Ugnis gyvenimui

Gyvenimo su ugnimi būdas

Kategorija: Ugnis interjere

Ugnis interjere

  • Muilo akmens kepsninės

    Muilo akmens kepsninės

    Šį kartą mūsų akiratyje – ne židiniai ir krosnys, bet vis viena su ugnimi susijusi medžiaga. Tai muilo akmuo, kuris kartais dėl savo savybių dar yra vadinamas ugnies akmeniu. Tai ypatinga ekologiška gamtos dovana žmonių naudojama nuo seniausių laikų. Jos pritaikymas labai įvairus – iš jos gaminami indai (lėkštės, puodeliai, lentelės pjaustymui, puodai), suvenyrai, skulptūros, pirtys, krosnelės ir židiniai, bet šiandien pristatome naujovę – muilo akmens kepsnines.

    Muilo akmuo pasižymi itin geru šiluminiu laidumu, turi unikalių savybių sugerti šilumą ir yra atsparus aukštai temperatūrai – tobula medžiaga kepsninei. Kaip ji įkaitinama? Vienas iš būdų – padėti kepsninę ant ketaus krosnelės paviršiaus arba pastatyti ją tarp rusenančių anglių. Pastaruoju atveju kepsninė turės specialias kojeles arba ją galima padėti ant grotelių. Ant šių kepsninių galima kepti mėsos gaminius, skrudinti daržoves, išsikepti picą ar kitus miltinius patiekalus. Muilo akmuo yra visiškai švari medžiaga, iš jos net gaminami indai maistui laikyti, todėl gaminkite drąsiai!

    Muilo akmens kepsninių yra įvairiausių formų, bet populiariausios – apvalios, kvadratinės ir stačiakampio formos. Priklausomai nuo to, ką ketinate dažniausiai ant jų kepti, galite rinktis tarp tų, kurios turi lygų ir kurios turi „grilio“ paviršių. Tiems, kuriems svarbu spalvos, pasakysime, kad dažniausiai padui ir rankenėlėms yra naudojamos dvi medžiagos: varis ir geležis. Abi vienodai geros, tačiau galima išsirinkti artimesnę skoniui. Na, o jeigu mėgstate visiškai minimalistinį stilių – yra kepsninių ir be pado bei rankenėlių.

    Tikriausiai nedaugelis žinote, kad gamindami maistą muilo akmens kepsninėse ne tik sveikai pavalgysite, bet ir sveikai pasišildysite. Pasirodo, kad įkaitęs muilo akmuo skleidžia šilumą tokio ilgio bangomis, kurios atitinka saulės ir žmogaus skleidžiamos šilumos bangos ilgį. Tai reiškia, kad muilo akmens skleidžiama šiluma pasiekia net žmogaus vidų – ir tai daro natūraliai,  teigiamai veikdamas žmogaus sveikatą bei bendrą savijautą. Ir kainuoja šios kepsninės nei daug, nei mažai – nuo 350 litų.

  • Modulinės akumuliacinės krosnys – naujiena šilumos rinkoje

    Modulinės akumuliacinės krosnys – naujiena šilumos rinkoje

    Galimybė „reguliuoti“ šilumą, o kartu ir planuoti jai skiriamas išlaidas, yra didelis pranašumas visais metų laikais. Pavasarį – taipogi, nes oro temperatūra yra nepastovi, šiltas dienas keičia šaltos, o rytai ir vakarai dar būna pakankamai vėsūs. Krosnelė ar židinys namuose tokiu atveju yra pats optimaliausias sprendimas. Juolab, kad tai natūralūs, fizinį ir psichologinį komfortą garantuojantys šilumos šaltiniai, be to, vieni draugiškiausių aplinkai – malkoms degant išsiskirianti šiluma panaudojama beveik 100 procentų.

    Beje, šildymasis krosnele ar židiniu patrauklus ir tuo, kad, lyginant su centriniu šildymu, jų šiluma namuose pasiskirsto tolygiai ir laikosi ilgiau. Ypač šia savybe pasižymi akumuliaciniu principu veikiančios krosnys. Kitaip nei konvekcinės krosnelės, kurios dėl  dvigubo korpuso sienelių greičiau įkaista, bet ir greičiau atvėsta, akumuliacinių krosnių masė, sugerdama visą kaitrą į savo korpusą, kaista inertiškai ir tolygiai, o paskui taip pat  lėtai ir palaipsniui vėsta.

    Vienintelis akumuliaciniu principu veikiančių krosnių minusas buvo jų iki kelių tonų siekiantis dydis, tačiau šiuo metu yra sukurtų tokių akumuliacinių krosnių, kurios sveria tik 1000 kg ir kurios yra tikras išsigelbėjimas mažų erdvių šeimininkams. Dėl savo ypatingos – modulinės – sistemos šios krosnys išskiria ne ką mažiau šilumos nei jos sunkiasvorės pirmtakės. Paslaptis slypi karkase, kuris yra surenkamas iš specialiai sumodeliuotų tuščiavidurių detalių. Būtent šis sprendimas leidžia ugniai tiesiogiai kaitinti kiekvieną karkaso elementą, kuris vėliau vėsdamas spinduliuoja kaitrą į išorę.

    Šios modulinės krosnys turi ir kitą pavadinimą – „akumuliacinės krosnys iš šamoto“ arba „šamoto keramikos krosnys“, nes ką šių krosnių karkaso dalys (primenančios lego žaidimo detales) yra pagamintos iš šamoto keramikos, kuri specialiai naudojama krosnims dėl itin aukšto šilumos laidumo ir atsparumo ugniai.  Beje, keramika šiose modulinėse akumuliacinėse krosnyse naudoja ne tik vidinėms dalims, bet ir apdailai. Kaip iš šamoto keramika, taip ir keramikinės plytelės, dar labiau sustiprina akumuliaciją krosnyje ir padeda kaupti šilumą, kuri skleidžiasi net kelias paras.

    Be visa ko, keraminių plytelių apdaila vėl madinga ir vilioja savo  spalvų, raštų, formų įvairove, tad kiekvienas ras sprendimą, kaip integruoti šią krosnį į jau esamą ar dar tik kuriamą namų interjero stilių. Taigi, modulinės akumuliacinės krosnys yra ilgai laukta naujiena ir išeitis tiems, kurie ieškojo alternatyvos – stilingo, funkcionalaus ir taupaus šilumos šaltinio namams.

  • Šiluma ir jaukuma kieme, terasoje arba balkone pavasarį

    Šiluma ir jaukuma kieme, terasoje arba balkone pavasarį

    Visą šaltąjį laikotarpį kalbėjome su Jumis apie šilumą ir jaukumą namuose. Tačiau sprogstant pirmiesiems pumpurams norisi vis daugiau laiko praleisti gryname ore, kur vis dar nėra taip šilta, kaip atrodo žiūrint pro langą.  Pirmasis mūsų patarimas būtų apsirengti tinkamais rūbais, o antrasis, jei ketinate ilgėliau pasėdėti lauke – pasirūpinti, kad šalia Jūsų būtų šilumos šaltinis. Jei tai vieša erdvė – idealiausia, jei kavinės atvirame kieme stovėtų krosnelė arba lauko židinys. Deja, tokių kavinių Lietuvoje nedaug, todėl kartais pirmąjį pavasario mėnesį vengiame sėdinėti lauke. Na, o jei tai nuosavas kiemas, terasa ar balkonas?

     

    Išvardintos erdvės gerokai skiriasi viena nuo kitos savo dydžiu, o jis yra lemiantis faktorius kalbant apie  pasirinkimų įvairovę. Jei gyvenate daugiabutyje ir turite kiek didesnį balkoną, mūsų siūlymas būtų apsiriboti maža krosnele – ji neužims daug vietos, be to, nedideles erdves ji sušildys gana greitai. Terasai tiktų ir kiek didesnė krosnelė. Dar vienas tokių krosnelių privalumas, jog, reikalui esant, ją galima perkelti iš vienos vietos į kitą. Kaip pliusą šią jų ypatybę itin vertina tie žmonės, kurie mėgsta kartas nuo karto perstumdyti baldus.

    Tikriausiai laimingiausi yra tie, kurie turi savo nuosavą namą su kiemu. Jie turi daug daugiau variantų, nes, tikėtina, jog jų erdvės daug didesnės už anksčiau įvardintas. Taigi, pats paprasčiausias ir pigiausias būdas būtų  įsirengti laužavietę. Tiesą sakant laužavietę galima įsirengti ir terasoje, tik reikėtų būti tikriems, kad ji įrengta pagal visus priešgaisrinius reikalavimus. Kita galimybė, svarstant, kaip kiemą paversti šilta ir jaukia vieta būti – įsigyti krosnelę, kuri savo išmatavimais gali būti kur kas aukštesnė ir platesnė už tas, kurios skirtos terasoms. Turime pripažinti, kad šios krosnelės rinkoje kur kas paklausesnės, todėl galima rinktis iš  kur kas gausesnės stilių įvairovės.

    Ir trečiasis variantas – kieme įrengti lauko židinį. Be jų neįsivaizduojamas joks namo kiemas šiltuosiuose kraštuose, kur tam kur kas palankesnės sąlygos, bet tai nereiškia, kad jų negalime turėti ir čia, Lietuvoje. Mūsų akimis ypatingai atrodo tie lauko židiniai, kurie yra lauko virtuvės dalis, t. y., kai kieme stūkso ne tik židinys, bet šalia jo įrengtos erdvės pasisėdėjimui ir maisto ruošimui. Kadangi mūsuose orai vėsesni ir lietingesni, reikėtų labai gerai apgalvoti apdailos medžiagas ir tikriausiai labiausiai čia tiktų akmuo.

     

    Na, o jei Jūsų namai maži ir vis viena ieškote būdų, kaip sukurti jaukumą juose, siūlome nepamiršti lauko šviestuvų, aliejinių lempų ir žvakių.  Jos galbūt ir nesušildys, bet aplinkai suteiks išskirtinumo, o šešėlių ir šviesų žaismas ne tik mistifikuos, bet ir išplės erdves. Beje, jei šiuos šviestuvus pasidarysite patys – jie bus dar originalesni ir sulauks aplinkinių dėmesio. Idėjas, kaip juos pasidaryti, aprašysime artimiausiame savo straipsnyje.

  • Apie židinių tradicijas Japonijoje

    Apie židinių tradicijas Japonijoje

    Šį kartą norime Jums papasakoti apie židinių tradicijas Tekančios saulės šalyje. Apskritai Japonija turi kažkokią magišką trauką – galbūt todėl, kad ilgą laiką japonai buvo griežtai atsitvėrę nuo smalsuolių. Tačiau šiandien japoniškos kultūros ženklų matome vis daugiau ir daugiau: namų interjere ir eksterjere (pavyzdžiui, garsieji japoniški sodai), jau neįsivaizduojame didesnio miesto be suši restorano, Dzen Budizmą išpažįstančios bendruomenės ar japoniškos medicinos centrų, kuri, kaip tikima, garantuoja energiją ir puikią nuotaiką. Japonija – mitų, tradicijų, bet kartu ir paslaptingai paprastų išradimų, kurie savo funkcionalumu stebina eilinį europietį, šalis. Štai kodėl Japonija patraukė mūsų akį ir – nenuvylė. Supažindiname Jus su tuo, kaip šildėsi ir šildosi Japonijos gyventojai.

     

    Irori – tradicinis atviras japoniškas židinys, kuris paprastai buvo įrengiamas viduryje kambario. Neįsivaizduojama, kaip japonai sugebėdavo savo tokius degius medinius namus apsaugoti nuo gaisro, tačiau tai tikriausia tiesa – viduryje gyvenamojo kambario buvo iškasamas medžio juosiamas taisyklingas stačiakampis ar kvadratas su smėliu, o jame – atvira liepsna degančios arba smilkstančios malkos, kurios, nepatikėsite, buvo paliekamos ir per naktį. Irori buvo skirtas maisto gamybai (kepimui, virimui), apšvietimui bei, žinoma, šildymui. Taip pat nuolat rusenančios malkos „džiovindavo” rūbus ir sausindavo orą namuose, taip apsaugodamos medines namo sienas nuo puvimo. Galbūt čia ir slypi senųjų šių namų ilgaamžiškumo paslaptis, nes Japonijoje yra medinių namų, kurie atlaikė net 1000 metų.

    Indai, kuriuose buvo ruošiamas maistas, kabėdavo ant specialios svirties su grandine ar kabliu, kuris/kuri būdavo pritvirtinti prie lubų. Kartais šeimininkės virš irori pakabindavo ir specialų rėmą žuviai, daržovėms ar vaisiams džiovinti. Įdomu tai, kad svirties gale būdavo specialus žuvies formos įrankis (jap. jizaikagi), kuris padėdavo saugiai reguliuoti kabančio puodo ar keptuvės aukštį. Žuvies simbolis pasirinktas neatsitiktinai. Tikima, kad žuvis, kaip vandens stichijos atstovas, saugo nuo gaisrų. Be to, žuvis neturi vokų, tad niekada neužmerkia akių ir gali būdrauti.

     

    Iš pat pradžių, irori buvo naudojamos malkos, tik kiek vėliau pereita prie anglių. Senovėje žmonės nulūžusias šakas ir lapus galėjo rinkti laisvai. Įdomu tai, kad norint nukirsti medį, reikėjo leidimo, bet iš esmės, šakų ir lapų kūrenimui pakakdavo.  Deja, ne anglims, tad anglių naudojimas irori kūrenimui būdingas vėlesniems laikams. Beje, anglys gerokai palengvino kaimo gyvenimą, nes jos buvo kur kas saugesnis sprendimas, be to, nuo jų mažiau  aprūkdavo sienos.  Vis dėlto, atsiradus elektriniams prietaisams, irori kaip tradicinis laužas Japonijoje pradėjo nykti.

    Šis procesas turėjo ir neigiamų pasekmių, nes laužas Japonijoje, kaip ir kitose šalyse, buvo ne tik vieta pavalgyti ir atsigerti, bet ir hierarchijos atskleidimo, šeimos susibūrimo vieta bei stabilumo simbolis. Iš dalies irori funkcijas šiandien atlieka katatsu – šildomas stalas. Žinome, kad Japonijai būdingos šaltos žiemos,  o namai nepasižymi puikia izoliacija. Taigi, sėdėti ant tatami kilimėlių parietus kojas ne taip jau malonu, kai šalta ir, ypač, kai tradiciškai šie pasisėdėjimai užtrunka ganėtinai ilgai. Kotatsu mintis iš tiesų labai paprasta – jį sudaro žemas medinis stalas, po juo pritvirtintas elektrinis šildytuvas ir viską dengianti antklodė.

     

    Parengta pagal https://tokyobling.wordpress.com/

  • Ar krosnys gali kalbėti?

    Ar krosnys gali kalbėti?

    Taip, krosnys ir židiniai gali kalbėti. Kas nesutiktų, kad iš jų išvaizdos, konstrukcijų, formų, spalvų galime daug pasakyti ne tik apie patį šeimininką, bet ir konkretaus laikmečio stilių, vyraujančias sroves. Ypač daug istorijų, ir tikriausiai ne vieno šimtmečio ir ne vienos šeimos, gali papasakoti krosnys ar židiniai, kurie skaičiuoja 500 metus. Pačios iškalbingiausios yra koklinės krosnys. Jos aukštuomenės dvaruose ar valdomų rūmuose atliko dvi funkcijas – šildė ir puošė, tad kiekvienas koklis tai ne tik puošybinė meno vertybė, bet ir tarsi anus laikus menantis knygos puslapis.

     

    Tokių vietų, kur galėtumėme rasti istorinių koklinių krosnių, Lietuvoje nėra daug, tačiau vienoje jų atrasta tiek koklių, kad tai laikoma didžiausiu visoje Europoje XV-XVII a. krosnių koklių rinkiniu. Tai Valdovų rūmai ir jų menėse besipuikuojančios renesanso laikų krosnys. Jas dengiantys kokliai ypatingi tuo, kad yra puošti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, jos valdovų ir didikų giminių herbais, monogramomis, heraldiniais ženklais, religiniais motyvais, mitologiniais siužetais, alegoriniais ir floristiniais vaizdais. Pavyzdžiui, viename jų pavaizduoti medžiojantys zuikiai, kitame – šalamaja grojantis muzikantas ir pan. 

    Įdomiausia ir vertingiausia tai, kad visi šie kokliai – to meto laikų meistrų darbas, juk tuomet niekas tokių dalykų iš užsienio neatsiveždavo. Manoma, kad kokliai Žygimanto Augusto laikų krosnims buvo gaminami Vilniuje, Jogailos, vėliau Šv. Mykolo gatvės dirbtuvėse, o dar vėliau, dėl intensyvių dūmų ir grėsmės padegti šalia esančius medinius namus, taip vadinamieji koklininkai išsikėlė į Užupį, kuris tuo metu buvo už miesto.

     

    Faktas, kad šis lobynas užverstas žemėmis joje pragulėjo apie tris šimtus metų, rodo, kokį milžinišką darbą, atkurdami Valdovų rūmų krosnių koklius, atliko restauratoriai. Archeologai koklius atrado gynybinės reikšmės netekusiuose apsauginiuose grioviuose, į kuriuos, tikima, jie buvo suversti tiesiog per rezidencijos langus. Kita vertus, tikriausiai būtent tai ir išsaugojo šiuos koklius iki mūsų dienų. O jų, nepatikėsite, atrasta net 20 tūkstančių. Tokios vertingos kolekcijos neturi nei artimesni, nei tolimesni mūsų kaimynai.

    Jeigu domitės krosnimis arba tiesiog norite pagilinti savo istorines žinias, pavartykite archeologo Gintautas Rackevičiaus knygą „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai Vilniuje. XVI a. koklinių krosnių rekonstrukcija. XVI a. koklių katalogas“, kurią išleido Valdovų rūmų muziejus. Tikrai dėmesio verta studija iš kurios sužinote, kaip galima prakalbinti krosnis, kaip jos yra atrestauruojamos ir kokio rankų darbo kruopštumo reikia norint atkurti koklius. Išsamesnį vaizdą, kaip tai yra atliekama, galite susidaryti paspaudę nuorodą https://www.ceramist.lt/main.php?id=1001032&lang=1

  • Kodėl Kalėdų eglutes puošiame lemputėmis?

    Kodėl Kalėdų eglutes puošiame lemputėmis?

    Kiekvieną kartą artėjant šventėms iškyla rūpestis, kaip papuošti Kalėdų eglutę. Atrodo, jog spintose saugomose dėžutėse apstu žaisliukų ir girliandų nuo praėjusių metų, tačiau prekybos centrai ir turgūs nori nenori vilioja įvairiomis naujomis formomis, spalvomis, madingais sprendimais. Neretai dilema kyla ir kokį eglutės puošimo stilių pasirinkti – labiau tradicinį ar šiuolaikinį, subtilų ar ekstravagantišką. Mūsų pasirinkimas neretai priklauso ne tik nuo mūsų asmeninio skonio, bet ir šalies papročių, simbolikos ir mitų.

     

    Sprendimus lengviau priimti, kai žinome vienų ar kitų dalykų kilmę ir reikšmę. Pavyzdžiui, ar žinojote, kad pirmosios Kalėdų eglutės atsirado Vokietijoje XVI a. ir pirmieji eglutės papuošimai buvo ne kas kita, o žvakutės. Tiesą sakant, iki dabar nėra sutariama, kodėl būtent  jos deginamos ant eglučių. Vieni teigia, kad tai bažnytinės simbolikos įtaka, tačiau visi žinome ir tai, kokia ugnis buvo svarbi žmonijos raidai ir kad ji visų tautų, tarp jų ir lietuvių, pagoniškuose papročiuose dažniausiai reikšdavo augimą, vaisingumą ir gyvenimą.

    Taigi, žvakutės buvo pirmieji eglutės papuošimas. Tik vėliau, išpopuliarėjus Kalėdų eglutei kitose Europos šalyse, jos imtos papildomai puošti sausainiais, saldainiais ir vaisiais,  o turtingesnėse šeimose ir  įvairiais prašmatnesniais žaislais. Visi pirmieji papuošimai (lėlės, angelai, žvaigždės, paukščiai, gėlės, varpeliai, snaigės) tiek paprastesni, tiek įmantresni buvo rankų darbo.

     

    Tradicija puošti eglutes šviečiančiais elementais išliko iki šių dienų, tik žvakes, atsiradus elektrai, pakeitė lemputės. Nepaisant ilgamečių papročių, jos labai greitai prigijo, nes buvo kur kas saugesnės. Anksčiau žvakutes ant eglutes uždegdavo trumpam ir nepalikdavo be priežiūros, tuo tarpu lemputes buvo galima palikti šviesti ir visą parą. Iš tiesų, yra ir dar viena priežastis, kodėl žvakutes ant eglutės uždegdavo tik trumpam. Tais laikais žvakės kainavo didelius pinigus (kai kurios šeimos joms taupydavo metus), tad kasdienoje varguoliai pasišviesdavo tik blankia aliejinių žvakių arba  dervos ir deguto mišinio šviesa.  Taigi, anuomet  vaikams ir suaugusiems eglutė su žvakutėmis reiškė daug daugiau nei galime įsivaizduoti.

    Viena vertus, galvojant apie tradicijas, apmaudoka, kad buvo atsisakyta eglutes puošti tikromis žvakėmis, tačiau tai, kad vienokia ar kitokia forma jos išliko – džiugina. Tai byloja apie tai, kad ugnies, kaip šviesos, šilumos, vilties, o kartu ir saugumo, sotumo ir vaisingumo simbolis, ir šiandien tebėra gyvas ir reikšmingas.

     

    Taigi, kaip puošite Kalėdų eglutę Jūs? Mes tikriausiai ieškosime aukso viduriuko ir pabandysime suderinti tradicijas su modernumu. Vis dėlto, nėra nieko jaukesnio už rankų darbo žaisliukus iš šiaudų, medžio, popieriaus, vaško, numegztus ar nunertus iš siūlų. O kur smaguma niekam nematant raškyti nuo eglės pačių išsikeptus imbierinius sausainius ar saldainius… Papuošime eglę ir lemputėmis, tačiau nepamiršime ir tikrų žvakių. Advento laikotarpiu tradiciškai pinamas vainikas su keturiomis žvakėmis. Vainikas simbolizuoja Kalėdų eglutę, o žvakės – keturias Advento savaites: pranašų, Betliejaus, piemenėlių ir angelų. Taigi, kas sekmadienį uždegsime po žvakę ir būtinai – atėjus Kūčių vakarienei bei išaušus Kalėdų rytui.

  • Ugnies interpretacija tapyboje

    Ugnies interpretacija tapyboje

    Užsikūrus židinį ir stebint ugnį ne kartą kilo mintis pasidomėti, kaip ugnis vaizduojama tapyboje. Peržiūrėjome daugybę įvairiausių menininkų, žymesnių ir dar tik pradedančių, darbų ir galime pasidalinti pirmaisiais įspūdžiais. Pirmiausia pastebėjome, jog galime skirti keturias grupes menininkų. Vieni ugnį vaizduoja abstrakčiai, pasitelkdami tik ugnies spalvą ir kartais formą, kiti – realistiškai, dar kiti ugnį personifikuoja. Dar viena dalis menininkų ugnį vaizduoja per žmones ir gyvūnus (iš tiesų egzistuojančius arba mitologinius), kurie savo savybėmis yra vienaip ar kitaip susiję su ugnimi.  

     

    Kalbėti apie meną  visuomet šiek tiek pavojinga, nes kiekvieno grožio ir estetikos suvokimas yra individualus. Bet vis dėlto, peržvelgus galybę darbų, kuriose „dega” ugnis, didžiausią įspūdį palieka abstrakcijos. Realistiniai darbai, kuriuose dažniausiai atvaizduojamas degantis miškas, degantis miestas, ugnikalnių įsiveržimas paprastai yra niūrūs ir nepatrauklūs. Tokį darbą ne kiekvienas norėtų turėti pasikabinęs ant sienos, o štai abstrakcijose ugnis dažniau vaizduojama ne taip grėsmingai ir paliekama erdvės interpretacijoms.

     

    Iš vaizduojamų gyvūnų dažniausiai ugnies liepsnų būna apsuptas sfinksas, žirgas, gaidys, drakonas. Kalbant apie žmones, ugniai artimiausia yra moteris. Jei paveikslas realistinis  ir su aliuzija į viduramžius, tai jame dažnai galime pamatyti ant laužo deginamas raganas. Jei paveikslas modernesnis, ugnis perteikiama per moters, įkūnijančios aistrą, vaizdą arba pasitelkiamas melancholiškas moters prie židinio motyvas.

     

    Atskirai reikėtų paminėti, kad paveiksluose ugnis turi daug daugiau spalvų nei raudonos, baltos ir oranžinės deriniai. Beje, dalyje abstrakcijų vyrauja tamsesnės, grėsmingesnės spalvos, įmaišoma juodos, o dalyje – dominuoja balta, ryški raudona ir pozityviai nuteikianti švari apelsinų spalva. Kartais galime pamatyti raudonos ir mėlynos derinius, nes gana populiarūs darbai, kuriuose „susiduria” gamtos stichijos, t. y. ugnis ir vanduo. Vienas toks garsaus amerikiečių tapytojo darbas „Ugnies balsas” buvo įvertintas net 2 milijonais Kanados dolerių.

     

    Turint židinį ar krosnelę ir tikrą ugnį šalia tikriausiai darbų su ugnies motyvais nepasigestumėte, bet jei dar neturite, kuriuo iš paveikslų pasipuoštumėte savo interjerą Jūs?

  • Židinio ir krosnelės šiluma rudenį

    Židinio ir krosnelės šiluma rudenį

    Rudenį, kai vėsta orai, žmoguje atsiranda natūralus šilumos ir šviesos poreikis. Tuomet supamės į šiltus rūbus, pledus, degamės žvakes, o tie kurie turi – kuria krosneles arba židinius (jei už lango ne „minusas“, pakanka ir biožidinio skleidžiamo jaukumo). Iš tiesų, galimybė „reguliuoti“ krosnelės ar židinio šilumą, t. y. užkurti tada, kada tikrai vėsu, yra ypatingai svarbi, kai oro temperatūra yra nepastovi ir svyruoja.

     Nors krosnelę ar židinį rekomenduojama įsirengti dar vasarą, čia galime taikyti posakį „geriau jau vėliau nei niekada“. Tad, jei galvojate įsigyti židinį ar krosnelę, reikėtų žinoti esminius skirtumus tarp krosnių (akumuliacinio) ir krosnelių (konvekcinio) šildymo. Tuomet tikrai išsirinksite Jums ir Jūsų šeimai labiausiai tinkantį šilumos, šviesos ir jaukumo sprendimą.

     

     Akumuliaciniu principu veikiančios krosnys paprastai yra didelės, sveriančios iki kelių tonų. Jų didelė masė tolygiai inertiškai iš lėto įkaista, sugerdama visą kaitrą į savo korpusą ir paskui vėl tolygiai lėtai vėsta. Konvekcinės krosnelės yra mažesnės, sveriančios iki kelių šimtų kilogramų. Jos turi dvigubas korpuso sieneles, tarp kurių karštas įkaitęs oras į erdvę sklinda greitai ir tolygiai, bet greičiau ir atvėsta. Kadangi karštas oras cirkuliuoja greitai, išorinė konvekcinės krosnelės sienelė yra vėsi, tuo tarpu krosnis dėl savo masės ilgai išlaikydama šilumą būna įkaitusi lyg žarija. Dar vienas skirtumas – jei krosnis ar krosnelė nepateisintų lūkesčių, krosnelę nesunkiai išmontuosite ir parduosite padėvėtą, o krosnį išardyti galima tik dalimis.

     

    Taigi, būtent šaltuoju metu laiku atsiskleidžia visi židinio ir krosnelės privalumai. O ypač žinant, kad mūsų laukia šalčiausia žiema per visą šimtmetį. Beje, žiemai, jei neturite centralizuoto šildymo, o norite nuolatinės ir pastovios šilumos, tinkamesnė yra krosnis. Arba, renkantis krosnelę ar židinį, atkreipti dėmesį į krosnelės arba židinio galingumą. Kuo namų erdvės didesnės, tuo galingesnė turi būti krosnelė ar židinys. Pasirūpinkite savimi ir savo artimaisiais!

  • Spalis – metas krosnies ar židinio remontui

    Spalis – metas krosnies ar židinio remontui

    Kaip artėjant šalčiams ruošiamės keisti automobilio padangas, taip prieš šaltąjį sezoną turime pasirūpinti ir židiniu, krosnele. Tik tvarkinga krosnelė ar židinys yra saugi kūrentis ir šildytis. Sinoptikų duomenimis, ši žiema bus šalčiausia per  100 šimtų metų, todėl užklupsiantiems speigams reikia būti pasirengus ir galvoti apie tai jau dabar. Be to, prognozuojama, kad šalčiai pasitrauks tik balandį, o tai reiškia, kad laukia ilgas šildymo sezonas. Žinia, kad centrinio šildymo kainos baugina visus, o norisi priminti, kad šiluma sklindanti iš krosnelės ar židinio yra pigesnė. Taigi, į ką reikia atkreipti dėmesį, jog galėtumėme ramiai laukti  tamsiojo ir šaltojo laikotarpio?

     Naujas kūrenimo sezonas prasideda tik tada, kai išvalomas ir patikrinamas kaminas. Tai pirmas dalykas, kuriuo turite pasirūpinti. Ir geriausia – nedelsiant, nes artėjant speigams, kaminkrėtį, dėl užsakymų gausos, bus vis sunkiau išsikviesti.  Tik ką įsigijusiems ar ketinantiems įsigyti krosnelę ar židinį, priminsime, kodėl būtina valyti kaminą. Laikui bėgant kaminas iš vidaus apsineša suodžiais, kurie yra degūs, todėl kuo šis sluoksnis ilgiau kaupiasi, tuo didesnė nelaimės tikimybė.

     

    Kaminą būtina valyti ne tik dėl saugumo, bet ir išlaidų – tvarkingas kaminas taupo malkas. Kokį valymo būdą pasirinkti – šepečiais  ar cheminėmis priemonėmis, pasirinkite pasitarę su specialistu.  Bet žinokite, kad pats seniausias ir vis dar patikimiausias būdas yra valymas šepečiu, o cheminio kamino valymo specialiais milteliais nepakanka, jis tik gali būti naudojamas kaip pagalbinė priemonė, palengvinantį mechaninį valymą.

    Taip pat prieš pradedant naudoti krosnelę ar židinį būtina patikrinti kitus elementus, pavyzdžiui, durelių tarpines ar pakuros vidines detales. Židinio durelės atlieka svarbią funkciją – jos užtikriną atviro židinio saugumą, užtikriną ilgesnį degimą, todėl patiems tarpinių, kurios tvirtina durelių stiklą, keisti nerekomenduotume, nes eksperimentuodami galite ką nors sugadinti. Neatsitiktinai sakoma, kad „skūpus“ moka dvigubai, todėl verčiau investuoti į kokybišką aptarnavimą teikiančius ir gamintojų apmokytus meistrus, turinčius jų žinias liudijančius sertifikatus. Juokauti su ugnimi nevalia, todėl kartą metuose patikėkite savo židinį ar krosnelę profesionalų rankoms.

     

    Beje, ar žinojote, kad dažniausiai visas suodinas ir truputį į nelabąjį panašus kaminkrėtys simbolizuoja ne ką kitą, o laimę? Pasak legendos, vienas kaminkrėtys kažkada išgelbėjo karaliaus gyvybę, tad nuo to laiko, karaliaus nurodymu, kaminkrėtys tapo gerbiama profesija. Taigi, jei kada sutiksite kaminkrėtį, palieskite jo sagą – laimė lydės ištisus metus.

  • Ką galime padėti ar pakabinti virš židinio

    Ką galime padėti ar pakabinti virš židinio

    Neretai galime matyti viešėdami svečiuose ar tiesiog stebėdami interjero tendencijas, kad žmonės mėgsta virš židinio pakabinti paveikslą, veidrodį, televizorių, ant įrengtos lentynėlės sudėti knygas, vazas ir kitas dekoravimo detales. Dažnai lentyna virš židinio tampa įvairių malonių smulkmenų, kurios yra susijusios su mūsų gyvenimu, buveinė. Tai gali būti nuotraukos, iš kelionių parsivežti suvenyrai. Ir nors atrodo, kad  be židinio, namų centro, nėra geresnės vietos minėtiems daiktams sudėti, tai ne visuomet žiūrisi gražiai ir patraukliai. Be to, ar tai negadina daiktų ir ar iš tiesų saugu?

     

    Galime nuraminti jus, kad šiuolaikiniai židiniai yra tikrai saugūs, todėl baimintis dėl to, kad kabantis paveikslas, knygos ar kiti daiktai galėtų būti gaisro priežastimi nevertėtų.  Be to, dabartiniai židiniai, jeigu tvarkingai įrengti ir naudojamos tinkamos medžiagos, neskleidžia „pavojingo“ karščio, kuris galėtų pažeisti paveikslo rėmus, ir patį paveikslą. Nieko nenutiks ir kitiems mieliems niekučiams, tad galite drąsiai juos ten įkurdinti. Klausimas kitas, kaip nepersistengti ir „pataikyti“? Kalbant apie įvairias smulkmenas, svarbiausia yra laikytis saiko ir vis dėlto atsirinkti, kuriam iš daiktų turi tekti garbinga vieta virs židinio. Kiek sudėtingiau yra su paveikslais ir vieno atsakymo čia nėra.

    Viena vertus, virš didelių židinių labai gerai žiūrisi dideli paveikslai, nes tuomet išlaikome proporcijas. Įsivaizduokite virš didelio židinio kabantį mažą meno kūrinį arba atvirkščiai. Atrodytų įdomiai, bet ar iš tiesų gerai? Tiesą sakant, tai jau skonio reikalas. Tik atkreipiame dėmesį, kad pakabinus už židinį didesnį paveikslą, akys labiau pastebi jį, o jei atvirkščiai, židinį. Na, o jei ir vienas, ir kitas yra panašaus dydžio, jie pastebimi vienodai.

    Tiesa, jei jaučiate, jog žiūrėsis patraukliai, galite virš didelio židinio pabandyti pakabinti ir du mažesnius paveikslus proporcijai išlaikyti.  Arba, jei židinys tikrai įspūdingo dydžio – ir du masyvius paveikslus. Nepamirškite, kad meno darbai turi taip pat vienaip ar kitaip „rištis“ tarpusavyje. Vieną tokį pavyzdį galite matyti žemiau esančioje nuotraukoje.

    Iš tiesų, linkime nebijoti eksperimentuoti ir ieškoti savo stiliaus – nors tai ne itin dažna, pabandykite paderinti modernius, skandinaviško stiliaus židinius su peizažais, natiurmortais, portretais ar klasikinius židinius su šiuolaikinio meno kūriniais, abstrakčia tapyba, grafika. Nevenkite kontrastų tarp spalvų, formų, svarbiausia, jog bendras namų stilius būtų išlaikytas ir židinys su virš juo pakabintu paveikslu taptų įdomiu, jaukiu erdvės akcentu.

    Ir pabaigai, dar vienas svarbus patarimas. Nors židinys savo ruožtu skleidžia savo šviesą ir „žaidžia“ su paveikslu ar kitu meno kūriniu, pasirūpinkite paveikslo apšvietimu, nes židinys tikriausiai neliepsnos visada. Papildomas ir tikslingas šviesos šaltinis išryškina daiktus, suteikia mistiškumo ir suteikia jiems tūrio. Kūrybiškumo ir drąsių idėjų ieškant sprendimų!