklės ar kito elektros prietaiso (lygintuvo, virdulio, kompiuterio ir pan.). O kokių saugumo priemonių būtina imtis, jei namuose yra židinys ar krosnelė. Štai svarbiausi mūsų patarimai papunkčiui.

1. Prieš sezoną būtina išvalyti kaminą, nes viena iš priežasčių, kodėl dažniausiai užsiliepsnoja gyvenamasis būstas – netvarkingi, nevalomi arba blogai išvalyti kaminai. Apskritai valyti kaminą reikia bent du kartus per metus, nes dėl susikaupusių suodžių gali kilti gaisras arba yra didelė tikimybė apsinuodyti smalkėmis. Būdus, kaip tai galima padaryti – aprašysime kituose savo įrašuose.

2. Nepalikti be priežiūros atvirų krosnelės durelių, nes galite nė nepastebėti, kaip nukris žiežirba, galinti pridaryti nepataisomos žalos jūsų namui ar būstui.

3. Nedeginti plastikinių ir „tetra-pak“ įpakavimų, degdamas plastikas išskiria daug kenksmingų medžiagų, kurios gali pakenkti sveikatai ir pačiai krosnelei ar židiniui. Be to, „tetra-pak“ sudėtyje yra aliuminio folija, kuri degdama išskiria dujas – jos, nusėsdamos ant stiklo ir kitų detalių gali jas nepataisomai sugadinti.

4. Nepalikti žarijų patalpoje, nes galima apsinuodyti smalkėmis. Taip pat negalima jų išpilti arčiau nei 15 metrų nuo pastato, ypač jei jis medinis.

5. Nevalyti krosnelės ar židinio, kol žarijos dar karštos. Didelė tikimybė, kad galite nusideginti pats, o iškritusi žarija – pridaryti bėdos visiems namams.

6. Jeigu grindys medinės arba yra iš kitų degių medžiagų, šalia krosnelės ar židinio būtina padėti skardinę arba stiklinę plokštę. Apie jų pasirinkimus parašysime artimiausiuose straipsniuose.

7. Nepilti į pakurą degių skysčių.

Na, o jei vis dėlto dėl vienokių ar kitokių priežasčių nutiko nelaimė ir kilo gaisras – skambinkite pagalbos telefonu 112.

2013 12 balandžio
Švarios ugnies samprata senovėje

Šiandien kalbėdami apie švarią ugnį dažnai mintyje turime tai, kad ji nėra kenksminga, neskleidžia toksinių medžiagų (ypač tai aktualu kalbant apie biožidinius, kuriuose naudojamas specialus augalinės kilmės kuras). Dažniau netgi diskutuojama ne apie pačios ugnies švarumą, o židinius, kurie turi švaraus degimo technologiją su dviguba degimo sistema. Pastaroji reiškia, kad medžiagos visiškai sudega, jų masė yra oksiduojama. Tuo tarpu ar žinote, ką senovėje reiškė švari ugnis ir kaip ši švara buvo saugoma?

Reikėtų prisiminti, kad kelis šimtus atgal žmonės ugnį vertino daug labiau nei dabar. Ugnis buvo garbinama, nes ji tiesiogine to žodžio prasme buvo šviesos šaltinis, maitintoja ir saugotoja. Todėl nenuostabu, kad ugnis buvo vienas svarbiausių elementų žmogaus gyvenime. Ugnis buvo sudievinta ir tuo pačiu sužmoginta, mat šalia maldų, skirtų ugnies dievams ar deivėms, su ugnimi buvo atliekami ir labai paprasti, kasdieniški ritualai būdingi žmogaus buičiai.

Taigi, žmonės tikėjo, kad ugniai, kaip ir bet kuriam kitam šeimos nariui, reikia nusiprausti. Skamba keistokai, tiesa? Nuprausti ugnį tuo metu nereiškė užpilti ją vandeniu – tai būtų buvusi pražūtis, atvirkščiai, ugnį šeimininkės saugodavo, kaip savo akį. Ugnies prausimas buvo simbolinis: užtekdavo pašlakstyti švariu vandeniu arba pastatyti puodelį vandens prie ugnies, manyta, kad svarbiausia jai sudaryti sąlygas nusiprausti.

Ugnies švarumas taip pat buvo išlaikomas prie jos neprileidžiant tam tikrų žmonių. Apskirtai senovėje ugnį galėdavo užkurti tik namų šeimininkai, dažniau – šeimininkės. Nešvariais žmonėmis tais laikais laikyti nusikaltimus padarę, netikintys žmonės, moterys menstruacijų metu, nėščios moterys bei neseniai pagimdžiusiosios. Šiems „užterštiems“ žmonėms ir buvo draudžiama uždegti ugnį. Manyta, kad ugnį gali užteršti ir nešvarūs daiktai, netinkamas elgesys su ja: mindžiojimas, spjaudymas.

Šiandien mes ugnies nebedieviname, jai nesimeldžiame ir aukščiau išvardintų ritualų nebeatliekame. Tačiau pasvarstykime, galbūt tikrai prasminga nekurti ugnies niūriomis mintimis, o tai daryti bent kažkiek „apsivalius“ nuo viso, kas slegia? Taip pat ir neprileisti prie namų židinio piktų žmonių – gana logiškas sprendimas. Juk kam apskritai į namus kviestis blogų ketinimų turinčių žmonių!

2013 8 balandžio
Širmos – apsaugai ir interjerui

Paprastai, kai išgirstame žodį „širma“, jis mums asocijuojasi su tradicinėmis – popierinėmis, medžiaginėmis sulankstomomis kilnojamomis kambario ar kitų patalpų pertvaromis, skirtomis atitverti, padalinti erdves. Panašią funkciją atlieka ir širmos, skirtos apsisaugoti nuo židinio kibirkščių. Tai ypač aktualu, jei ugniakuras yra atviras. Skirtumas nuo tradicinių širmų tas, kad skirtosios apsiginti nuo ugnies išdaigų, būna gaminamos iš nedegių medžiagų.

Taigi, dažniausiai širmos būna iš stiklo ir metalinės: su juodos spalvos metalo tinkliuku, iš metalinių virvelių. Išskirtinai atrodo širmos iš kaltinio juodos spalvos metalo. Neretai širmos turi ir stabilumo bei puošnumo suteikiančius rėmelius, kurie pavyzdžiui, gali būti iš poliruoto plieno arba žalvario. Stabilumo širmoms suteikia specialūs laikikliai, tai aktualu, jei namuose yra augintinių ar turite mažamečių siautėti mėgstančių vaikų.

Dar vienas reikalavimas širmai – jog ji būtų patogi. Funkcionali yra ir širma iš vienos dalies, bet tos, kurios yra iš dviejų, trijų ir daugiau dalių, paprastai yra sulankstomos, todėl, kai ugniakuro nenaudojate, ją galime tiesiog sulankstyti ir padėti kur nuošaliau. Patogumu pasižymi ir širmos-užuolaidos: jas pagal poreikį, pagamintas iš smulkių metalinių virvelių, galima užtraukti arba atitraukti ant skersinio.

Židinio širmos skirtos ne tik apsaugoti atvirą ugniavietę nuo kibirkščių. Jos gali būti ir graži dekoracija Jūsų interjere – jų yra įvairaus stiliaus ir dizaino (iš vienspalvio ir spalvoto stiklo, minimalistinių, modernių ir labai puošnių, klasikinių, su įvairiausiais raižiniais), tad širmą galite pritaikyti prie bet kokio stiliaus. Beje, kai ugniakuro nenaudojate, galite širmą naudoti pridengti šalia židinio laikomoms malkoms.

Mūsų patarimas Jums, jog prieš pirkdami širmą įvertintumėte ir paties ugniakuro išmatavimus – ilgį, aukštį. Pardavėjas tikrai patars, koks širmos dydis bus optimaliausias, nes tik ne per didelė ir ne per maža pertvara atliks savo funkciją, jausitės saugiai ir ji kas kartą Jus džiugins.

2013 20 kovo
Kai pavydu ne tik krosnelės ar židinio, bet ir lengvos priežiūros

Būkime atviri. Pamačius pas bičiulį ar giminaitį rusenančią krosnelę ar židinį – sukirba viduje baltas pavydas. O kad taip aš… o kad taip mano namuose… Ir pripažinkite, ištaikęs progą, stengiatės kuo arčiau įsitaisyti ugnies. Jei žiemos metas – mėgaujatės šiluma, jei pavasaris – atsipalaiduojate klausydami ugnies rusenimo. Na, o jei kompanija pasitaikė kiek nuobodoka, visuomet galime stebėti, kaip savo formas ir spalvas keičia liepsna ir tik pritariamai linkčioti. O patys sau – šypsotis iš malonumo štai taip sėdėti niekur neskubant.

Betgi vakarui einant į pabaigą (ar rytui auštant) susimąstome apie tai, kad turėti krosnį ar židinį, tai ir rūpestis. Greičiausiai raminame save, kad „ne, kam tas židinys, gal tiek to, kam tie nauji vargai“ ir piktdžiugiškai palydime akimis šeimininką, kuris pagaikščiu kartas nuo karto pažarsto žarijas ar keliasi malkų. Tačiau, patikėkite, tai savotiško ritualo ir meditacijos dalis. Turint krosnelę ar židinį keičiasi santykis su ugnimi, o jos priežiūra tampa savitu, sakykime, netgi originaliu malonumo šaltiniu.

Kai manęs klausiama, ar sudėtinga prižiūrėti židinius ir krosneles, atsakau, jog, žinant taisykles ir vadovaujantis rekomendacijomis, tai visiškai paprasta. Be to, šiandieniniai gamintojai, kurdami naujus produktus, nuolatos galvoja, kaip jų priežiūrą padaryti, kuo lengvesne, kad jai reikėtų, kuo mažiau laiko. Tad ieškantys šilumos ir jaukumo su ugnimi turi iš ko rinktis. Na, o visiškai be priežiūros palikti nereikėtų – tinkamai rūpinantis ir atrodo, ir veikia krosnelė ar židinys kaip ką tik nupirktas.

Taigi, periodiškai priežiūros reikia šiems elementams: langeliui, pelenams, suodžiams, išleidimo vamzdžiams. Nors pavyzdžiui, krosnelėse yra langelio valymo sistema oru, pavalyti popierine šluoste tenka (geriausia po kiekvieno kūrenimo). Jei vis dėlto pastebite, kad langelis per greitai apsitraukia degimo atliekomis, sukluskite. Gali būti, kad naudojate per drėgnas malkas arba reikėtų įvertinti oro traukos sąlygas ir patikrinti oro tiekimo vamzdžius.

Pelenus (ar tai būtų su pelenų stalčiuku ar be) taip pat būtina pašalinti, šiek tiek paliekant jų ant dugno (veikia kaip apsauginis sluoksnis). Kartais būna, kad ant gaminio vidinių paviršių susikaupia suodžiai. Jie taip pat yra naudingi – lyg izoliacinė medžiaga sumažina šilumos atidavimą iš židinio, tačiau per didelį sluoksnį reikia pašalinti specialiu valikliu. Beje, patarimas, jei norite, kad nesikauptų nuosėdos, reikėtų krosnelei ar židiniui leisti tiek įkaisti, jog jos pačios sudegtų. Ir… kartą per metus rekomenduojame pasiryžti generaliniam vidaus, o kartu ir išleidimo vamzdžių bei dūmtraukio, valymui.

Ir pabaigai, keletas smagių įžvalgų ir priežodžių apie suodžius: ne kiekvienas, suodžiais išsitepęs, yra kalvis; griekas – ne suodžiai, o žmogų suteršia; jei žertuvėj insidega ir dega suodžiai – bus giedra; jei ant puodo súodžiai dega – bus lytinga vasara, o žiema šalta; baltas kaip suodžiai. Na, o labiausiai man patinkantis palinkėjimas – nebūkite susiraukę kaip suodžius braukę.

2012 17 lapkričio