Ugnis gyvenimui

Gyvenimo su ugnimi būdas

Žyma: ugnis senovėje

  • Sergėtojos nuo gaisrų Šv. Agotos diena (Duonos diena)

    Sergėtojos nuo gaisrų Šv. Agotos diena (Duonos diena)

    Šiandien minime ypatingą šventę. Jau nuo seno vasario 5 dieną mes, lietuviai, garbindavome ugnies  deivę Gabiją ir  tuo pačiu svarbiausią kasdienį patiekalą ant mūsų stalo – duoną. Vėliau, atėjus krikščionybei, ši šventė buvo sutapatinta ir pavadinta Šv. Agotos diena, nes šioji buvo sudeginta ant laužo ir nuo tol laikoma sergėtoja nuo gaisrų.  Nesvarbu, kokio tikėjimo esate, bet jei domitės lietuviškomis tradicijomis, prisiminkime kartu šią apeigomis turtingą dieną ir kaip gi ugnis susijusi su duona.

     

    Taigi šią dieną buvo garbinami net trys dievai: minėtoji Gabija, Žemyna (žemės, duodančios vaisius, ir viso, kas gyva, deivė, suteikianti žemei vaisingumą) ir Žemėpatis (žemės, derliaus ir ūkio ir namų dievas). Svarbiausia apeiga buvo duonos kepimas ir jos šventinimas. Tikėta, kad pašventinta duona galėjo pagelbėti kilus gaisrui, taip pat apsaugoti nuo akių ligų, išgydyti žaizdas ar net atkerėti blogos akies nužiūrėtus žmones bei gyvulius.

     

    Nežinia, kiek iš tiesų tai pasiteisindavo ir ar tikrai gaisras būdavo numalšinamas, bet jam kilus, ši šventinta duona būdavo metama į ugnį manant, kad ugnis pasitrauks ir nesudegins namų. Taip pat norint apsisaugoti nuo gaisrų duonelė būdavo paslepiama kertiniuose namų taškuose, t. y. palubėje ir pamatuose. Kadangi senovėje visi turėjo atviras krosnis, viliantis, kad tai neleis ugniai išplisti, duonos gabaliukas buvo padedamas ir ant pačios krosnies.

     

    Kad ir kokios gražios būtų šios tradicijos, vis dėlto reikėtų vadovautis realia situacija. Jeigu pašventinta duonelę laikysite kur nors užkištą namuose, manome, kad tai tikrai nepakenks ir tik pridės savotiško unikalumo. Bet kilus tikram gaisrui, vis dėlto rekomenduotume nepasikliauti vien tik šventinta duonele ir nelaukti, ar ji suveiks. Kiekviena minutė gaisro metu yra gyvybiškai svarbi. Jeigu matote, kad patys neužgesinsite, kvieskite gaisrinę!

  • Žiemos saulėgrįžos simbolika: devyniaragis elnias ir blukis

    Žiemos saulėgrįžos simbolika: devyniaragis elnias ir blukis

    Šiomis dienomis minime žiemos saulėgrįža – metų laikotarpį kuomet Saulė pasiekia minimalų aukštį zenite. Tai trumpiausios dienos ir ilgiausios nakties metuose laikotarpis, bet nuo šios akimirkos dienos jau pradeda ilgėti, todėl sakoma, kad saulė sugrįžta. Daugelyje kultūrų šis saulės sugrįžimas, reiškiantis  naujus virsmus ir naujo gyvenimo pradžią, yra pažymimas įvairiomis šventėmis bei apeigomis. Ne išimtis – mūsų tauta, kurioje žiemos saulėgrįža nuo seno buvo žinoma kaip Elnio devyniaragio šventė.

    baltusalele.lt nuotr.

    Etnologai teigia, kad pirmieji žmonės, įsikūrę Lietuvoje, atėjo paskui elnių bandas. Taigi, elnias ir jo įvaizdis – iš tolimų laikų atkeliavęs simbolis, kuris ilgą laiką buvo gyvas lietuvių liaudies dainose. Jose minima, kad elnias devyniaragis vasarą eina žemai, todėl trumpa naktis, o žiemą jis eina aukštai, todėl naktis – ilga. Baltų tautosakoje šis elnias – mėnulis, o devynios jo ragų šakos – devynios paros nuo priešpilnio iki pilnaties. Tikėta, kad elnias išbėga per žiemos saulėgrįžą ir sugrįžta per Kalėdas, nešdamas naujai gimusią saulę ant savo ragų.

    Alkas.lt, J.Vaiškūno nuotr.

    Kūčių vakarienė – žiemos saulėgrįžos kulminacija. Elnias ant savo devynių ragų mums per žiemos saulėgrįžą atneša džiaugsmą, naują gyvenimą, o kartu pažymi ir naują laiko ciklą.  Visi papročiai ir apeigos atliekamos per šią šventę turi labai gilią prasmę – jie padeda žmogui susitelkti būsimiems darbams. Manyta, kad Kūčių naktį laikas ir erdvė praranda įprastus metmenis, todėl ji palanki burtams atlikti. Reikšmingą vaidmenį senovėje atlikdavo grūdai, jais namų šeimininkė apiberdavo namiškius, o šeimininkas pabarstydavo trobos kampuose ir prie židinio.

    Juris Presņikovs nuotr.

    Kiti šaltiniai liudija, kad anksčiau buvo gaji blukio (rąstigalio, trinkos, kaladės ar kelmo) tempimo ir deginimo šventė. Blukis būdavo velkamas taip vadinamų blukvilkių iš sodybos į sodybą ir esą taip surinkdavo blogį. Sakoma, kad tai būdavo smagi tradicija, lydima dainų ir šokių. Blukis galiausiai būdavo  sudeginamas ant laužo idant sudegtų senieji metai ir visos su jais susijusios blogybės. Taigi, jeigu ieškote naujų originalių būdų paminėti žiemos saulėgrįžą, pažymėkite ją blukio vilkimo ir sudeginimo ceremonija.

  • Ugnis margučių raštuose

    Ugnis margučių raštuose

    Artėjant didžiausiai pavasario šventei – Velykoms, pažvelkime, kaip ugnis yra atvaizduojama margučio raštuose. Juk margučiai yra ne tik pagrindinis velykinio stalo akcentas, bet ir pilnas prasmių Velykų simbolis. Kiaušinis visada buvo labai svarbus žmogaus gyvenime. Jis ir gelbėdavo žmogų nuo bado, ir buvo pavasario bei gyvybės simbolis nuo pačių seniausių laikų. Kada tiksliai atsirado paprotys marginti kiaušinius nėra žinoma, bet tai nutiko dar gerokai prieš krikščionybę ir buvo praktikuojamas ne tik mūsų protėvių, bet ir kitų pasaulio tautų.

    Yra žinoma, kad pirmieji margučiai visada būdavo dažomi ugnies ir kraujo spalva, kuri simbolizuodavo auką. Kitas su ugnimi susijęs simbolis – saulė, kuri buvo perteikiama per 1) apskritimą, skritulį su spinduliais arba be jų, 2) svastiką, kuri yra besisukančios, dangumi keliaujančios saulės simbolis ir 3) šešiakampę žvaigždę, kuri taip pat yra saulės simbolis, nurodantis pasaulio sandarą. Ilgainiui atsirado daugiau raštų ir simbolių (paukščių pėdutės, gyvūnai, geometrinės figūros), kuriais senoliai perteikdavo savo archajišką pasaulio suvokimą.

    Margučius galima marginti naudojant dviejų rūšių techniką: vašką ir skutinėjimą. Naudojami gali būti tiek natūralūs, tiek cheminiai dažai. Vis dėlto, visais laikais marginimas natūraliais augaliniais dažais, kuriuos dovanoja pati gamta – yra sveikiausias būdas. Šiltoms, ugnies spalvoms išgauti galima naudoti svogūnų lukštus, skroblo žievę ar jaunus beržo lapelius (gelsvai žaliai spalvai) arba ramunėles ar alksnio žirginius (geltonai spalvai). Tiesa, geltonai spalvai išgauti  reikia nemažai ramunėlių, beveik visos dėžutės, bet rezultatas to vertas.

    Daugiau apie ugnies simboliką ir papročius švenčiant Velykas rasite mūsų ankstesniame straipsnyje „Ugnis Velykų tradicijose”.  Na, o į margučių dažymą, marginimą įtraukite ir draugus, ir šeimos narius, ir kaimynus. Anksčiau kiekvienas kaimas turėjo savo geriausią margučių margintoją, tad mes linkime tokia tapti. Linksmų, pavasariškai gyvybingų, vilties kupinų Velykų ir kūrybingo marginimo bei tvirtų margučių Jums linki visa „Ugnis gyvenimui” komanda.

  • Žvakės prasmė Vėlinių dieną

    Žvakės prasmė Vėlinių dieną

    Artėjant Vėlinėms, vis dažniau praeidami ar pravažiuodami pro amžinojo poilsio vietas, matome vis daugiau ir daugiau žvakių liepsnelių. O ar žinote iš kur šis paprotys Vėlinių išvakarėse ir Vėlinių dieną lankyti mirusiųjų artimųjų kapus uždegant ant jų žvakelę? Pasirodo, jog tai visai nesena tradicija, atsiradusi tik XIX a. pabaigoje ir išpopuliarėjusi po II Pasaulinio karo. Šis krikščionybės įtakoje susiformavęs paprotys lemia ir pačios žvakės prasmes Vėlinių dieną, į užmarštį nustumdamas senąsias Vėlinių – visų mirusiųjų dienos tradicijas.

    Pirmiausia, Bažnyčios teigimu, žvakė yra amžinosios šviesos ir vilties simbolis. Uždegdami žvakę mes linkime mirusiajam ramybės, parodome savo tikėjimą ir tuo pačiu išreiškiame viltį susitikti su juo po mirties. Reikalavimo ant kapelių nešti šventintą žvakelę nėra, tačiau dvasininkai primena, kad tokios žvakės uždegimas yra sakralesnis. Žvakės ant kapų yra degamos ne tik per Vėlines, bet ši diena ir yra ypatinga tuo, kad tai daro visa tauta, tad visos kapinės nušvinta nuo gausybės žvakių, kurias uždega kapų aplankyti susirinkusios šeimos, draugai.

    Kiek toliau nuo krikščionybės yra tikėjimas, jog žvakės rodo vėlėms kelią į dangų arba, kad žvakė ant kapo pravers Paskutinio Teismo dieną, kai mirusieji kelsis su kūnu ir siela. Žvakė esą parodys sielai, kurioje vietoje yra jos kūnas. Taip pat tikima, jog žvakė nubrėžia ribą tarp mirusiųjų ir gyvųjų pasaulio, tad neretai į ją buvo žvelgiama ir kaip į priemonę apsisaugoti nuo  piktųjų dvasių.

    Na, o arčiau liaudiško tikėjimo ir Vėlinių ištakų yra maisto palikimas ant kapo tikint, kad prisikėlusiam žmogui reikės pasistiprinti prieš Paskutiniojo Teismo procesą. Šis maisto palikimas veda mus į XVI-XVIII a., kuomet mūsų protėviai Vėlines minėdavo būtent taip. To meto istorikai ir kronikininkai mini tradiciją palikti maisto vėlėms, t.y. į kapines buvo nešama maisto ir net gėrimų, o paskui – puotaujama. Ši tradicija ėmė nykti apie  XIX a. pradžią. Tada pradėta maistą skirtą vėlėms dalinti skurdžiams ir elgetoms.  Na, o pabaigai norisi paminėti, jog Dzūkijoje vis dar gaji tradicija  sėdėti prie bendro laužo šalia kapinių. Labai archajiškas ir bendruomenę apjungiantis paprotys.

  • Ugnies simboliai ir jų prasmės

    Ugnies simboliai ir jų prasmės

    Ugnis – vienas iš keturių pirminių elementų, kuris lygiai toks pats svarbus pasaulio ir žmogaus atsiradimui, jo egzistavimui, kaip ir vanduo, oras bei žemė. Visų šių elementų pavaizdavimui jau nuo senų senovės buvo naudojama viena iš pagrindinių geometrinių figūrų – trikampis. Ugnies ženklas – tai trikampis su viršūne aukštyn, vanduo – trikampis su viršūne nukreipta žemyn, oras – trikampis su viršūne aukštyn, kuri perbraukta brūkšniu, ir žemė – trikampis su viršūne nukreipta žemyn, kuri taip pat perbraukta brūkšniu.

    Ugnis taip pat dažnai buvo vaizduojama ir kaip kryžius. Manoma, kad šis ženklas dar senesnis už trikampį. Kryžiaus – kaip dviejų sukryžiuotų lazdelių – simbolio ištakos slypi ugnies užkūrimo procese, kai jai įkurti reikėjo trinti lazdeles vieną į kitą.  Šiuo atveju kryžius neturi krikščioniškosios prasmės ir simbolizuoja įrankį ugniai išgauti plačiąja prasme – tai yra įrankis ir dieviškajai, ir žemiškajai ugniai įkurti. Taip pat jis žymi ir keturias pasaulio puses, metų laikus ir žmogaus gyvenimo periodus: šiaurė-žiema-naktis-mirtis, rytai-pavasaris-rytas-gimimas, pietūs-vasara-diena-branda, vakarai-ruduo vakaras-senatvė.

     Šiam ciklui pavaizduoti prie lazdelių galų buvo pridėti brūkšneliai arba lenktos „alkūnės“, žyminčios sukimąsi ratu. Taip gimė svastikos ženklas, kuris baltų kultūroje žymi ne tik ugnį, bet ir saulę, Perkūną, jis buvo siejamas su laime, šviesa, gėriu. Šis simbolis randamas ir kitose senosiose tautose  (Indijos, senovės keltų, germanų, indėnų), kur taip pat žymi saulę, derlingumą, valdžią.  Įdomu tai, kad baltai tikėjo, jog šis besisukantis ratu ženklas, žymintis visatos virsmus, kaitą ir darną, padeda kovoti su blogiu.

    Taigi, archajinis svastikos ženklas tai tarsi mažas pasaulio atvaizdas, kalbantis apie pusiausvyrą ir harmoniją.  Nenuostabu, kad tiek daug reiškiančiais kryžiais, svastikomis  buvo puošiami įvairūs mūsų protėvių buities daiktais, drabužiai, papuošalai, ginklai, tautinės juostos, muzikos instrumentai. Šiais ženklais buvo raižomos namų sienos, lubos, koplytstulpiai. Svastikos ženklas etniniuose papuošaluose naudojamas ir šiandien, tad drąsiai jais puoškitės ir populiarinkite  lietuvių istoriją.

  • Atgimimas ir apsivalymas per ugnį

    Atgimimas ir apsivalymas per ugnį

    Jau ne kartą, ypač rašydami apie ugnies reikšmę tradicinėse mūsų šventėse, esame akcentavę ugnies reikšmę ir pagarbą jai namuose dėl to, kad ji saugo, maitina, šildo, gydo. Mažiau atskleidėme, kokias prasmes savyje talpina Amžinoji ugnis, kurią iki krikščionybės atsiradimo Lietuvoje ąžuolų giraitėse kurstė Vaidilutės.  Ši ugnis, kurstoma iš pagarbos dievams, turėjo ir dar vieną reikšmę. Manyta, kad užgesus Amžinajai Ugniai visą tautą gali ištikti nelaimės, nes ugnis buvo tai, kas užtikrindavo nemirtingumą ir atgimimą, amžino gyvenimo ratą.

    Alkas.lt nuotrauka

    Visos šios prasmės atėjo iš tikėjimo, kad Ugnis leidžia sielai įsikūnyti iš naujo, vadinasi, po mirties – atgimti.  Taigi, užgesinta Ugnis reikštų nutrauktą ciklą ir mirtį, o jei tai buvo Amžinoji ugnis – ir visos tautos pražūtį. Tai paaiškina, kodėl mūsų protėviai taip gindavo savo šventyklas ir tai darydavo drąsiai, be baimės būti nukauti. Jie tikėjo, kad kol Amžinoji ugnis rusena, jų kūnui mirui, siela atgims. Tikėta, kad tai nutiks neužilgo, artimiausią pavasarį, balandžio pabaigoje, per Jorės šventę (Jurgines), nes tuomet esą Perkūnas vėl apvaisindavo Žemę ir gimdavo nauja gyvybė.

    Taip pat manyta, kad Ugnis, kuri buvo traktuojama ir kaip Žemės Motinos širdis, turi apvalymo galią. Štai kodėl mirusieji buvo deginami. Ugniai padedant jų sielos būdavo apvalomos ir naujus savo gyvenimus pradėdavo jau būdamos geresnėmis.  Tai leidžia suprasti, kodėl Ugnyje buvo deginami nusikaltėliai, nedorėliai, šmeižikai. Į sudeginimą visai nebuvo žiūrima, kaip į bausmę, atvirkščiai, kaip į progą  apsivalyti ir grįžti į doros kelią. Mirtis buvo suvokiama kaip trumpas gyvenimo nutraukimas, į kurį grįžtama per Ugnį.

    Turistas.lt nuotrauka

    Šiais laikais niekas Amžinosios ugnies laužų nebekūrena, bet vis dar tebėra gaji nuolatos degančios ugnies tradicija. Šiuolaikinė Amžinoji ugnis, kuri jau bėra specialus degiklis, kuriame dega atitekančios dujos (propanas ar gamtinės dujos), naudojama atminimo memorialuose ir simbolizuoja žuvusių karių atminimą ar kokį kitą reikšmingą valstybei ar tautai įvykį. Savotišku Amžinos ugnies variantu yra Olimpinė ugnis, kuri dega visos olimpiados metu, bet ji jau turi kiek kitokias prasmes – ji simbolizuoja kilnius siekius, taiką, draugystę, vienybę.

    Parengta pagal straipsnį „Apie Ugnies reikšmę atgimimui“.

  • Gintaro ir ugnies ryšys

    Gintaro ir ugnies ryšys

    Dauguma mūsų savo vasaros atostogas leidžiame prie jūros. Mes nesame dideli karščio mylėtojai, bet Baltijos jūrą aplankome kasmet,dažniausiai vasarai prasidedant ar jai įpusėjus. Keletą dienų praleidome ir šiemet. Jūra mums turi daugiau prasmių nei tik vanduo ir vieta poilsiui, atgaivai.Tai ir gintaro radymvietė. O šie maži ir dideli gabalėliai susiformavę iš spygliuočių sakų, jau prieš tūkstančius metų buvo siejami su ugnimi ir mistinėmis galiomis.

    Gintaras yra randamas įvairiose Žemės vietose, tačiau tas, kuris aptinkamas Baltijos jūroje yra išskirtinis – seniausias ir pakerintis ypatingu grožiu. P. Matulaitis pirmoje knygoje apie gintarą Gintaras lietuvių žemėje (knyga išleista 1922 m.) labai taikliai paaiškino už ką gintaras yra vertinamas: „Gintaras žėri gražia žarija, raminančia rūstybę, geidulius, nerimastį, kaip ramina ugnis ramutė; priglaustas prie pliko kūno gintaras jo neerzina, bet ramiai, švelniai glostyte glosto“.

    Panašiai gintarą su ugnimi yra palyginęs ir romėnų mokslininkas Plinijus Vyresnysis. Jis rašė, kad  „nei baltas gintaras, iš kurio gaunamas malonus smilkalų kvapas, nei vaško spalvos geltonas arba tamsus gintaras romėnų nebuvo taip vertinamas, kaip skaidrus, nestipriai žvilgantis, kad žiūrint per jį matyti ne pati ugnis, o tik jos atspindys. (…) Mėgstamiausias gintaras buvo skaidraus falerniško vyno atspalvio“. 

    Taigi, gintaras su ugnimi gali būti siejamas ne tik per žėrėjimą, spinduliavimą, bet ir spalvas. O jo spalvų paletė – visas spektras. Ar žinojote, kad gintaras gali būti ne tik skaidrus, geltonas, juodas, bet ir baltas, mėlynas, žalias, raudonas? Pastarosios spalvos labai retos ir šių spalvų gintaro gabalėliams iki darbar priskiriama daug daugiau galių nei kitų spalvų gintarui. Pavyzdžiui, jeigu norite pasikalbėti su ugnies dvasiomis, tam tinkamiausias mėlynasis gintaras.

    Kam mistika ne prie širdies, galbūt bus įdomi kita gintaro pusė. Jau nuo seno žinoma, kad gintaro sudėtyje yra daugybė žmogui reikalingų mikroelementų, kitų gyvybiškai svarbių medžiagų. Jo veikliosios medžiagos – rūgštis ir aliejus, yra ir puikus vaistas, ir kosmetikos priemonė. Kartais, kaip savo knygoje rašė P. Matulaitis, ligoniui pakanka tik turėti ir kuo dažniau žvilgčioti į gintarą, ir liga pasitraukia.

  • Ugnis Velykų tradicijose

    Ugnis Velykų tradicijose

    Kaip ir dauguma kalendorinių švenčių, taip ir Velykos, neįsivaizduojamos be sakralinę reikšmę turinčių ugnies tradicijų. Labiausiai jos atsiskleidžia per Didįjį šeštadienį. Tądien, apie pietus, bažnyčios šventoriuje iš senų kryžių ir medinių dievukų kuriamas šventas laužas. Anksčiau būta papročio jį užkurti trinant sausas skalas arba titnagu gauta ugnimi (kaip iki krikščionybės). Taigi, pašventinus laužo ugnį, jos liepsna kunigas uždega Velykų žvakę. Šią žvakę įnešus į bažnyčią, pamaldų dalyviai nuo velykinės žvakės užsidega savo žvakes. Nuo jos uždegamos ir žvakės ant altoriaus.  Taip yra išlikę iki šių laikų, o kaip būdavo anksčiau?

    Martyno Ambrazo nuotrauka

    Anksčiau žmonės (dažniausiai jaunimas ir vaikai) „pasiimdavo“  šventą ugnį ir nešdavosi namo, uždegę nuo šventoriaus laužo budę. Budė – tai ant beržo kelmo auganti pintis, kurią nusiskynus mirkydavo pelenų šarme ir gerai išdžiovindavo. Tada kampe pradurdavo skylę ir įverdavo vielos pasaitėlį. Uždegę budę vaikai bėgdavo namo ją sukdami rankoje.  Tas žėravimas, „ugnies ratai“ pabirę į visas puses nuo bažnyčios sukurdavo neįtikėtiną reginį!

    Taip pat būdavo tradicija nešti ir gyvą ugnį. Dažniausiai tai darydavo indelyje arba skardinėje su skylutėmis. Į juos pridėdavo degančių anglių arba nuodėgulių, rečiau – durpių.  Jei namai būdavo toliau, ugnį tekdavo nešti simboliškai — į skarelę suvyniojus anglių ir pašventinus degtukus. Tiesa, kurį laiką kunigai buvo atsisakę juos šventinti, nes  vyrai mėgdavo jais prisidegti pypkes, tačiau antrojoje mūsų amžiaus pusėje ši tradicija į bažnyčias sugrįžo.

    Įdomu tai, kad šventintas vanduo paprastai buvo šeimininko, o ugnis  šeimininkės globoje. Todėl būtent ji laukdavo pareinančiųjų. Ji jau būdavo paruošusi namų krosnį naujai ugniai: senoji – užgesinta, o krosnis iššluota ir naujai pakrauta. Sakoma, kad nauja ugnimi pirmiausia kurdavo pirtį, o tik tada likusius degančios kempinės gabaliukus sumesdavo į krosnį.  Štai ant šios šventintos ugnies šeimininkė imdavosi virti kiaušinius, ruošti velykines vaišes.

    Taip pat šią ugnį tą pačią dieną apnešdavo aplink visus trobesius ir laukus. Manyta, kad tai apsaugos nuo žaibo, nelaimių, atneš geresnį derlių, jog šeimos židinį bus saugus, o namams tai užtikrins palaimą ir tikėjimą. Na, ir galiausiai vakare šventos ugnies žarijos būdavo apžertos pelenais krosnies pakraštyje, jog jomis įkurtų krosnį Velykų rytą.

    Anksčiau tikėtasi, kad gera šeimininkė šventintą ugnį išlaikys iki kitų Velykų, ir didelė negarbė buvo tai, kurios ugnis židinyje užgesdavo. Palaipsniui šis laiko tarpas trumpėjo: velykinę ugnį stengdavosi išlaikyti neužgesusią iki Sekminių, dar vėliau bent iki Velykų pirmos dienos ryto. Viltasi, kad tai visus metus apsaugos namus nuo ugnies ir gaisro. Beje, nuo šios nelaimės buvo ginamasi ir dar kitu papročiu – Velykų dieną ugnis buvo griežtai neskolinama.

  • Ugnis Užgavėnių ir Pelenų dienos tradicijose

    Ugnis Užgavėnių ir Pelenų dienos tradicijose

    Kovo 1 d. minėsime paskutinę žiemos šventę – Užgavėnes.  Užgavėnės, anksčiau Lietuvoje vadintos Ragučio švente, skirtos pavasariui prisišaukti. Kadaise buvęs išskirtinai pagoniškas, šiandien Užgavėnių paprotys tvirtai siejamas  ir su krikščionybe, t. y.  iš karto po Užgavėnių prasideda rimties ir pasninkavimo metas – Gavėnia, trunkanti iki pat Velykų. Tiesa, Užgavėnės yra švenčiamos ne tik Lietuvoje, tad dairysimės ne tik  po savo, bet ir kitų šalių kiemus.

    Nuotrauka E. Ovčarenko

     Pagrindinis šventės elementas – vaikštinėjimas po kaimą persirengus ir prisidengus mitines būtybes, gyvulius, paukščius ar „žydus“, „čigonus“ vaizduojančiomis kaukėmis (žiemos demonų įvaizdis) būdingas daugumai Europos šalių – Vokietijai, Rusijai, Čekijai, Jungtinei Karalystei (čia garsios blynų lenktynės). Tuo tarpu Lašininio ir Kanapinio kova bei su ugnies tradicija susijęs Morės deginimas yra retesnis.  Ji, simbolizuojanti vaisingumo dievybę,  ant laužo buvo deginama įsivaizduojant, kad taip bus sunaikinamas joje glūdintis blogis (ir žiema).

    Nuotrauka E. Lukošiaus

    Kita vertus, tikėta, kad Morė atgimsta ir kad pelenai, likę po iškamšos sudeginimo, jau yra teigiami, „apvalyti ugnies“, tad jais būdavo barstomi laukai, manant, kad tuomet bus derlingesnė žemė. Įdomu tai, kad sekančią dieną, vadinamą Pelenų diena, tradicijos ir toliau būdavo susijusios su ugnimi, tik tais pagoniškais laikais būdavo garbinama jau kita dievybė – Gabija ir atliekami ritualai prie namų židinio, kuriais buvo siekiama apsaugoti namus nuo gaisrų. 

    Nuotrauka lrytas.lt

    Kaip ir dauguma kalendorinių švenčių, Užgavėnės turi ne tik apeigas, bet ir maisto papročius.  Kažkada pagrindiniu patiekalu Lietuvoje buvo riebus šiupinys, na, o šiandien šios šventės dauguma Europos šalių neįsivaizduoja be blynų  (rečiau – pyragų). Beje, jei varysite lauk žiemą pagal lietuviškas tradicijas, nepamirškite dar dviejų svarbių dalykų – Užgavėnių dieną nevalia dirbti, nes galima prisišaukti bėdą, ir tai yra paskutinė diena, kai galima iš peties prisivalgyti, prieš Gavėnią.

    Žiema žiema šliūkšt iš kiema!

  • Kaip teisingai užkurti laužą?

    Kaip teisingai užkurti laužą?

    Rugpjūtis – nors jau ir kvepiantis rudeniu, vis dar yra vasaros mėnuo ir kuo puikiausiai gali būti išnaudojamas ilgesnėms atostogoms užjūriuose arba trumpiems, bet prasmingiems susitikimams su draugais ar giminaičiais savaitgaliais. Kai dar lepina šiluma, pripažinkite, nesinori nei pačiam kviestis svečių į namus, nei pačiam tokiu svečiu būti. Rugpjūčio vakarai dar tokie, kai galima laiką leisti gamtoje, lauke – su palapinėmis ir laužu. Blogiausiu atveju, bent jau kieme arba terasoje.

    Laužas – tai centrinė bet kokio turistinio žygio ašis. Laužas reikalingas ne tik maistui pasigaminti, patiems sušilti ir visokio plauko mašalams, vabalams atbaidyti. Prisiminkite, kaip gera po dienos ėjimo ar važiavimo tiesiog susiburti visiems draugėj ir laužo šviesoje, liepsnų jaukume dalintis įspūdžiais, patyrimais. O ar atkreipėte dėmesį, kad ilgiausiai užsivakaroja sėdintieji prie laužo? Tikriausiai ne tik todėl, kad jis šildo, o kad, pajutus sunkiai žodžiais nusakomą susiliejimą su ugnimi, norisi taip amžinybių amžinybę sėdėti.

     Bet kaip užsikurti tą kasdienybę ir rūpesčius verčiantį pamiršti stebuklą ir taip, kad nereikėtų naudoti jokių cheminių skysčių ir kad įsidegtų ir liepsnotų ilgai?  O dar viena opi problema, kuri dažnai kankina stovyklautojus – kurioje vietoje apskritai tą laužą teisingiausia įrengti?

     

     Pirma ir pati svarbiausia taisyklė, jog laužą reikia kurti kuo atviresnėje vietoje – kuo toliau nuo medžių, šakų, palapinių ir ant žemės. Jokiu būdu negalima kurti laužto ant degių durpių.  Būtų gerai, jei laužą dėl viso pikto apdėtumėte akmenimis – jie saugo nuo žarijų ir krentančių malkų.   Prieš dėdami malkas, įvertinkite jų būklę. Geriausia, jei jos sausos, bet jei nepasisekė, išduosime mažą paslaptį – perskelkite jas pusiau, tikrai degs efektyviau.  Pasirūpinus malkomis, metas nuspręsti, kokio laužo norite. Jei reikia daugiau šilumos ir stiprios  ugnies – dėkite malkas kryžiuodami, o jei norite, kad degtų ilgiau – tuomet lygiagrečiai.

     Kai laužavietė įrengta ir malkos sudėtos, pats laikas dairytis, kuo įkursime laužą. Tam tinka įvairus smulkus kuras – jei neturite popieriaus, kuo puikiausiai tiks beržo tošis, kurią galite nulupti nuo medžio, sausi lapai ar augalai, mažos, bet irgi sausos šakelės (šlapios tiesiog nedegs). Atminkite, šį smulkųjį kurą dedame ne ant malkų viršaus, o po jomis ir tarp jų. Na, o dabar belieka tikėtis, jog pasiėmėte degtukų arba žiebtuvėlį.