Ugnis gyvenimui

Gyvenimo su ugnimi būdas

Žyma: krosnys

  • Ilgai išliekanti šiluma – „Schmid“ krosnys

    Ilgai išliekanti šiluma – „Schmid“ krosnys

    Žodis krosnis tikriausiai daugeliui mūsų kelia malonias asociacijas, primena vaikystę, senelius kaime, siejasi su sveiku gyvenimo būdu ir ekologišku, gamtai draugišku šildymusi. Iš tiesų, be krosnies namas kaime anksčiau buvo visiškai neįsivaizduojamas. Laikai keitėsi, modernėjo, kaimuose daugėjo namų turinčių centrinį šildymą, bet atokesniuose kaimeliuose – krosnis vis dar tebėra vienintelis šilumos šaltinis. Smalsu, o kaip gi atrodo šiuolaikinės krosnys ir ar tikrai jos tinkamos tik gyvenant kaime?

     

    Savo atsiminimuose krosnį dažnas regime didžiulę, užimančią nemažą plotą, o laikais, kai erdvės, kuriose gyvename yra mažesnės, tai gali atrodyti kaip minusas. Vis dėlto, modernios krosnys yra kiek kitokios, gerokai mažesnės ir dėl savo ypatumo šildyti didesnį plotą (kelis kambarius iš karto), tampa vis populiaresnės ir populiaresnės. Be to, technologijos keitėsi, tad šiuolaikinės krosnys tapo saugesnės, efektyvesnės ir gerokai lengviau prižiūrimos.  Dar daugiau, šiandien kiekviena krosnis gali būti unikalaus dizaino, pritaikyta individualiam interjerui.

     

    Svarbiausia – išsirinkti kokybišką pakurą, o būtent tokias siūlo vokiečių gamintojas „Schmid“. Išsirinkus pakurą (kuri dažniausiai būna standartinė), visa kita yra Jūsų fantazija ir poreikiai, pagal kuriuos tiesiog reikės parengti projektą. Kartu su dizaineriu galėsite nuspręsti, kokio spalvinio sprendimo norite, kokia medžiaga bus dengta krosnis (molio plytomis, kera­mi­niais kok­liais ar akmeniu), kam skirta krosnis – ar tik šildymui, ar ir kepimui. O galbūt norite turėti kažką panašaus į užkrosnį ar šildomą suoliuką, kaip senosios tradicinės krosnys? Visa tai įgyvendinama, jei darbus atliks nagingas meistras,  o tokių tikrai turime.

     

    „Schmid“  gamintojas turi platų asortimentą pakurų, tad netgi galite pasirinkti, kokiu kuru norėsite kūrenti savo krosnį. Dar vienas pranašumas, kad „Schmid“ krosnių pakura turi ne bet kokius, o iš ketaus pagamintus kanalus. Tai reiškia, kad de­gant mal­koms su­si­da­ran­ti ši­lu­ma sklinda ka­na­lais, kuriuose dėl ketaus savybių kaupti šilumą, ji išsilaiko dar ilgiau nei įprastai, taigi ir šilumos visuose namuose turima daugiau. Krosnis galbūt ir yra brangesnis sprendimas nei židinys ar krosnelė, ypač, jei norėsite, jog kanalai būtų išvedžiojami plačiau, po visą namą, bet tai ilgalaikė investicija į namus ir bendrą komfortą bei gerbūvį.

  • Kaip teisingai kapoti malkas

    Kaip teisingai kapoti malkas

    Ruduo – metas, kai kuriame židinius ar krosneles jaukumui ir šilumai namuose palaikyti. Populiariausi Lietuvoje ir pasaulyje yra malkomis kūrenami židiniai ir krosnelės, o tai reiškia, jog kuru geriausia pasirūpinti iš anksto. Šis straipsnis tikriausiai aktualus tiems, kurie patys kapoja malkas ir nors žinodami, kiek jėgų ir laiko prireikia pasiruošti žiemai, iš principo ir azarto neketina šio „malonumo“ perleisti nei protingoms mašinoms, nei mokėti už jau paruoštas malkas.

    Ne paslaptis, jog  ilgas kapojimas su laiku vargina bei pasireiškia skausmais pečiuose net ir patiems stipriausiesiems. Be to, kapojant malkas visuomet reikia būti atsargiems, susižeisti kirviu – menkas juokas. Taigi, domimės būdais, kaip palengvinti malkų kapojimą (galbūt taip, jog net perkantieji malkas arba pjaustantys jas benzininiu ar elektriniu pjūklu  pakeis savo nuomonę). Žinoma, daugiausia čia priklauso nuo įrankio ir laimės kapojant malkas tas, kuris skiria kirvį nuo skėliklio. Taigi, pirma taisyklė – įsigyti specialų įrankį – skėliklį, kuris būdamas sunkesnis ir bukesnis bei ilgesnio koto, greičiau padeda perskelti malką nei kirvis. Kirvio irgi galėtų pakakti, bet tik tuo atveju, jei židinį ar krosnelę kūrenate pramogai.

    Antra, išsirinkite tinkamą kaladę ant kurios ketinate kapoti/skaldyti malkas. Ji turi būti didesnė už skaldomas malkas ir turėti šakų, kurios suriša ir saugo pačia kaladę taip, jog ji nesuskyla. Trečia, kapokite tinkamu oru. Tikriausiai nepagalvojote, kodėl malkos dažniausiai skaldomos jau užėjus šalčiams? Ogi pasirodo, kad tada medžio plaušai lengviau skyla, o ne plyšta, kaip nutinka tuomet, kai malkos pakankamai nesuledėjusios. Tiesa, kūrenimui geriausios 8-10 cm malkos, jos gerai ir pilnai sudega. Tikras galvosūkis, kaip pasiekti šitokio tobulumo?

     

    Gerai, kad visai neseniai rinkoje pasirodė visiškai naujas įrankis, kuris panašu, jog labai greitai pakeis kirvį ir skėtiklį. Išradimo autoriai – suomiai ir tai visiškai nestebina. Juk šiaurės šalys gerai žino malkų kapojimo/skėlimo kainą. Jei norite daugiau informacijos, kaip veikia šis įrankis, ją rasite tiesiog įvedę į bet kurio informacijos paieškos įrankio lauką „Vipukirves“.

  • „Hwam“ – pažangių ir estetiškų krosnelių gamintojas

    „Hwam“ – pažangių ir estetiškų krosnelių gamintojas

    Jau daugiau nei 10 metų krosnelių estetikos lyderių – danų gamintojų „Hwam“ produkcija puošia lietuvių namus. Maždaug prieš tiek metų pas mus atkeliavo naujos interjero tendencijos, kurios akcentavo daiktų minimalizmą ir formų grynumą. UAB „Krosnys ir krosnelės“ yra „Hwam“  kompanijos atstovai Lietuvoje, tiekiantys išskirtine architektūrine estetika pasižyminčias krosneles. Dar daugiau – „Hwam“ per 40 savo veiklos metų pasiekė, jog šios malkomis kūrenamos krosnelės būtų ne tik stilingos, bet ir funkcionalios bei pažangios technologiniu požiūriu.

    Jei kalbėtume apie „Hwam“ krosnelių stilių, šio gamintojo modeliai ypatingi savo moderniu dizainu. Jame ypač akcentuojama galimybė gėrėtis ugnimi, tad į krosneles montuojamos, kaip įmanoma aukštesnis ir platesnis durelių stiklas. Jeigu atkreiptumėte dėmesį į nuotraukas, pastebėtumėte, jog kuo aukštesnės ir platesnės durelės, tuo mažiau matyti kitos sudedamosios krosnelės detalės, taigi visas dėmesys krypsta tik į ugnį. Ypač tai pasakytina apie integruojamas krosneles, kurių visa techninė dalis paslėpta sienoje, tad krosnelė atrodo kaip gyvas paveikslas.

    Nors „Hwam“ krosnelės turi savo pagrindinę stilistinę ašį, kiekvienos naujos linijos produktai būna unikalūs, tad jaukumo ieškantieji gali rinktis arba iš subtilių ir minimalistinių krosnelių, pritaikomų mažose erdvėse,  arba iš tikrai įspūdingo dydžio krosnelių tinkamų didelėms patalpoms. Egzotikos mėgėjai taip pat gali rasti sau tinkamų sprendimų, nes „Hwam“ siūlo ir itin intriguojančių bei originalių krosnelių gaminių. Vieni jų, tai krosnelės „Wall“, „Figaro“, „Hwam 3310“ arba pats naujausias – „Hwam 3110“ modelis, kuris be visa ko gali būti kabinamas ant sienos. Atskirai reikėtų paminėti „Wiking“ krosneles, kurios užima labai mažai vietos, nes yra tik 36 cm gylio, turi papildomą akumuliacija viršutinėje dalyje, magnetinį ketaus durelių uždarymą, švaraus stiklo sistemą ir, žinoma, dvigubą degimą pakuroje (tai didelis privalumas visoje ES).

     

    Besirenkantiesiems „Hwam“ krosnelės taip pat patrauklios savo funkcionalumu. Mus labiausiai papirko du pranašumai: automatika, kuri „prižiūri“ ugnį ir konvekcinis šildymo būdas. Tik įsivaizduokite, įmetate keletą pliauskų ir daugiau rūpintis krosnele nebereikia: įrenginiai patys reguliuoja, kiek ir kada oro pateks į pakurą. Kai pasiekiama tam tikro žemumo temperatūra, tam, kad degimas vėl suaktyvėtų, sklendės automatiškai atsidaro ir į sistemą patenka daugiau oro. Ir atvirkščiai − pakilus temperatūrai, degimą reikia slopinti, tad oro paduodama mažiau.  Štai taip harmoningai „Hwam“ krosnelėse dera technologijos ir grožis!

  • Ugnis Velykų tradicijose

    Ugnis Velykų tradicijose

    Kaip ir dauguma kalendorinių švenčių, taip ir Velykos, neįsivaizduojamos be sakralinę reikšmę turinčių ugnies tradicijų. Labiausiai jos atsiskleidžia per Didįjį šeštadienį. Tądien, apie pietus, bažnyčios šventoriuje iš senų kryžių ir medinių dievukų kuriamas šventas laužas. Anksčiau būta papročio jį užkurti trinant sausas skalas arba titnagu gauta ugnimi (kaip iki krikščionybės). Taigi, pašventinus laužo ugnį, jos liepsna kunigas uždega Velykų žvakę. Šią žvakę įnešus į bažnyčią, pamaldų dalyviai nuo velykinės žvakės užsidega savo žvakes. Nuo jos uždegamos ir žvakės ant altoriaus.  Taip yra išlikę iki šių laikų, o kaip būdavo anksčiau?

    Martyno Ambrazo nuotrauka

    Anksčiau žmonės (dažniausiai jaunimas ir vaikai) „pasiimdavo“  šventą ugnį ir nešdavosi namo, uždegę nuo šventoriaus laužo budę. Budė – tai ant beržo kelmo auganti pintis, kurią nusiskynus mirkydavo pelenų šarme ir gerai išdžiovindavo. Tada kampe pradurdavo skylę ir įverdavo vielos pasaitėlį. Uždegę budę vaikai bėgdavo namo ją sukdami rankoje.  Tas žėravimas, „ugnies ratai“ pabirę į visas puses nuo bažnyčios sukurdavo neįtikėtiną reginį!

    Taip pat būdavo tradicija nešti ir gyvą ugnį. Dažniausiai tai darydavo indelyje arba skardinėje su skylutėmis. Į juos pridėdavo degančių anglių arba nuodėgulių, rečiau – durpių.  Jei namai būdavo toliau, ugnį tekdavo nešti simboliškai — į skarelę suvyniojus anglių ir pašventinus degtukus. Tiesa, kurį laiką kunigai buvo atsisakę juos šventinti, nes  vyrai mėgdavo jais prisidegti pypkes, tačiau antrojoje mūsų amžiaus pusėje ši tradicija į bažnyčias sugrįžo.

    Įdomu tai, kad šventintas vanduo paprastai buvo šeimininko, o ugnis  šeimininkės globoje. Todėl būtent ji laukdavo pareinančiųjų. Ji jau būdavo paruošusi namų krosnį naujai ugniai: senoji – užgesinta, o krosnis iššluota ir naujai pakrauta. Sakoma, kad nauja ugnimi pirmiausia kurdavo pirtį, o tik tada likusius degančios kempinės gabaliukus sumesdavo į krosnį.  Štai ant šios šventintos ugnies šeimininkė imdavosi virti kiaušinius, ruošti velykines vaišes.

    Taip pat šią ugnį tą pačią dieną apnešdavo aplink visus trobesius ir laukus. Manyta, kad tai apsaugos nuo žaibo, nelaimių, atneš geresnį derlių, jog šeimos židinį bus saugus, o namams tai užtikrins palaimą ir tikėjimą. Na, ir galiausiai vakare šventos ugnies žarijos būdavo apžertos pelenais krosnies pakraštyje, jog jomis įkurtų krosnį Velykų rytą.

    Anksčiau tikėtasi, kad gera šeimininkė šventintą ugnį išlaikys iki kitų Velykų, ir didelė negarbė buvo tai, kurios ugnis židinyje užgesdavo. Palaipsniui šis laiko tarpas trumpėjo: velykinę ugnį stengdavosi išlaikyti neužgesusią iki Sekminių, dar vėliau bent iki Velykų pirmos dienos ryto. Viltasi, kad tai visus metus apsaugos namus nuo ugnies ir gaisro. Beje, nuo šios nelaimės buvo ginamasi ir dar kitu papročiu – Velykų dieną ugnis buvo griežtai neskolinama.

  • Muilo akmens kepsninės

    Muilo akmens kepsninės

    Šį kartą mūsų akiratyje – ne židiniai ir krosnys, bet vis viena su ugnimi susijusi medžiaga. Tai muilo akmuo, kuris kartais dėl savo savybių dar yra vadinamas ugnies akmeniu. Tai ypatinga ekologiška gamtos dovana žmonių naudojama nuo seniausių laikų. Jos pritaikymas labai įvairus – iš jos gaminami indai (lėkštės, puodeliai, lentelės pjaustymui, puodai), suvenyrai, skulptūros, pirtys, krosnelės ir židiniai, bet šiandien pristatome naujovę – muilo akmens kepsnines.

    Muilo akmuo pasižymi itin geru šiluminiu laidumu, turi unikalių savybių sugerti šilumą ir yra atsparus aukštai temperatūrai – tobula medžiaga kepsninei. Kaip ji įkaitinama? Vienas iš būdų – padėti kepsninę ant ketaus krosnelės paviršiaus arba pastatyti ją tarp rusenančių anglių. Pastaruoju atveju kepsninė turės specialias kojeles arba ją galima padėti ant grotelių. Ant šių kepsninių galima kepti mėsos gaminius, skrudinti daržoves, išsikepti picą ar kitus miltinius patiekalus. Muilo akmuo yra visiškai švari medžiaga, iš jos net gaminami indai maistui laikyti, todėl gaminkite drąsiai!

    Muilo akmens kepsninių yra įvairiausių formų, bet populiariausios – apvalios, kvadratinės ir stačiakampio formos. Priklausomai nuo to, ką ketinate dažniausiai ant jų kepti, galite rinktis tarp tų, kurios turi lygų ir kurios turi „grilio“ paviršių. Tiems, kuriems svarbu spalvos, pasakysime, kad dažniausiai padui ir rankenėlėms yra naudojamos dvi medžiagos: varis ir geležis. Abi vienodai geros, tačiau galima išsirinkti artimesnę skoniui. Na, o jeigu mėgstate visiškai minimalistinį stilių – yra kepsninių ir be pado bei rankenėlių.

    Tikriausiai nedaugelis žinote, kad gamindami maistą muilo akmens kepsninėse ne tik sveikai pavalgysite, bet ir sveikai pasišildysite. Pasirodo, kad įkaitęs muilo akmuo skleidžia šilumą tokio ilgio bangomis, kurios atitinka saulės ir žmogaus skleidžiamos šilumos bangos ilgį. Tai reiškia, kad muilo akmens skleidžiama šiluma pasiekia net žmogaus vidų – ir tai daro natūraliai,  teigiamai veikdamas žmogaus sveikatą bei bendrą savijautą. Ir kainuoja šios kepsninės nei daug, nei mažai – nuo 350 litų.

  • Poilsis kalnuose su židiniu

    Poilsis kalnuose su židiniu

    Pavasaris – metas, kai kalnų ar laukinės gamtos mylėtojai leidžiasi į keliones, kurios, praėjus sezonui, būna gerokai pigesnės, o be to, kurortai nebūna taip apgulti, kaip sezono įkarštyje. Priklausomai nuo pomėgių, vieni poilsiautojai renkasi atokesnes ir atšiauresnes vietas, kur stūksos tik jų vienų kalnų trobelė, o kiti -pirmenybę teikia „civilizacijai“, pavyzdžiui, kalnų kaimeliui, kur jie bus daugiau ar mažiau apsupti kitų žmonių ir pramogų. Ir vienu, ir kitu atveju, šie namukai turės vienintelį (jei vieta nuošalesnė) arba papildomą šilumos šaltinį – židinį ar krosnelę.

     

    Besidairydami tobulos vietos atostogoms pastebėjome, kad dauguma tokių trobelių būna medinės, mažais langais, todėl – jei ne židinys ir krosnis – tokios vietos atrodytų kiek slegiančios ir niūrokos. Išimtis -šiuolaikinės,  šiame dešimtmetyje pastatytos sodybos, kurios gerokai šviesesnės už anksčiau statytas, net jei joms suręsti buvo naudojami tie patys rąstai ir akmenys. Žinoma, yra ir visiškai modernių variantų, kuomet namelis turi milžiniškus langus pro kuriuos matyti visos apylinkės. Tačiau net ir tokiu atveju – židinys ir krosnis yra neatskiriama interjero dalis.

    Tai rodo, kad ugnis ne tik užpildo erdves šiluma ir šviesa, bet yra ir neatsiejama poilsio dalis.  Panašu, kad ugnis veikia beveik visas mūsų jusles – regą, klausą, lytėjimą ir uoslę. Žiūrėjimas į ugnį (rega), malkų spragsėjimo klausymasis (klausa), degančių malkų kvapas (uoslė), sklindanti šiluma, kurią jaučia oda (lytėjimas) atpalaiduoja visus kūno raumenis ir mažina nervinę įtampą. Vadinasi, ilsėdamiesi vietoje, kurioje yra židinys arba krosnis – saugote save nuo ligų, kurias sukelia stresas ir fizinis bei psichologinis išsekimas.

    Teigiamą ugnies poveikį dar labiau sustiprina malkos. Paprastai tokiose kalnų trobelėse kiekvienas laisvesnis kampas lauke ir namo viduje būna išnaudojamas malkoms laikyti.  Jų skleidžiamas natūralus miško kvapas taip pat šalina nerimą ir valo kvėpavimo takus. Kaip, beje,  ir mintis – juk juslės labai stipriai susijusios su mūsų jausmais ir sielos gyvenimu. Taigi, raskite laiko ir pasirūpinkite savo poilsiu. Tai nebūtinai turi būti kalnų sodyba – židinį ir krosnelę galima įsirengti ir savo namuose.

  • Modulinės akumuliacinės krosnys – naujiena šilumos rinkoje

    Modulinės akumuliacinės krosnys – naujiena šilumos rinkoje

    Galimybė „reguliuoti“ šilumą, o kartu ir planuoti jai skiriamas išlaidas, yra didelis pranašumas visais metų laikais. Pavasarį – taipogi, nes oro temperatūra yra nepastovi, šiltas dienas keičia šaltos, o rytai ir vakarai dar būna pakankamai vėsūs. Krosnelė ar židinys namuose tokiu atveju yra pats optimaliausias sprendimas. Juolab, kad tai natūralūs, fizinį ir psichologinį komfortą garantuojantys šilumos šaltiniai, be to, vieni draugiškiausių aplinkai – malkoms degant išsiskirianti šiluma panaudojama beveik 100 procentų.

    Beje, šildymasis krosnele ar židiniu patrauklus ir tuo, kad, lyginant su centriniu šildymu, jų šiluma namuose pasiskirsto tolygiai ir laikosi ilgiau. Ypač šia savybe pasižymi akumuliaciniu principu veikiančios krosnys. Kitaip nei konvekcinės krosnelės, kurios dėl  dvigubo korpuso sienelių greičiau įkaista, bet ir greičiau atvėsta, akumuliacinių krosnių masė, sugerdama visą kaitrą į savo korpusą, kaista inertiškai ir tolygiai, o paskui taip pat  lėtai ir palaipsniui vėsta.

    Vienintelis akumuliaciniu principu veikiančių krosnių minusas buvo jų iki kelių tonų siekiantis dydis, tačiau šiuo metu yra sukurtų tokių akumuliacinių krosnių, kurios sveria tik 1000 kg ir kurios yra tikras išsigelbėjimas mažų erdvių šeimininkams. Dėl savo ypatingos – modulinės – sistemos šios krosnys išskiria ne ką mažiau šilumos nei jos sunkiasvorės pirmtakės. Paslaptis slypi karkase, kuris yra surenkamas iš specialiai sumodeliuotų tuščiavidurių detalių. Būtent šis sprendimas leidžia ugniai tiesiogiai kaitinti kiekvieną karkaso elementą, kuris vėliau vėsdamas spinduliuoja kaitrą į išorę.

    Šios modulinės krosnys turi ir kitą pavadinimą – „akumuliacinės krosnys iš šamoto“ arba „šamoto keramikos krosnys“, nes ką šių krosnių karkaso dalys (primenančios lego žaidimo detales) yra pagamintos iš šamoto keramikos, kuri specialiai naudojama krosnims dėl itin aukšto šilumos laidumo ir atsparumo ugniai.  Beje, keramika šiose modulinėse akumuliacinėse krosnyse naudoja ne tik vidinėms dalims, bet ir apdailai. Kaip iš šamoto keramika, taip ir keramikinės plytelės, dar labiau sustiprina akumuliaciją krosnyje ir padeda kaupti šilumą, kuri skleidžiasi net kelias paras.

    Be visa ko, keraminių plytelių apdaila vėl madinga ir vilioja savo  spalvų, raštų, formų įvairove, tad kiekvienas ras sprendimą, kaip integruoti šią krosnį į jau esamą ar dar tik kuriamą namų interjero stilių. Taigi, modulinės akumuliacinės krosnys yra ilgai laukta naujiena ir išeitis tiems, kurie ieškojo alternatyvos – stilingo, funkcionalaus ir taupaus šilumos šaltinio namams.

  • Kaip iškepti tikrus blynus orkaitėje ar krosnyje?

    Kaip iškepti tikrus blynus orkaitėje ar krosnyje?

    Praėjusiame straipsnyje supažindinome Jus su ugnies vaidmeniu per Užgavėnes. O kaip gi ši žiemos ir pavasario sandūros šventė be blynų. Buvome nusprendę pateikti patį tą tikriausią ir gardžiausią receptą, tačiau pasimetėme įvairovėje ir kuo toliau gilinomės, tuo kiekvienos šeimininkės blynai rodėsi gardeni už kitos ir taip be galo be krašto. Nusprendę, kad Jūs ir taip žinote tą paslaptingąjį ingridientą, kuris kiekvieną Jūsų blyną pavers skaniausiu pasaulyje, pasidomėjome kitais dalykais – kiek blynams metų, kuo skiriasi blynas nuo blynelio ir kaip senovėje blynus šeimininkės kepdavo.

    Manoma, kad blynai pradėti kepti dar lietuviams pagonimis esant. Panašu, kad savo forma ir karštumu blynai asocijuodavosi su saule, todėl jie turėjo būti kepami dideli ir turėti rausvą atspalvį. Tikėtina, kad senovėje, kaip beje ir šiandien, blynai buvo kepami per ypatingas šventes ir buvo vienas iš apeiginių sakralinių valgių. Šaltiniai byloja, kad iš pradžių jie buvo ruošiami ant įkaitintų akmenų, o atsiradus krosnims, – ant skardų ar lentų.

    Beje, straipsnyje prieš tai užsiminėme, kad anglai turi paprotį organizuoti blynų bėgtynes, kurių metu šeimininkės bėga su keptuvėmis rankose ir tuo pačiu „mėto“ jose blynus. Pasirodo, kad toks blynų mėtymas yra labai senas paprotys išlikęs dar nuo baltų laikų. Taip esą žmogus aukoja blyną Saulei ir prašo jos, kad ji savo šiluma, kuo greičiau išgintų Žiemą iš Žemės. Bylojama, kad Lietuvoje netgi būta tradicijos per Užgavėnes medį papuošti blynais, o vėliau – net ir sklindžiais.

    Kaip paruošti keptuvę ir krosnį

    Taigi, blynas yra tuomet blynu, kuomet jis kepamas per visą keptuvės dydį, yra ne mažesnis nei 2 cm storio ir apskrudinamas iš abiejų pusių. Geriausiai blynai iškepa ketinėse keptuvėse, tik jų jokiu būdu negalima plauti. Valoma taip – į įkaitintą keptuvę reikia įberti druskos, pakaitinti minutę kitą, tada švariai išvalyti ir patepti dugną aliejumi ar kokiais kitais riebalais. Be šito – blynų kepimas iš šventė gali virsti tikru galvos skausmu šeimininkei.

    Jei turite galimybę, pabandykite blynus iškepti krosnyje. Tam, kad blynai keptų iš abiejų pusių – padėkite keptuvę ant žarijų, ištrauktų arčiau krosnies durelių iš besikurenančios krosnies. Keptuvė kais ir nuo žarijų, ir nuo krosnies liepsnos. Turint krosnį, blynus be visa ko dar galima pašutinti – pertepus sviestu arba grietine, sudėti vieną ant kito ir trumpam palaikyti.  Beje, taip patroškinti galima ir šiuolaikinėse orkaitėse arba konvekcinėse krosnyse.

    Blynai – tik iš grikinių miltų ir su padažu

    Kaip senovėje, taip ir šiandien, šeimininkės blynus gali kepti iš įvairiausių miltų. Populiariausi nūdien yra kvietiniai, bet blynus galima maišyti iš avižinių, ruginių, miežinių, žirninių, grikinių miltų. Pasirodo, kad pastarieji yra tie patys pačiausi, nes iš jų blynai  būna patys putliausi ir minkščiausi. Ir pabaigai. Ar žinojote, kaip yra valgomi tikrieji blynai? Ogi blynai imami į ranką, atsilaužiami arba susukami ir valgomi prieš tai būtinai padažius į padažą. Gardaus!

    Parengta remiantis V. Sako knygos „Lietuvos kulinarijos paveldas“ ištraukomis.

  • Židinio šiluma – ir kūnui, ir sielai

    Židinio šiluma – ir kūnui, ir sielai

    Sausis  –  vienas iš emociškai sunkiausių mėnesių metuose. Bent jau taip tvirtina psichologai. Šventinis šurmulys praėjo, tad stojusi tyla dar ryškesnė ir skausmingesnė. Dovanoms išleista daugiau nei planuota, o gauta mažiau nei tikėtasi. Pažadai, kuriuos davėme sau arba kitiems Naujųjų Metų naktį  –  netesėti, todėl dažną ima kankinti kaltės jausmas. O kur dar viską stingdantis šaltis…  Natūralu, kad tokiu metu žmogų užplūsta slogios mintys ir neviltis.

     

    Ir mes galvojame, kad nupuošus šventines egles ir nuėmus visas lemputes, tiek mieste, tiek namuose pasidarė niūriau, o pavasario šilumos ir šviesos, atrodo, dar teks laukti ilgokai. Štai kodėl, mūsų nuomone, tokiu metų laiku taip pravartu savo namuose turėti židinį arba krosnį. Užkūrus viena ar kita tyla būna švelnesnė  –  lyg ugnis ką šnibždėtų ir šiuo meditaciniu šiugždesiu užsipildytų visos namų erdvės.

    Šiluma, kuri sklinda iš židinio ar krosnelės, juk irgi kitokia. Nė nepalyginsi su ta, kurią skleidžia radiatorius. Toji, kuri gimsta degant malkoms, šildo ne tik erdves, bet ir sielą. Židinio šviesa taip pat gerokai  jaukesnė ir švelnesnė nei toji, kurią išskiria elektros lemputė. Net šešėliai, kurie nusidriekia per kambarį  –  ne tokie tamsūs ir baugūs. Tiesą sakant, jau vien pagalvojus apie židinį ar krosnelę, nerimas slūgsta.

     

    Vis dėlto, neretai žmonės, net ir suvokdami visokeriopą naudą, dvejoja ir atidėlioja apsilankymą krosnių ar židinių parduotuvėje turėdami išankstinę nuomonę, kad išsirinkti krosnį ar židinį yra sudėtinga ir tai ilgai trunkantis procesas. Tai netiesa, jei kiekviename žingsnyje jums padeda profesionalas, o dar tiksliau  – profesionalų komanda. Židinio ar krosnies įsigijimas yra ilgalaikė investicija, tad ilgametė patirtis šioje srityje yra didelis privalumas ir pardavėjui, ir gamintojui.

    Beveik 20 metų kasdien gyvename tik ugnimi ir nėra didesnio džiaugsmo nei pasidalinti žiniomis, kurias sukaupėme per šitiek laiko. Dar smagiau matyti, kaip tai, kuo tikime, iš tiesų keičia žmonių kasdienybę. Ir mes nekalbame tik apie finansinę pusę, jog šildytis krosnimi kur kas efektyviau ir ekonomiškiau, o labiau apie tuos dalykus, kurie nenuperkami ir nepamatuojami.

  • Ar krosnys gali kalbėti?

    Ar krosnys gali kalbėti?

    Taip, krosnys ir židiniai gali kalbėti. Kas nesutiktų, kad iš jų išvaizdos, konstrukcijų, formų, spalvų galime daug pasakyti ne tik apie patį šeimininką, bet ir konkretaus laikmečio stilių, vyraujančias sroves. Ypač daug istorijų, ir tikriausiai ne vieno šimtmečio ir ne vienos šeimos, gali papasakoti krosnys ar židiniai, kurie skaičiuoja 500 metus. Pačios iškalbingiausios yra koklinės krosnys. Jos aukštuomenės dvaruose ar valdomų rūmuose atliko dvi funkcijas – šildė ir puošė, tad kiekvienas koklis tai ne tik puošybinė meno vertybė, bet ir tarsi anus laikus menantis knygos puslapis.

     

    Tokių vietų, kur galėtumėme rasti istorinių koklinių krosnių, Lietuvoje nėra daug, tačiau vienoje jų atrasta tiek koklių, kad tai laikoma didžiausiu visoje Europoje XV-XVII a. krosnių koklių rinkiniu. Tai Valdovų rūmai ir jų menėse besipuikuojančios renesanso laikų krosnys. Jas dengiantys kokliai ypatingi tuo, kad yra puošti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, jos valdovų ir didikų giminių herbais, monogramomis, heraldiniais ženklais, religiniais motyvais, mitologiniais siužetais, alegoriniais ir floristiniais vaizdais. Pavyzdžiui, viename jų pavaizduoti medžiojantys zuikiai, kitame – šalamaja grojantis muzikantas ir pan. 

    Įdomiausia ir vertingiausia tai, kad visi šie kokliai – to meto laikų meistrų darbas, juk tuomet niekas tokių dalykų iš užsienio neatsiveždavo. Manoma, kad kokliai Žygimanto Augusto laikų krosnims buvo gaminami Vilniuje, Jogailos, vėliau Šv. Mykolo gatvės dirbtuvėse, o dar vėliau, dėl intensyvių dūmų ir grėsmės padegti šalia esančius medinius namus, taip vadinamieji koklininkai išsikėlė į Užupį, kuris tuo metu buvo už miesto.

     

    Faktas, kad šis lobynas užverstas žemėmis joje pragulėjo apie tris šimtus metų, rodo, kokį milžinišką darbą, atkurdami Valdovų rūmų krosnių koklius, atliko restauratoriai. Archeologai koklius atrado gynybinės reikšmės netekusiuose apsauginiuose grioviuose, į kuriuos, tikima, jie buvo suversti tiesiog per rezidencijos langus. Kita vertus, tikriausiai būtent tai ir išsaugojo šiuos koklius iki mūsų dienų. O jų, nepatikėsite, atrasta net 20 tūkstančių. Tokios vertingos kolekcijos neturi nei artimesni, nei tolimesni mūsų kaimynai.

    Jeigu domitės krosnimis arba tiesiog norite pagilinti savo istorines žinias, pavartykite archeologo Gintautas Rackevičiaus knygą „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai Vilniuje. XVI a. koklinių krosnių rekonstrukcija. XVI a. koklių katalogas“, kurią išleido Valdovų rūmų muziejus. Tikrai dėmesio verta studija iš kurios sužinote, kaip galima prakalbinti krosnis, kaip jos yra atrestauruojamos ir kokio rankų darbo kruopštumo reikia norint atkurti koklius. Išsamesnį vaizdą, kaip tai yra atliekama, galite susidaryti paspaudę nuorodą https://www.ceramist.lt/main.php?id=1001032&lang=1